„Manęs dar nebus namuose, bet bus mano draugė, o aš vėluosiu maždaug dešimt minučių“, - likus maždaug pusvalandžiui iki sutarto susitikimo telefonu įspėjo M.Sinkevičius.
Netrukus su žemuogėmis rankose į namus grįžęs M.Sinkevičius visų pirma įsmunka į laisvalaikio drabužius, o jo draugė Aistė virtuvėje užkaičia arbatą.
„Nusibosta kostiumas per dieną“, - įsitaisęs svetainės fotelyje sako M.Sinkevičius.
Pokalbiui teturime valandą, nes paskui meras dar suks į dviračių takus ir nubėgs savo suplanuotus dvylika kilometrų. Bėgimas – vienas iš M.Sinkevičiaus pomėgių.
-Birželio 20-ąją jums suėjo 30 metų.
-Prieš gimtadienį mama skambino ir klausė, ar esu pasiruošęs. Kurį laiką net nesupratau, kam turiu būti pasiruošęs. Paskui suvokiau, kad ji kalba apie gimtadienį.
Pasitikau jį labai ramiai. Kas norėjo, tas pasveikino. Tačiau niekada nesureikšminu panašių progų. Net buvo kilusi mintis pasiimti atostogas ir kur nors išvykti. Po to pamaniau, kad tai nebus sąžininga tų žmonių atžvilgiu, kurie ruošiasi sveikinti. Tai nutariau niekur nebėgti.
-Kalbėjomės maždaug prieš pusantrų metų. Tada jūs namuose buvote vienas ir kepėte pyragus.
-Įdomiausia, kad mano gyvenimą galima stebėti socialiniame tinkle. Išties po skyrybų su prieš tai buvusia drauge gyvenau vienas. Tada pasikeitė ir mano pomėgiai. Kepiau pyragus, spaudžiau sultis. Tai nebuvo linksmas laikas. Vienam žmogui būti nėra paprasta.
- Žinote ar ne, tačiau Jonavoje ilgą laiką sklandė įvairios kalbos – kad jūsų draugė vienos visuomenės veikėjos duktė, dar kažkas kalbėjo, kad jūsų draugė – viena iš jūsų pavaldinių savivaldybėje.
-Kur jau ne. Aistė yra kaunietė, studijuoja interjero dizainą.
-O kokia judviejų pažinties istorija?
-Keista. Daugelį ji stebina. Visų pirma noriu pasakyti, kad esu iš tų žmonių, kuriems nėra jokios problemos vienam nueiti į kiną ar kur nors kitur. Tad maždaug prieš pusantrų metų vieną penktadienį nuvažiavau į Druskininkus paslidinėti. Vienas. Po to nuvažiavau į Kauną, į vieną naktinį klubą.
-Mėgstate lankytis naktiniuose klubuose?
-Dėl to visi ir stebisi. Nesu mėgėjas, tačiau kartais užsuku. Tą vakarą nesinorėjo važiuoti namo, todėl ir užsukau. Pamaniau, išgersiu nealkoholinį kokteilį, nes pats vairuoju, ir važiuosiu namo. Tačiau pamačiau Aistę. Pakviečiau ją pašokti, taip ir susipažinom.
Tiesa, pirmą vakarą Aistė man nepasakė savo telefono numerio, tačiau sutarėme, kaip vienas kitą galėsime rasti „Facebook“.
Kurį laiką bendravome internetu, paskui buvo keli pasimatymai, prasidėjo draugystė. Ir štai dabar mes kartu jau pusantrų metų. Mūsų draugystė yra graži. Kaip bus toliau – parodys laikas. Nesinori bėgti įvykiams už akių.
-Kol laukėme jūsų, Aistė pasakojo tik aplinkiniais keliais sužinojusi, kad susipažino su Jonavos meru. Pats nepasakėte?
-Ne. Net mano "feisbuko" profilyje neparašyta, kuo dirbu. Tačiau nesunku suprasti, žiūrinėjant nuotraukas, po kuriomis yra įvairūs prierašai.
-Kokia buvo Aistės reakcija?
-Normali. Tik jos tėvams buvo keista, jie vis klausinėjo, ar ji su manimi randa bendrą kalbą, bendrų temų. Įdomu. Tas žodis „meras“ sukuria tam tikrus stereotipus. Dar visiems buvo keista, kad susipažinome klube. Neva meras – ir naktiniame klube? Antra vertus, tai kur man draugę susirasti? Savivaldybėje?
