Ne Lietuva ir ne Jungtinė Karalystė buvo pasirinkta vestuvėms, o, kaip juokavo, Laura: neutrali žemė – Florencija. Į Italiją buvo patogu suskristi tiek Lauros, tiek Tomo artimiesiems bei draugams. O jie išsibarstę po visą pasaulį – dėl svarbaus įvykio žmonės keliavo net iš Australijos ir Honkongo. Taip dar buvo galima susiplanuoti ir atostogas nuostabioje šalyje.
Apie L.Dzelzytę jau girdėjo ne tik Lietuva. Ši jauna žavinga moteris 2007 metais gavo „LT tapatybės“ apdovanojimą „Už veržlumą“ kaip viena labiausiai Lietuvą pasaulyje garsinusių žmonių. Ji pateko ir į Londone leidžiamo verslo žurnalo „World Business“ ir naftos korporacijos „Shell“ parengtą įtakingiausių pasaulio jaunųjų verslininkių sąrašą „Global 35 under 35“.
Laura dirbo ir visuomenine aplinkos ministro patarėja.
Tad jos ir vyro gyvenimo puotoje netrūko iškilių, garsių, įdomių žmonių iš įvairiausių sričių – politikos, verslo ir meno.
Netradiciška, bet Laura su Tomu norėjo vestuvių mieste. Abu mėgsta „civilizaciją“ – gerą kavą, meną ir miesto šurmulį, tad Florencija puikiai tiko.
Dar prieš metus jie šiame mieste, dar vadinamame muziejumi po atviru dangumi, aplankė daugybę bažnyčių.
„Florencija – renesanso lopšys, tad šventovės dažnai puoštos grandioziniais paveikslais ir freskomis, tačiau San Salvatore Al Monte išsiskyrė savo santūrumu ir paprastumu. Man ji artima širdžiai, nes stovi ant vadinamo Kryžių kalno, tad jaučiu sąsają su Lietuva“, – pasakojo Laura.
Tuoktis Florencijos apylinkėse, Toskanos regione nėra sudėtinga – pilna puikių vilų ir bažnyčių, tačiau prieš keletą metų Florencijos mieste vestuvės užsieniečiams buvo uždraustos.
„Teko gerokai pasistengti mėginant įtikinti kleboną suteikti mums leidimą“, – dabar jau laiminga Laura.
Tuoj po ceremonijos visi susirinko Kryžių kalno rožių sodelyje. Jaunųjų dovana svečiams tapo specialus turas po Uficių galeriją – vieną seniausių ir garsiausių pasaulio meno muziejų.
Vakare priėmimas vyko „Four Seasons“ viešbutyje.
-Pristatykite bent trumpai savo vyrą, Laura.
– Tai žmogus, nuo mažens mėgstantis nuotykius ir keliones. Aistringas buriuotojas, perplaukęs ir Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Jis labai britiškas savo mandagumu, tad man dažnai tenka įspėti jo tikrąją nuotaiką ar nuomonę.
Nuo šiol mano pavardė – Hanning Scarborough. Norėjau išlaikyti ir Dzelzytės pavardę, tačiau tuomet neužtektų vietos pase, – smagiai kalbėjo Laura.
-Jūs ta, kuri visuomet atkreipia dėmesį savo išvaizda. Kokių kūrėjų apdarais puošėtės svarbią dieną?
-„Dolce & Gabanna“ mados namuose pagal specialų užsakymą pasisiūdinau šilko suknelę, siuvinėtą migdolų žiedais. Norėjau, kad tądien visa žydėtų.
Antrasis apdaras vakarui – „Maxmara“, o trečią dieną apsivilkau trumpą prancūzų mados namų „Sandro“ suknutę.
Žiedams skyrėme ypatingą dėmesį, nors su mylimu žmogumi galėčiau tuoktis ir užsimauti kad ir skardinį žiedelį. Bet mes norėjome žiedų su istorija arba bent jau pradėti savąją. Tad puošmenas užsisakėme britų juvelyrikos namuose „Bentley & Skinner“. Mėnesiais trunkantis užsakymo, primatavimo ir derinimo procesas yra puiki patirtis. Mažai kas žino, kad žiedus pas juvelyrus galima įsigyti ne ką brangiau nei perkant parduotuvėse, tačiau specialiai užsakyti turi kur kas didesnį emocinį svorį.
-Tarp jūsų svečių – nemažai žinomų Lietuvos žmonių, kaip su jais susipažinote?
