Muzikantų šeimoje užaugęs Gediminas neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos. Jis įsitikinęs, kad muziką pamilo dar būdamas mamos įsčiose. Tad ne nuostabu, kad talentingas ir darbštus vaikinas savo orkestrą įkūrė būdamas vos 19 metų. Nors iš pradžių tai galėjo pasirodyti lyg jaunatviško maksimalizmo paskatinta užgaida, Naujų idėjų kamerinis orkestras „NI & Co“ savo veiklą sėkmingai vykdo iki šiol, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Kodėl G.Gelgoto kuriama muzika yra vertinama visame pasaulyje, kiekvienas galės sužinoti visai netrukus. Per savo 28-ąjį gimtadienį, birželio 12 dieną, „NI & Co“ surengs nemokamą koncertą Trakų Vokės dvare.
– Jūsų koncertuose lankęsi žmonės jus dažnai lygina su šamanu, užburiančiu publiką. Kokią magiją naudojate?
– Net neįsivaizduoju. (Juokiasi.)
Tikiu, kad per koncertą svarbiausia yra pasinerti į muziką. Tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Lengva panirti į muziką, jeigu girdi ją pirmą kartą. Tačiau jei kasdien po kelias valandas repetuoji, klausaisi tų pačių kūrinių, per koncertą gana sunku pasinerti į muziką.
Dirigentas ant scenos tampa tarpininku tarp komandos, kuriai diriguoja, ir publikos, kuri klausosi koncerto. Jis turi jausti bendrą energetiką ir pasirūpinti, kad visi panirtų į muziką. Kuo tvirtesnę grandinę tarp publikos ir orkestro sugebi sukurti, tuo stipresnis esi šamanas.
Šiuo atveju vaidyba nepadės. Jeigu galvosi, kaip atrodyti išraiškingai, atrodysi kvailai. Tada žmonės pradės žiūrėti į tavo batus, aprangą. Prasidės kažkoks dirbtinis nemalonus žaidimas.
– Ansamblį „NI & Co“ subūrėte būdamas 19 metų. Jaunam vaikinui tai gana pretenzingas užmojis. Kaip reagavo aplinkiniai?
– Neatsimenu, nes mane buvo apėmęs labai stiprus įkvėpimas. Viskas vyko taip pat, kaip kuriant kūrinį, – panyri į tą procesą ir nelabai matai, kas vyksta aplink.
Tėvai manė, kad pažaisiu, ir viskas baigsis. Kadangi tėvai menininkai, turintys gana plačias pažiūras, nusikalstamumo neįžvelgė ir man buvo leista. Jei jie nebūtų leidę, vis tiek būčiau kūręs savo ansamblį.
– Tuomet tikėjote savo sėkme?
– Žinau tik tiek, jog po pirmo koncerto man viskas taip patiko, kad supratau, jog ši veikla gali būti ilgalaikė.
Tik nesu tikras, ar tokį ansamblį įsivaizdavau. Pats tuo metu buvau visai kitoks.
– Tad koks gi buvo devyniolikametis Gediminas Gelgotas?
– Lokalus. Iki ketvirto kurso beveik visą laiką buvau Lietuvoje ir mano siekiai buvo susiję su Lietuvos rinka.
Po to išvažiavau studijuoti į Vokietiją. Prisimenu, labai nenorėjau to daryti. Gimtinėje turėjau veiklos, man gerai sekėsi. Buvo gaila palikti draugus ir namus. Nepatiko dar ir tai, kad Vokietijoje turėjau gyventi bendrabutyje.
Tačiau jau po kelių pamokų supratau, kad pasielgiau teisingai. Būdamas Lietuvoje maniau, kad man užtenka žinių ir įgūdžių, bet aš taip klydau.
Tais metais mano gyvenimas apvirto aukštyn kojom. Sąžiningai studijavau, susipažinau su labai svarbiais mano gyvenimui žmonėmis, pasirašiau sutartį su leidybos kompanija... Jeigu nebūčiau palikęs Lietuvos, šiandien mano gyvenimas visai kitaip būtų atrodęs.
– Grojate nuo vaikystės. Nesinorėjo vieną dieną tiesiog visko mesti?
– Ne, nes niekada nesu daręs nieko kito. (Juokiasi.)
