E.Malūko knygose galima stebėti Lietuvos įvykių raidą nuo nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų. Į romanų kontekstą jis įvelka įvykius, kurie Lietuvoje turėjo didelį atgarsį. Ypač - kriminalinius, susijusius su nusikalstamu pasauliu. Dažniausiai jo herojai – žmonės, nepatenkinti gyvenimu, turintys daug ambicijų, užvaldyti begalinės meilės arba aistros pinigams. Jie vieniši, užsidarę, bet drauge drąsūs, nes meta gyvenimui iššūkį, nors jis tada juos baudžia dar labiau. E.Malūko siužetai įtraukia ir užvaldo skaitytoją.
Apie vaikystę, mokyklos ir studijų metus, apie kūrybą kalbėjomės lietingą popietę, kuri įsiminė dėl gerų emocijų, įdomių pasakojimų ir nepaprasto rašytojo nuoširdumo.
– Kokias išskirtumėte tris vertybes, kurias jums diegė tėvai?
– Išskirti svarbiausių vertybių negaliu, nes tokių nėra - tėvai mane ugdė visapusiškai. Galbūt galiu pabrėžti tik tai, kad nuo mažens man leido būti savarankiškam. Buvau 11 metų, tėvai pasistatė namą, o mažytis namelis kieme, kuriame iki tol gyvenome, buvo užleistas man. Turėjau ten du kambariukus ir virtuvę, auginau triušius, turėjau jų apie 300. Juos parduodavau, o iš uždirbtų pinigų nusipirkau fotoaparatą. Tame namelyje įsirengiau fotolaboratoriją, ryškinau nuotraukas, ten praleisdavau beveik visą laiką.
Be to, mūsų namuose visada buvo daug knygų, jų gaudavau ir gimimo dienos proga. Tėvai mokė mane, bet kartu leido daryti tai, ką noriu. Tai padėjo man gyvenime, studijų metais save išlaikiau pats.
– Kaip leisdavote vasaras?
– Jos nebuvo kokios nors išskirtinės - dažniausiai dirbdavau. Kaip minėjau, auginau triušius, vasarą prieš baigdamas mokyklą padėjau mūryti krosnis, nešdavau ant stogo plytas kitiems darbininkams.
– Kuo norėjote būti?
– Visą laiką norėjau būti gamtininku. Bėgdavau iš pamokų, nes mane traukė gamta. Stebėdavau gyvūnus ir augalus, kaip jie auga bei keičiasi. Mano biblija buvo profesoriaus Jevgenijaus Spangenbergo knyga „Iš gamtininko gyvenimo“. Turėjau visas Tado Ivanausko knygas. Labai domėjausi gamta ir joje vykstančiais procesais.
– Koks žmogus jums yra pavyzdys, gyvenimo mokytojas?
– Labai džiaugiuosi, kad man teko pažinti tokį žmogų kaip L.Žilinskas - žveją iš Juodkrantės, šešių vaikų tėvą. Jis buvo vyras, kurį būtų galima vadinti vyru iš didžiosios raidės: nepaprastai teisingas, vyriškas, protingas. Buvau maždaug 26 metų, kai, gavęs paskyrimą, atvykau dirbti Neringos veterinarijos ir sanitarijos stoties viršininku. Pusryčiaudavau namie, o Žilinskų šeima mane vaišindavo pietumis ir vakariene. Taip ir užsimezgė draugystė, kuri trunka jau 40 metų. Smagu, nes santykiai vis dar tokie pat šilti ir artimi. Jie mane mokė, padėjo ir priėmė kaip savo šeimos narį.
– Kokie prisiminimai iš mokyklos?
– Man sekėsi dalykai, kuriems reikėjo abstraktaus mąstymo. Ne visada paruošdavau namų darbus, bet pakviestas atsakinėti išsisukdavau, nes skaitydamas knygas susikroviau nemažą žinių bagažą. Ypač tai padėdavo per istorijos pamokas. Turiu prisipažinti, kad buvau išdykęs vaikas.
– Jei būtų galimybė, kurią iš mokytojų norėtumėte apkabinti?
– Kai mokiausi Veterinarijos akademijoje, įsiminė biochemijos dėstytoja R.Bukaveckienė. Iš kitų ji išsiskyrė dviem dalykais: suteiktomis žiniomis ir dvasingumu. Ji kalbėdavo tyliu balsu, jos kalba buvo taisyklinga, niekada neišsprūsdavo netinkamas žodis, ji buvo labai taktiška.
– Esate baigęs keletą skirtingų aukštųjų mokyklų. Tai buvo tarsi savęs ieškojimas?
– Labai džiaugiuosi, kad įgijau ne vieną specialybę - jos abi man patiko ir iš kiekvienos gavau daug vertingų žinių. Veterinarijos akademijoje įgijau veterinarijos gydytojo profesiją, išsivystė sisteminis aplinkos suvokimas. Dėl šios profesijos dažnai vykdavau į ekspedicijas, pamačiau ir patyriau tai, ko žodžiais nupasakoti neįmanoma.
Raudonu diplomu baigiau juridinio tipo mokslus Maskvos patentikos institute, įgijau patentininko specialybę. Ten išmokau bendrauti su žmonėmis ir netgi, sakyčiau, kūrybos, nes išradimai – kūryba. Beje, ir pats padariau penkis išradimus ir turiu juos patvirtinančius sertifikatus.
– Kas lėmė norą kurti?