-Vestuvėse dalyvavo mums brangūs žmonės iš įvairių gyvenimo etapų. Tomo pusėje buvo labai garbių britų visuomenės atstovų, tačiau mums nesvarbu – jie žinomi ar ne.
Kai po ilgų metų mokymosi ir darbo Anglijoje grįžau į Lietuvą, režisierės Dalios Ibelhaubtaitės „bohemiečiai“ buvo tikra kultūrinė atgaiva – juk jie kuria pasaulinį operos standartą.
Tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje teko prisidėti prie įvairių renginių organizavimo ir susipažinti su daug nuostabių ir talentingų žmonių, tačiau tikrais draugais tampama per patirtis – dažniau sudėtingas nei malonias. Su dainininke Erica Jennings, atlikusia mums su Tomu pirmojo šokio dainą, artimai susibendravome kai po grupės „Skamp“ koncerto Londone dėl vietos trūkumo susispaudę miegojome vienoje lovoje.
O su operos solistu Edgaru Montvidu, kuris bažnyčioje ir per vakarienę atliko lietuvių liaudies dainas, susibičiuliavome traukdami per Londono galerijas.
-Pagal senus lietuviškus standartus ištekėjote vėlokai – ką patartumėte merginoms, vaikinams Lietuvoje?
-Kai kurie žmonės subręsta santykiams anksti, bet aš ilgą laiką dar norėjau lakstyti. Noras būti su žmogumi visą gyvenimą turi ateiti iš vidaus. Čia nepaskubinsi. Manau, svarbu neklijuoti etikečių. Vienintelis teisingas matas – žmogaus laimė, ir nesvarbu – ar atsiduodant darbams, ar šeimai, ar su vyru, ar su moterimi, ar vienatvėje.
-Ar tęsite savo darbus, susijusius su aplinkos apsauga – juk net įkūrėte prieš klimato kaitą kovojančios visuomeninę organizaciją „GreenIndex“, dėl šios veiklos pelnėte apdovanojimų.
-Sakoma, kad reikia susirasti darba, kurį dievini ir niekada nebereikės dirbti. Aplinkosauga yra mano specialybe, tačiau tikroji aistra – tvara, darnus vystymasis, siekiant visuomenės gerovės derinant ekologinę ir socialinę atsakomybę.
Norėčiau toliau tęsti darbą su Lietuva, tačiau darbas mėgstamose srityse yra tam tikra privilegija, tad veikla priklauso ne tik nuo mano pačios norų, bet ir nuo galimybių.
-Gal neverta sukti galvos – tiesiog atsidėti šeimai? -Per pasiruošimo santuokai pamokas mums su Tomu kunigas Rupertas sakė, kad jei Dievas duos – bus ir vaikų. Tačiau į šeimą žiūriu kaip į atsakomybę, kuri neatleidžia nuo pareigos prisidėti prie visuomenės gėrio. Manau, viską galima suderinti, jei tik yra sveikatos.
-Vestuvės – proga bent trumpai pamąstyti apie laimę. Ką apie ją galėtumėte pasakyti, Laura? Kaip pakeltumėte ūpą nusiminusiems ar tiems, kurie mano, kad nesiseka?
-Nėra vienos sėkmės formulės, kuri tiktų visiems. Kai kurie mokslininkai teigia, kad laimė priklauso nuo genetikos, sveikatos ir kitu faktorių, kurių žmogus negali kontroliuoti.
Tačiau neseniai vis dėlto buvo įrodyta, kad tam tikra praktika gali suaktyvinti laimės jausmą.
1. Sportas – užtenka vos 7 minučių per dieną!
2. Laiko leidimas su šeima ir draugais.
3. Buvimas lauke – net jei šalta!
4. Pagalba kitiems – 100 valandų per metus yra magiškas skaičius. Neatlygintina veikla ir labdarybė dar nėra paplitusi Lietuvoje, gal todėl nesame tokie laimingi?..
5. Šypsojimasis. Britai sako „fake it until you feel it“ – apgaudinėkite save tol, kol iš tiesų pajusite šypsenos malonumą.
6. Dėkingumas. Teigiama, kad net dalinimasis puikiais dalykais socialiniame tinke ir dėkojimas gali padidinti laimės jausmą.
Šiaip ar taip, manau, kad nereikėtų sumažinti ir nesėkmių ar liūdesio vertės, nes visko reikia subalansuotam ir sveikam gyvenimui.
