Rankų miklumu pasižymintis vyras nuo masažo stalo nesitraukia kone tris dešimtmečius, o iš jų daugiausia metų skyrė krepšininkams.
Nors Juozukas yra brandaus amžiaus vyras, namuose jis retas svečias – dažniau jį sutiksi sporto varžybose, sportuojantį ar išvykusį į užsienį padėti sportininkams.
Šiuo metu J.Petkevičius vis dar savo stebuklingomis rankomis masažuoja irkluotojų komandą ir dirba Anupriškių kaime įsikūrusiame parke.
Dideliu optimizmu kitus užkrečiantis Juozukas tiesiog trykšta energija.
„Matau, kaip sportininkai sunkiai dirba, pakelia labai didelį krūvį, tad aš iš jų mokausi ir pasisemiu daug energijos. Turbūt išsemiu daugiau, nei pats jiems duodu“, – šypsosi Juozas.
– Krepšinio rinktinei atidavėte labai daug metų. Kokie jūsų santykiai su krepšininkais?
– Su krepšiniu mane sieja artimas ryšys. Visi bendraujame, susitinkame ar susiskambiname. Keičiasi karta, keičiasi ir krepšininkai, jau ir jų vaikai žaidžia krepšinį.
Visi krepšininkai vis pasveikina gimtadienio arba vardo dienos proga, tačiau dažniausiai skambina Giedrius Gustas, kone kasdien teiraujasi, kaip laikausi.
– Jūsų gyvenimas kupinas neišdildomų įspūdžių. Jeigu galėtumėte laiką atsukti atgal, kokį momentą norėtumėte pakartoti?
– Pakartočiau viską. Mano gyvenimas buvo ir yra puikus. Tiek daug įspūdžių, kad net sunku ką nors išskirti.
Labai džiaugiuosi, kad gyvenime man teko tokia laimė bendrauti su žmonėmis, kurie davė daug patarimų, pripildė mano gyvenimą energijos, optimizmo.
Dažnai nuotaiką gadina skaudantis klubas. Kai atsirado skausmai, pradėjau suprasti, kodėl žmonės būna pikti.
Tačiau aš tą skausmą stengiuosi pamiršti, vis bandau judėti į priekį ir elgtis taip, lyg nieko neskaudėtų.
– Jūs – garsus masažuotojas, savo rankų miklumu darote neįtikėtinus stebuklus. O kas jus palepina masažu?
– Visus lepinu, tačiau pačiam nepatinka masažai. Žinoma, man jų reikia ne dėl malonumo, o dėl skausmų, kurie nuolat kankina.
Mano dukra Miglė labai gerai atlieka masažą. Ji vis nori ir stengiasi man padėti, tačiau atsisakau, nes dažniausiai gydomojo masažo neiškenčiu.
– Kaip atrodo įprasta jūsų darbo diena? Ar randate laiko patinginiauti ant sofos?
– Atsikeliu anksti – septintą valandą ryto. Tada su savo geriausiu draugu šuniuku Mopsiu vaikštinėjame iki devintos valandos. Kai pareiname namo, užlipu ant dviračio ir valandėlę pasivažinėju – taip rytas tampa kur kas žvalesnis. Tuomet pasineriu į darbus – darau masažus, važiuoju į Anupriškių kaimelį Trakų rajone masažuoti arba dirbu su irkluotojų komanda.
Dirbti su krepšininkais šiuo metu man per sunku, nes tam reikia dar daugiau sveikatos. Bet vis tiek nepalieku masažo ir kiek įmanoma stengiuosi padėti – tai malonus darbas.
Kai tik grįžtu iš darbo, vėl išskubu pasivaikščioti, ir taip diena nepastebimai, tačiau turiningai praeina.
Jeigu nėra didelių darbų, labai mėgstu išsitiesti lovoje ir kartu su žmona pasišnekėti apie praėjusią dieną. Džiaugiuosi, kad dabar pasaulio futbolo čempionatas, jį su malonumu žiūriu ir nepraleidžiu nė vienų rungtynių.
Visada palaikau silpniausias komandas, kažkas juk turi ir už jas sirgti.
– Susidaro įspūdis, kad namuose esate retas svečias. Ar žmona nepasiilgsta?
– Stengiuosi viską suderinti. Tačiau daug keliauju su sportininkais ir pripažįstu, kad žmonai turėtų būti sunku. Dažnai susiskambiname telefonu ir pasikalbame. Tačiau per tiek daug metų žmona įprato. Kai grįžtu namo po darbų, ji visada pasitinka su šypsena veide ir skania vakariene.
Kai ilgai būni kartu, greitai atsibosti. Bendraujant reikia pusiausvyros.
– O kaip lepinate savo žmoną?
– Svarbiausia dėmesys. Kai ji išvyksta į kelionę, ją pasitinku su skaniais patiekalais, šampanu ir gėlėmis. Mėgstu savo žmoną džiuginti. Svarbiausia, kad nesipykstame ir gyvename draugiškai.
– Kokio amžiaus jūs būtumėte, jei nežinotumėte, kas įrašyta pase?
– Turbūt jaunas. Vis noriu daug ir ne pagal amžių sportuoti, stengiuosi visur dalyvauti. Rudenį man bus daroma klubo operacija, tad manau, kad svajonė išsipildys ir tapsiu dar jaunesnis.
– Pagal kokią jaunystės dainą vis dar šokate?
– Man patinka lietuviška linksma muzika, kuri uždega šokti.
Užsieninės ne tokios linksmos ir jokių sentimentų nesukelia. Galvoje vis skamba ir kojos kilnojasi, kai išgirstu Stasio Povilaičio „Švieski man vėl“ arba Nijolės Ščiukaitės „Skinsiu raudoną rožę“. Tokių dainų per radijo stotis neišgirsi, tačiau jas žino visi.
– Kas jums yra laimė?
– Nežinau, kokia yra tikroji laimės samprata. Kai atsikeli ryte, būni laimingas arba nelaimingas ir tai jauti. Viskas priklauso nuo žmogaus sveikatos ir kaip jis jaučiasi, o tada galima tapti labai laimingam. Tačiau reikia visas dideles problemas suskirstyti į smulkesnes ir jos savaime išsisprendžia. Svarbiausia savitaiga.
