Tokia, atrodytų, yra Ispanijos Alikantė. Ją aplankyti jau seniai įkalbinėjo Edvardo bičiulis, užkietėjęs keliautojas Udrius Armalis. E.Žičkus ilgą laiką spyriojosi, nes manė, kad niekas šiame kurorte nebegali nustebinti. Graži gamta, puikūs paplūdimiai, gardus maistas ir ispaniškas draugiškumas – taip, to tikrai tikėjosi, bet gavo ir patyrė šimtą kartų daugiau.
– Ar kuriate kelionės planus, o gal jūs iš tų, kurie palieka vietos netikėtumams?
– Gastronomija, laukinė gamta, garsusis Šv.Jono (San Juan) festivalis, muziejai, parodos ir kas nors dar nepatirta – norėjosi visko. Žinau, kad skamba neįprastai, bet niekada nebuvau iš tų žmonių, kurie ramiai gali nusėdėti vienoje vietoje. Todėl visose kelionėse noriu išmėginti geriausius ir unikaliausius restoranus, aplankyti koncertus, galerijas, susidėjęs kuprinę leistis į iškylą kalnuose ar džiunglėse.
Man reikia aštrumo, manau, kad tik su prieskoniais gyvenimas gali būti gražus. Kai viskas per daug saldu, jis tampa nuobodus. Šįsyk nuobodžiauti tikrai neteko!
– Kaip pavyko patekti pas svarbius, žymius žmones? Gal viskas paprasta, tereikia belstis, kaip jau ne kartą esate sakęs?
– Būtent! Tai kartoju visada. Sudarinėdamas šios kelionės maršrutą būtinai norėjau užsukti į vieno garsiausių pasaulio desertų virtuozų Paco Terablanco „tvirtovę“, kurioje atsiranda gardumynai, kuriems negali atsispirti net karališkųjų šeimų nariai.
Vėliau paaiškėjo, kad tuo metu ir pats gastronomijos maestro bus šioje vietoje, tad paklausiau, gal rastų minutę susitikti. Rado! Papasakojo apie dieviškus savo desertus, apie savo televizijos šou, apie kursus virtuvės vadovams, kurie kainuoja po 15 tūkstančių eurų, tačiau jis pats atsirenka tuos laiminguosius, kurie galės semtis pas jį žinių. O vėliau, žinoma, pavaišino nuodėmingo skonio gardėsiais ir prie jų pasiūlė puodelį brangiausios pasaulyje „Kopi Luwak“ kavos.
Sakyčiau, ji kiek rūgštoka ir nelabai skiriasi nuo mūsų gomuriui įprastos, tačiau kaina kosminė, kilogramas kainuoja per pusantro tūkstančio eurų. Be to, ir jos atsiradimo procesas kiek šokiruoja – kavos pupelės tokios ypatingos tampa, kai jas apvirškina ir iš organizmo pašalina palminiai musangai – maži laukiniai gyvūnai. Ar visa ši atrakcija brangi? Neskaitant kavos, viešnagė pas poną Paco kainuoja vos keliasdešimt litų, o įspūdžiai nepakartojami.
Kita mane išties nustebinusi pažintis buvo su 30-mečiu virtuvės vadovu Alberto Feruzu, prieš porą metų atidariusiu nuosavą restoraną „Bon Amb“, turintį prestižinį gastronomijos įvertinimą – „Michelin“ žvaigždutę. Nerealus bičas, o jo maistas – dar nerealesnis. Vakarienė tokiame restorane kainuoja vidutiniškai 80 eurų žmogui, bet bent kartą leisti sau tokį malonumą tikrai verta.
Malonu ir tai, jog išskirtinės vakarienės metu prie gretimo stalelio gali sėdėti kad ir futbolininkas Christiano Ronaldo, kuris mėgsta šią vietą. Po mūsų vakarienės į „Bon Amb“ atvyko dizaineris Ralphas Laurenas.