Be to, Aistės tėvai juk nežinojo, kiek man metų. Bet aš juk esu paprastas žmogus, o ne kažkoks didelis viršininkas. Aistė už mane jaunesnė tik penkeriais metais.
-Sutampa ir jūsų pomėgiai? Kartu sportuojate, be to, Aistė pasakojo, kad stengiatės sveikai maitintis?
-Aistė intensyviau sportuoti pradėjo po to, kai mudu susipažinome. Įpratinau ją bėgioti, nes pats tai mėgstu. Turime riedučius, dviračius. Bent kartą per savaitę žaidžiu lauko tenisą. Turiu ir naro licenciją, tik šiemet dar nebuvau panėręs. Bet ruošiuosi.
Nardau po Lietuvos ežerus. Gaila, kad jie nėra skaidrūs. Nors mano naro licencija suteikia teisę nerti į aštuoniolikos metrų gylį, tačiau apsiriboju aštuoniais metrais. Giliau – nieko nebesimato. Tik tamsa.
-Bėgate ne tik Jonavos dviračių takais?
-Esu įveikęs ir maratonus – po 42 kilometrus. Pusę maratono – 21 kilometrą – galėčiau nubėgti kad ir dabar. Tačiau visą 42 kilometrų atstumą nubėgti sunku ir psichologiškai, ir fiziškai.
Kai žmogus daro bet kokį vieną darbą keturias valandas be pertraukos, tai ima varginti. Tas pats ir su bėgimu. Po to, kai įveiki maždaug 32 kilometrus, pradeda rastis klausimai – ką aš darau, kam? Pradeda skaudėti kojas. Nėra lengva. Ir sustoti negali, nes paskui bėgti bus dar sunkiau.
-Daugelis pastebėjo, kad pasikeitė ir jūsų išvaizda. Numetėte svorio?
-Taip, pradėjęs sportuoti numečiau. Turėjau šiek tiek antsvorio, o dabar viskas susitvarkė. Mes su Aiste bėgame skirtingu metu, nes nesutampa mūsų biologiniai laikrodžiai. Aš galiu bėgti vakarais, esu bėgęs net vidurnaktį. Aistė labiau mėgsta rytus. Aš dar sapnuoju, o ji jau gali bėgti. Rytais keltis anksti negaliu.
-Nebaisu bėgti naktį?
-Ne. To betrūko, kad meras savo mieste bijotų. Nors bėgdamas naktį sutikau įvairių žmonių, švenčiančių dviračių takuose. Pasisveikinom ir tiek. Štai ir dabar po mūsų pokalbio aš dar bėgsiu dvylika kilometrų.
Be to, kai ėmėme sveikiau maitintis, įpratau valgyti pusryčius. Niekada anksčiau jų nevalgiau.
-Kodėl, nes nebuvo kas paruošia?
-Ne, ne dėl to. Tiesiog man geriau ilgiau pamiegoti, nei valgyti. Tačiau prisiverčiu, nes visi kalba apie tai, kad pusryčiai naudingi. Dažniausiai pusryčiams valgau grikių košę su tunu.
-Pasikalbėkim ir apie darbą. Panašu, kad Lietuvoje vyks tiesioginiai merų rinkimai. Ar kandidatuosite Jonavoje?
-Jei niekas nepasikeis, jei partija nenuspręs kelti kito kandidato, taip. Man patinka mano darbas, nors įtampos netrūksta. Kartais grįžu į namus ir jaučiuosi taip, lyg visą dieną būčiau griovius kasęs.
Tačiau aš esu žmogus, kuris nori matyti savo darbo rezultatą, o šis darbas būtent toks ir yra. Nors kartais kas nors pasišaipo, kad „meras kerpa juosteles“, tačiau juostelių kirpimas taip pat yra reikalingas. Jei padarėme darbą, kodėl tuo nepasidžiaugti?
-Ar jums pačiam patinka Jonava?
-Taip. Patinka.
-Kokios jūsų blogosios ir gerosios būdo savybės?
-Aš, matyt, nesu dovanėlė. Turiu savo charakterį. Antra vertus, keistenybių ir tam tikrų būdo bruožų turi kiekvienas žmogus.
Tačiau moku labai aiškiai ir tiksliai suformuluoti uždavinius ir išaiškinti žmonėms, ko iš jų noriu. Mano pavaldiniams nereikia spėlioti, ką aš noriu pasakyti „tarp eilučių“ ar „kokia mero nuotaika“. Viską pasakau tiesiai ir atvirai.
