Vasarą Lietuvoje gyvenanti Česnauskių šeima praleido vos keletą pasaulio futbolo čempionato rungtynių.
Praėjusį sezoną Azerbaidžano „Baki“ klubui atstovavusio D.Česnauskio ir konkurso „Mis Lietuva 2002“ nugalėtojos, modelio V.Grikšaitės-Česnauskienės sūnus Deividas (5 m.) lanko futbolo treniruotes, o Rojus (3 m.) taip pat auga su futbolo kamuoliu.
– Kai kurios moterys futbolą žiūri viena akimi – dėl kompanijos. Kitos — norėdamos paganyti akis į atletiškus vyrus. O jūs? – „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“ paklausė Vaidos.
– Turiu vyrą profesionalų futbolininką ir du pradedančius futbolininkus. Per televizorių kartu su jais stebėdama rungtynes dar atlieku ir buities darbus, pavyzdžiui, ruošiu vakarienę.
Anksčiau mūsų namuose televizorius vakarais retai kada būdavo įjungtas, o pastarąjį mėnesį visi stebime čempionatą.
Su vaikais net susitariame – jei jie nori stebėti vėlyvas rungtynes, dieną turi darželyje pamiegoti. Prieš rungtynes abu vaikai apsivelka brazilų rinktinės marškinėlius su Neymaro pavarde. Juos parvežė šeimos draugai.
– Mėgstate siūti. Turbūt atkreipiate dėmesį į futbolininkų drabužius? Kurios šalies rinktinės apranga jums labiausiai patinka?
– Išsiskyrė prancūzai. Prie tamsios spalvos marškinėlių priderinta balta apykaklė atrodo labai stilingai ir elegantiškai.
Atkreipiu dėmesį ir į futbolininkų šukuosenas. Ypač į tas, kurios panašios į mano vyro ir vaikų.
Vieni žaidėjai, tokie kaip Cristiano Ronaldo, puoselėja savo plaukus. Kiti, pavyzdžiui, Lionelis Messi, atrodo, savo šukuosenai neskiria ypatingo dėmesio.
– Ar stebėdama futbolo rungtynes mėgstate jas garsiais komentuoti?
– Labai mėgstu. (Juokiasi.) Išgirdę, kaip emocingai komentavau Brazilijos ir Čilės rinktinių susitikimą, kai kurie draugai ėmė mane traukti per dantį. Sakė, kad galėčiau dirbti komentatore.
– Sakoma, kad nuošalės taisyklę gali suprasti tik vyrai. O jūs?
– Suprantu. Tačiau apskritai taisykles už mane geriau išmano vyresnysis sūnus, tad aš jo vis klausinėju.
– Ar pasitaiko, kad žiūrėdama rungtynes pasiginčijate su vyru?
– Esu emocinga, o Deividas kalba mažai. Kartais, kai kurį nors futbolininką imu per daug liaupsinti, jis išklauso ir draugiškai pasijuokia.
– Kaip reaguojate į futbolininkų traumas aikštėje?
– Kaip moteris ir kaip motina. Mūsų draugui futbolininkui Kęstučiui Ivaškevičiui aikštėje buvo sulaužyta koja. Buvo baisu. Jis pusę metų negalėjo treniruotis.
Man net šiurpuliai per nugarą eina, kai pagalvoju, kad šitaip gali nutikti Deividui ar vaikams.
– Komentatoriai Nerijus Kesminas su Tautvydu Meškoniu sulaukia ir pagyrų, ir priekaištų. Kaip vertinate jų darbą?
– Pirmiausia jų darbas yra juodas. Tegu tie, kurie juos keikia, patys pabando geriau pakomentuoti. Man šie komentatoriai patinka.
Nerijų mes pažįstame, susitikusi jį visuomet pagiriu. Jo kalbėjimo maniera, pauzės labai pagyvina komentavimą, nėra monotonijos.
O už išsprūdusius netaisyklingus žodžius jiems reikia atleisti.
– Ar prieš rungtynes bandote spėti rezultatą?
– Lažybose nedalyvauju. Prieš čempionatą maniau, kad turėtų pasisekti ispanams. Dabar nebedrįstu prognozuoti.
– Ar jūsų draugės taip pat domisi futbolu?
– Kai buvau nėščia, man atrodė, kad aplinkui visos laukiasi. Dabar man atrodo, kad visi domisi futbolu. (Juokiasi.)
Anksčiau nelabai juo domėjausi, bet susipažinusi su Deividu ėmiau lankytis rungtynėse, įsitraukiau į futbolo bendruomenę.