Nebuvau iš tų vaikų, kurie eina žaisti į kiemą. Gyvenau tokiame pasaulyje, kur visi visada groja. Abu tėvai groja, sesuo ir brolis taip pat groja. Darželio nelankiau, o mokykloje taip pat visi grojo. Maniau, kad visi normalūs žmonės groja.
Labai laukiau, kada pradėsiu groti. Nors pats grojimas vaikui labai nuobodus dalykas. Pirmus septyneris metus tai tik mechaninis darbas, kai privalai judinti pirštus.
– Kiek procentų talento sudaro prigimtis, o kiek įdirbis?
– Galbūt šios dalys yra lygios. Man pačiam labai sunku įvertinti tą talentą. Juk aš gimiau toks. Tai tas pat, kas kalbėti apie nosį ar akis.
Manau, kad visi mano laimėjimai yra sunkaus darbo rezultatas, todėl niekas manęs nevadina sėkmės kūdikiu. Aš esu kūrybinės drąsos, o ne greito pasisekimo pavyzdys. Žinoma, yra atvejų, kai žmonės greitai išgarsėja. Justinas Bieberis išgarsėjo po vieno vaizdo klipo. Bet šis pavyzdys tik patvirtina taisyklę, kad sėkmė laikina.
Ilgos distancijos bėgiku muzikoje gali būti tik tuomet, jei kuri ką nors individualaus, esi emociškai stabilus ir turi fizinės sveikatos.
– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena?
– Ji labai nuobodi. Atsikeliu anksti ryte, pasportuoju, papusryčiauju ir sėdu prie partitūrų. Tokie prisėdimai per dieną būna du: vienas skiriamas kūrybai, kitas – popierizmui.
Antruoju atveju reikia peržiūrėti jau parašytus kūrinius: patikrinti, ar nėra klaidų, pakeisti, perrinkti kompiuteriu ir pan. Visi šie dalykai atima daug laiko. Tuo metu mano stalas atrodo daug baisiau nei kokio nors darbais užsivertusio buhalterio.
Popieriams sutvarkyt per dieną turiu skirti šešias ar septynias valandas. Tada man dar reikia laiko kūrybai, repeticijoms ir koncertams su „NI & Co“.
Taigi viskas atrodo taip: iki pietų dirbu, o po pietų vėl dirbu. (Juokiasi.)
– Jus liaupsina ne tik lietuviai, bet ir užsienyje pripažintos muzikos žvaigždės. Gerų žodžių jums negailėjo net minimalistinės muzikos pradininkas Amerikoje Terry Riley. Ar nesusirgote žvaigždžių liga?
– Anksčiau mane visi įspėdavo: „Tik nesužvaigždėk.“ Niekada to nebijojau.
Manau, kad kuo mažiau savimi pasitikėjau, tuo labiau man tai grėsė. Tačiau sulaukęs pripažinimo tapau pernelyg užsiėmusiu žmogumi, kad galėčiau gyventi žvaigždės gyvenimą.
Nesergu žvaigždžių liga. Gali pasirodyti kitaip, nes esu mažai bendraujantis. Draugų turiu mažai, daugumą jų pažįstu jau daugelį metų.
Interviu ir pasirodymams televizijoje dažniausiai reikia prisiversti. Ne todėl, kad to nenorėčiau. Dėl šių pašalinių dalykų reikia keisti darbotvarkę.
– Ar toks užsiėmęs žmogus turi laiko asmeniniam gyvenimui?
– Jeigu apsisprendi turėti asmeninį gyvenimą, reikia persvarstyti savo darbotvarkę.
Dabar esu nusprendęs neturėti asmeninio gyvenimo, nes prieš tai buvo etapas, kai jį turėjau. Kol kas noriu labai daug padaryti. To nelaikau savo auka, tiesiog taip noriu.
– Tačiau meilė ateina neatsiklaususi.
– Dėl to ir nesakau, kad pasižadu neturėti asmeninio gyvenimo. Tiesiog dabar savo dėmesį noriu nukreipti kitur. Galbūt vėliau bus kitaip.
– Ar skaitote straipsnių komentarus?
– Niekada nereikia skaityti komentarų internete. Užsienio tyrinėtojai atliko daug tyrimų ir nustatė, kad komentatoriai yra žmonės, turintys psichikos sutrikimų. Neskaitau nei bepročių dienoraščių, nei komentarų.