– Pirmą kartą pabandžiau rašyti dar lankydamas Rietavo pagrindinę mokyklą. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja paskelbė literatūrinį konkursą. Aš prirašiau pilną sąsiuvinį teksto. Mano darbą mokytoja pakomentavo trumpai ir aiškiai: tekstas be pradžios ir pabaigos, tema neatskleista, nebuvo tinkamai pristatyta ir nupasakota istorija. Taigi darbas nesulaukė įvertinimo.
Kitas bandymas rašyti buvo armijoje, joje tarnavau trejus metus. Rusų kalba parašiau apsakymą apie nelaimingą meilę ir nusiunčiau jį į centrinį Rusijos literatūrinį žurnalą. Po kiek laiko gavau laišką su atsakymu, jį dar ir dabar saugau savo archyve. Jame buvo rašoma, kad pasakojimų apie nelaimingą meilę yra labai daug ir, jei beldžiuosi į duris, pro kurias praėjo Aleksandras Puškinas, Levas Tolstojus, Michailas Lermontovas, turiu būti kuo nors išskirtinis. Taigi antrasis bandymas taip pat buvo nesėkmingas.
– Ar turite rašytojų, kurie jums yra autoritetas ir sužavėjo savo kūryba?
– Vaikystėje skaniausias saldainis man buvo brolių Grimmų pasakos. Paskui įsimylėjau Theodore'ą Dreiserį, perskaičiau visas jo knygas. Dabar mano mėgstamiausias rašytojas Salmanas Rushdie - jis nuolatos stovi Nobelio premijos prieangyje. Labiausiai jo kūryboje mane žavi fantastiškas, šėtoniškas metaforų valdymas, jis turi minties jėgą, o tokie dalykai užveda.
– Kaip pasirenkate temas, kuriomis remiatės rašydamas? Kaip atsiranda istorijos?
- Kurti pradėjau vakarais grįžęs iš darbo - tuo metu turėjau tris kooperatyvus. Vieną vakarą aprašiau Kaune vykusią šunų parodą. Buvo apie 60 puslapių teksto, paskui prikūriau siužetą ir išėjo romanas „Kraujo skonis“. Nunešiau rankraštį į „Vagos“ leidyklą ir po keleto dienų sulaukiau redaktoriaus Alijušo Grėbliūno skambučio ir kvietimo atvykti. 1992 m. leidykla „Horizontas“ išspausdino mano romaną, kuris sulaukė didelio populiarumo - per dieną vienas knygynas parduodavo po 300 egzempliorių. Po trijų mėnesių buvo išspausdintas romanas „Juodieji želmenys“, paskui - „Moters kerštas“ ir kiti.
Greitai supratau, kad iš kūrybos galima ir pragyventi. Ši mintis užgožė viską, sustabdžiau verslą ir pasinėriau į kūrybą. Galbūt per skambu pasakyti, kad negaliu nerašyti, bet tai liejasi iš vidaus, to man būtinai reikia.
Būna ir taip, kad anksti ryte prabundu, dar nepramerkiu akių, o galvoje jau sukasi siužetas. Apsakymų esu sukūręs važiuodamas traukiniu, laukdamas eilėje autoservise, jie išleisti apsakymų rinkinyje „Vilko duona“. Mintys veržiasi greitai ir lengvai.
Kiekvienas romanas turi tam tikrą moralą ir pagrindinę mintį. Pavyzdžiui, „Šiukšlyno žmonės“ pasakoja liūdną benamių vaikų istoriją, skaitytojui siunčiama žinutė, kad tėvai negali palikti savo vaikų.
– Kaip sugalvojate knygos pavadinimą, ar jame turi atsispindėti kokie nors aspektai?
– Pavyzdžiui, romano pavadinimas „Kraujo skonis“ turėjo asocijuotis su pinigais, nes pinigai yra visuomenėje kursuojantis kraujas. Jų nori visi ir dažnai dėl to nukenčia, nes pinigų siekia nedoru būdu. Tad šis pavadinimas yra kaip pinigų skonis, bet pinigai yra glaudžiai susiję su krauju, tai išėjo skambesnis ir labiau intriguojantis pavadinimas „Kraujo skonis“.
– Ar šiuo metu rašote kokią nors knygą? Kokių turite kūrybinių planų?
– Šiuo metu rašau istorinį romaną „Vytauto žemė“ ir esu labai įklimpęs. Romanas bus apie Vytautą Didįjį. Prieš tai parašytas istorinis romanas „Karalienė Barbora“ sulaukė didelio dėmesio, buvo kalbama apie šio kūrinio pasiūlymą kultūros premijai gauti, bet buvo prieštaraujančių, nes prieš tai išleisti mano romanai buvo pavadinti bulvariniais. Vilniaus knygų mugėje kalbėjau su Jonu Meku, kuris mane nuramino ir teigė, kad nėra jokių bulvarinių romanų, jie yra tik dviejų tipų: vieni skaitomi, kiti – ne. (Juokiasi.) Planuose dar yra mintis išleisti internetinę knygą, tik ją reikėtų išversti į anglų kalbą. Žinoma, norint tai įgyvendinti reikia nemažai lėšų.
– Ar norėtumėte, kad pagal jūsų knygas būtų kuriami kino filmai?
– Taip, labai norėčiau. Esu parašęs dramą „Karalienė Barbora“ ir dviejų dalių istorinio filmo scenarijų. Buvo atsiradę režisierių, kurie domėjosi ir norėjo ekranizuoti, bet viskas atsirėmė į materialius dalykus. Istoriniai filmai uždirba nepakankamai pinigų, o juos pastatyti labai brangu. Lietuvoje kino rinka maža.