– Jūsų vyras futbolininkas, vyro brolis Edgaras Česnauskis – taip pat. Jūsų sūnūs auga su šia sporto šaka. Turbūt apie kitokias profesijas jie net nesvajoja?
– Vyresnysis sūnus Deividas sako, kad bus futbolistas. (Juokiasi.) Aš ji taisau – futbolininkas.
Rojus turi gydytojo lagaminėlį. Jei Deividas suvaidina, kad gavo traumą, brolis iškart skuba į pagalbą.
Rojus dažnai mėgdžioja brolį, seka jo pėdomis. Nieko keista. Mano vyras už brolį taip pat trejais metais vyresnis. Edgaras, užuot ėjęs į mokyklą, lėkdavo į stadioną pas brolį, kur tas treniruodavosi.
Edgaro sūnui dabar ketveri. Kas žino, gal auga dar trys futbolininkai Česnauskiai.
– Turbūt su sūnumis nesate praleidusi nė vienų rungtynių, kuriose žaidžia Deividas?
– Iš tiesų visur, kur gyvenome (Kretoje, Salonikuose, Baku), stengdavomės stebėti kiekvieną namuose vykstantį mačą. Į stadioną einame su Deivido komandos atributika.
Baku į rungtynes eina vien vyrai. Tačiau mes su vaikais net savo vietą stadione turime. Mano sūnums leidžiama per pertraukas ir po mačo stadione paspardyti kamuolį.
– Aptariate su vyru jo rungtynes?
– Taip, visuomet. Ypač rinktinės. Kai ji laimi, einame švęsti į restoraną. O po pralaimėjimo stengiuosi Deividui per daug neįkyrėti savo klausimais.
Tačiau Deividas – optimistas. Po pralaimėjimo jis pradeda mąstyti, ką ir kaip darys kitose rungtynėse.
– Jūs irgi esate sportiška. Pernai dalyvavote įvairiose bėgimo varžybose. Šiuo metu sportuojate?
– Šiemet maratonams nesiruošiu, tačiau bėgioju su vyru Vingio parke.
Pradedu lankytis sporto salėje. Porą kartų bėgau specialiu takeliu, tačiau ėmė trūkti oro.
Supratau, kad sportuoti patalpoje man negerai.
Nieko nėra maloniau, kaip bėgioti gamtoje. Bėgdama klausydavausi muzikos. Tačiau ilgainiui ji ėmė erzinti. Juk sportuoju gamtoje.
– Jūs labai elegantiška. Ar imatės vyriškų darbų?
– Jeigu vyro nėra šalia, aš daug ką galiu padaryti pati: įkalti vinį, surinkti ir perstatyti baldus.
Yra gležnų moterų, kurios to negali. Jos leidžia šalia esančiam vyrui pasijusti itin vyriškam. Aš tokia nesu.
Mano vaikystė nebuvo sunki, bet lepinama nebuvau, tad buities darbų nebijau. Vis dėlto automobilio priežiūra – vyro reikalas. Jis tuo domisi, jam patinka.
Neseniai nuleido padangą. Pati keisti nesiryžau. Kadangi vyras buvo išvykęs, paskambinau savo broliui Viliui. Mes visuomet vienas kitam padedame.
– Ar turite kokių nors įpročių ar savybių, kurių norėtumėte atsikratyti?
– Visus darbus atidedu paskutinei minutei. Neapkenčiu šio savo bruožo ir labai norėčiau jo atsikratyti.
Nors esu nuo to ne kartą nukentėjusi, man vis tiek atrodo, kad iki paskutinės minutės dar turiu marias laiko. (Juokiasi.) O tas laikas išgaruoja.
– Turite gražią šeimą, mėgstamos veiklos. Apie ką dar svajojate?
– Kai pagrindiniai poreikiai patenkinti, žinoma, norisi daugiau. Tokia jau žmonių prigimtis.
Labai noriu save realizuoti darbe. Ir ne vienoje srityje. Su Deividu gyvename vis kitoje šalyje, todėl nesinori imtis veiklos, kurią anksčiau ar vėliau tektų palikti.
Gerbiu tas moteris, kurios keliauja kartu su savo vyrais sportininkais. Tačiau nesmerkiu ir tų šeimų, kurios gyvena atskirai.
Vis dėlto netrukus mes jau turėsime pradėti gyventi sėliai. Po metų sūnus eis į pirmą klasę. Savo šeimos ateitį siejame tik su Lietuva.