Turiu savo strategiją, kaip sužinoti, ar koncertas pavyko. Turiu kelis žmones, kurių nuomonė man svarbi. Dar į šį ratelį įtraukiu du ar tris žmones, kurie neturi nieko bendra nei su muzika, nei su manimi. Jų ir paklausiu, ką jie mano apie koncertą ar tam tikrą kūrinį.
– Kaip įsivaizduojate save po 10 metų?
– Manau, kad būsiu labiau atsipalaidavęs, ramesnis.
Kalbant apie bet kokį jauną menininką reikia suprasti, kad neužtenka turėti puikių idėjų ar net gerai jas realizuoti. Dar reikia įrodyti savo poziciją akademinio meno bendruomenei.
Tai truputį vargina ir atima jėgų. Todėl kartais pagalvoju, kaip gerai, kad mano biografijoje – penki didžiausi festivaliai.
Esu matęs daug atlikėjų ar kūrėjų, kurie viską daro puikiai. Žinau, kad ateityje jiems labai gerai seksis, bet šiandien jie blogi vien todėl, jog yra labai jauni. Susidaro įspūdis, kad mes turėtume juos truputį paauklėti.
Tačiau jeigu jaunas žmogus sugeba dirbti gerai ir brandžiai, kurių galų mes turime jį auklėti?
Džiaugiuosi, kad mano auklėjamasis etapas jau baigiasi ir ši našta po truputį nukrinta nuo mano pečių.
Žmonėms iš šalies gali atrodyti, kad menas – tai laisva zona, kur gali daryti, ką nori, ir vadintis menininku. Iš tikrųjų egzistuoja griežti rėmai. Jei vieną dieną nuspręsiu nueiti šiek tiek į kairę, iškart atlėks vadinamoji kultūros policija ir paklaus: „Gelgotai, ką jūs darote?“
Studijuojantys smuikininkai irgi negali groti Bacho taip, kaip jie patys nori. Net jei tai daro labai puikiai. Kol studijuoji, grok taip, kaip reikia, baigsi mokslus – grok, kaip nori. Bet niekada neskatintas kūrybiškumas sunkiai gali būti pažadinamas tik pabaigus magistro studijas. Tai yra kažkas, kas turi būti lavinama kartu su techniniais įgūdžiais.
– Svarstote apie galimybę emigruoti?
– Tikiu, kad tai jau pasenęs dalykas. Dabar viskas pasaulyje labai vientisa. Aš ir pats jau nebežinau, kur gyvenu.
Psichologiškai suvokiu, kad mano namai Lietuvoje. Čia yra artimieji, geras maistas, poilsis, gamta. Bet negaliu gyventi neskraidydamas į kitas šalis. Mes, muzikantai, esame priversti tai daryti.
– Esate sakęs, kad tėvai norėjo, jog netaptumėte muzikantu. Jei vieną dieną turėsite vaikų, ar ir jūs juos raginsite ieškoti savęs kitose veiklose?
– Kai buvau vaikas, man buvo baisu pagalvoti, kad galima negroti. Tikiu, kad mano vaikas gali jaustis panašiai. Todėl pamatęs, kad vaikas talentingas, pasistengčiau jį kuo daugiau išmokyti. Tikrai jam neliepčiau būti advokatu, nes jis daugiau uždirba.
Jeigu mažas vaikas atkartoja ritmą, jį reikia vesti pas gerus mokytojus. Kuo anksčiau išmoksti groti, tuo geriau. Nuo trejų ar ketverių metų vaikai instrumentą suvokia kaip kūno dalį.
Vienas muzikantas yra pasakęs: „Man nereikia talentingų vaikų. Man reikia talentingų močiučių, senelių, tėvelių ir mamyčių.“ Ir tai tiesa! Kol vaikas mažas, tėvai turi sėdėti kartu su juo ir kilnoti jo pirštukus. Aš tikrai taip darysiu.
– Už ką labiausiai esate dėkingas gyvenimui?
– Mane visada supo geri, įkvepiantys žmonės. Jaučiuosi dėkingas tiems žmonėms už buvimą kartu. Turbūt ir gyvenimui turėčiau padėkoti už tai, kad jis mane su jais suvedė.
