Šį vakarą, birželio 20-ąją, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovai Georgo Friedricho Händelio operos „Aleksandro puota“ premjeroje išvydo ir E.Grėbliauskaitę-Tursienę. Jai patikėti net du vaidmenys.
Eglė kartu su kolegėmis – žinomomis manekenėmis Renata Mikailionyte, Meda Jonaityte ir Julija Maslinskaja-Ulvydiene – scenoje buvo savo įprastame vaidmenyje, nes spektaklyje yra mados kolekcijos demonstravimo epizodas Aleksandro Makedoniečio puotoje.
O antras vaidmuo – tai šventosios Cecicilijos. Būtent ji nuramina ir palaimina Aleksandrą Makedonietį. Šventosios sparnų išsiskleidimu baigiasi spektaklis.
Pasirodo, tai ne pirmas Eglės pasirodymas operoje. Ji atliko guvernantės vaidmenį operoje „Žydė“. Kaip taip galėjo pasisekti? Eglės dukra lankė baleto pamokas. Eilinį kartą laukdama, kol baigsis atžalos pamoka, Eglė nusprendė ir pati paragauti baleto. Metus lankė pamokas, o kai spektakliui prireikė artistų, buvo pakviesta nedideliam vaidmeniui.
„Su kolegėmis juokavome, kad operoje mes netgi turėjome galimybę pademonstruoti savo balsą – reikėjo garsiai kvatoti“, - prisiminė Eglė.
Dabartinę patirtį „Aleksandro puotoje“ ji labai vertina – vien ko vertas bendravimas su Budapešto meno rūmų vadovu ir režisieriumi Csába Kaélio.
Nuostabu būti būryje su tais žmonėmis, kuriuos iki tol matydavai tik scenoje.
Smagūs net atsiskleidę grimerių triukai, kai makiažas kuriamas toks ryškus ir išraiškingas, kad, Eglė juokėsi, geriau iš arti nežiūrėti, nes galima išsigąsti.
Jos vyras verslininkas Gediminas Tursa ir vaikai – šešiolikametis Petras, vienuolikametis Antanas, devynmetė Ona ir keturmetė Agota matė Eglę vaidinančią generalinės repeticijos metu.
O per premjerą nereikia – nes ir taip jaudulio pakanka. Moteris jaučia, kad dėl jos išgyvena artimieji ir tai persiduoda ir jai pačiai.
Galima sakyti, kad vaidmuo operoje šiek tiek nuskriaudė šeimą, nes teko atidėti atostogas ir šiokį tokį atsipūtimą po mokslų – peržiūrų, sesijų egzaminų, nes Eglė dar yra pasirinkusi tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje.
Kam jai dar mokslai – juk jau turi kelių „žemiškų“ profesijų diplomus?
„Tai disciplinuoja, sutelkia, nes per daugybę pareigų ir darbų lengva išsibarstyti“, - sakė Eglė, pasirinkusi nepopuliarų būdą priversti save tobulėti.
O kodėl jos gyvenime tiek įvairiausios veiklos – net pati nežino.
Moteris prisimena, kad mama vaikystėje jai leisdavo lankyti kokius tik nori būrelius ir kada tik nori juos mesti. Iš vienos pusės gerai, nes paragavo įvairiausios veiklos. Iš kitos, ji svarsto, neužsikabino už nieko, kas kitiems tik baigus mokyklą jau padeda pelnyti duoną.
„Aš tarsi surandu lauką, jį įdirbu, pasėju - ir nebelaukiu derliaus“, - smagiai pasakojo moteris.
Šiuo metu jos galvoje – ir keli socialinio projekto „Pats“ konkursai. E.Grėbliauskaitė-Tursienė prieš keletą metų sumanė tokį projektą – padėti mokyklas baigiantiems vaikų globos namų auklėtiniams. Bet duoti meškerę, o ne žuvį.
Štai neseniai baigėsi konkursas, susijęs su svajonių profesija. Pavyzdžiui, viena mergina, laimėtoja, trokštanti tapti architekte, su Eglės pagalba atvyko į Vilnių, lankėsi universitete surengtose atvirų durų dienose, po to buvo tikrame architektų biure ir kalbėjosi su specialistais, pasiekusiais karjeros aukštumų.
Liepos pradžioje baigsis kitas konkursas – britų kosmetikos kompanija „Elemis“ skirs stipendiją būsimam makiažo, kosmetologijos ar kirpimų meistrui.
Eglė labai tiki tokių konkursų nauda – juk jaunas žmogus taip gali „pasimatuoti“ svajonę.
„Svajoju, kad šis projektas taptų bet kurio žmogaus, kuris gali padėti jaunuoliui, išeinančiam į pasaulį vienam – be namų, artimųjų, žmogaus, su kuriuo galėtų pasitarti ar prisiglausti. Esu įsitikinusi, kad geriausia pagalba ta, kuri padeda tapti nepriklausomu nuo pačios pagalbos.
Pradėjusi projektą tariausi su psichologais ir pedagogais – labai nenorėjau pakenkti ir taip traumas išgyvenusiems vaikams. Pagalba turi būti atsakinga. Tad bendradarbiauju su Vilniaus miesto psichologine pedagogine tarnyba“, - sakė Eglė.
Bet juk ji ir taip turi, kuo rūpintis – keturiais savo vaikais?!
„Kartais manęs paklausia – tai kieno vaikais dabar rūpiniesi? - šyptelėjo moteris. - Bet tuo pačiu ir saviškiais rūpinuosi. Atrodo, kad tragedijos toli. Štai, žinau atvejį - šįmet autoavarijoje žuvo abu tėvai, liko vaikai vieni ir kitą dieną jie atsidūrė globos namuose. Nesinori nieko gąsdinti, bet noriu paskleisti idėją, kad svarbiausiems išėjus iš rikiuotės, vaikai sulauktų palaikymo. Galbūt net nebūtinai jo reikia, bet žinant, kad jis yra – drąsiau gyventi“.