Draugai manęs klausia, kaip man pavyksta prasmukti, patekti, susitikti? Atsakau – esu landus. Prieš kiekvieną kelionę daug laiko skiriu pasiruošti – studijuoju kelionių žinynus, keliautojų užrašus, naršau internete, renku informaciją tinklaraščiuose, klausiu draugų patarimų. Ir tik tada pradedu kruopščiai planuoti būsimą kelionę. Tai išties pasiteisina.
– Ar Alikantėje atradote ką nors, ko nebuvote suplanavęs?
– Esu alergiškas jūrų gėrybėms, bet šįsyk buvau tiesiog priverstas jų ragauti. Tarkim, Tabarko saloje, kuri yra tikras žvejų rojus su viso labo pora šimtų gyventojų, vietos žmonės pakvietė pietų, kuriuos ruošia iš ryte sugautų žuvų, omarų ir kalmarų.
Tikrai neplanavau puotos su jūrų produktais, bet Alikantės regione jie beprotiškai skanūs. Tarkim, sotūs pietūs pajūrio restoranėlyje ar tavernoje kainuoja 12–15 eurų, gatvėje – 8 eurus. Ispanai valgo daug, gardžiai ir ilgai, todėl reikia nusiteikti, kad bent trečdalis dienos prabėgs prie stalo. Tačiau tai toli gražu ne vien valgymo kultūra, kur kas labiau – bendravimo, nes pietų ar vakarienės metu aptariamos dienos aktualijos, šalies ir kaimynų naujienos, pažindinamasi.
– Ar jus nustebino ir kas nors kasdieniško – vaizdas gatvėje, žmonės? Gal tiesiog mėgavotės kokiu nors paprastu dalyku, kuris gali nutikti tik keliaujant – pavyzdžiui, maloniu kavos gėrimu rytą?
– Niekada nebuvau matęs tokių linksmų ir gyvenimu besimėgaujančių žmonių kaip šįsyk. O to priežastis – pagrindinė Alikantės metų šventė, Šv.Jono festivalis. Koncertai ir fejerverkai trukdavo iki paryčių. Ne veltui vietiniai tomis dienomis nedirba, tad gali dalyvauti tiek gatvės eitynėse, kuriose įvairių regionų grožio karalienės demonstruoja įspūdingas sukneles, neša nežmoniško dydžio ir grožio gėlių kompozicijas, bet ir stebėti labiausiai pribloškiantį festivalio momentą – keliolikos metrų aukščio spalvingų ir originalių statulų sudeginimą.
Festivaliui čia žmonės ruošiasi ištisus metus, taupo pinigus, kartais net atsisakydami atostogų ar buitinių pirkinių, kad tik galėtų kuo daugiau pinigų skirti savo rajono statulai. Juk viena tokia statula kainuoja nuo 6000 iki 200 000 eurų. Tai kažkas neįtikėtino. Ypač paskutinis festivalio vakaras, kai visa Alikantė paskęsta liepsnose ir dūmuose. Gatvėse susirenka tūkstančiai žmonių, tikinčių, kad liepsna, rydama statulas, sunaikina praėjusių metų negandas ir dovanoja švarią viso ko pradžią. Saugumu tuo metu rūpinasi šimtai policininkų, kareivių ir ugniagesių, kurie ne tik vėliau gesina liepsnas, bet ir iš vandens patrankų krikštija mases.
– Keliaudamas kartu ruošiate reportažus savo laidai „Gyvenimas“. Komandos nariai greičiausiai pešasi, kuriam su jumis keliauti, – juk visada būnate išskirtinėse vietose?
– Per daugybę metų unikalios kelionės jau tapo įprastu mūsų gyvenimo būdo akcentu. Gink Dieve, nenoriu, kad tai nuskambėtų kaip pagyros, nepasakosiu ir apie šešiolikos valandų darbo dieną kelionių metu, kitus vargus. Darbo kelionės toli gražu neprimena prabangių atostogų. Nors visada stengiuosi derinti naudą ir malonumą, darbas komandiruotėse visada būna pirmoje vietoje.
– Edvardai, kaip iš viso sugalvojate keliauti ieškant prabangos?
– Nemėgstu žodžio „prabanga“. Jis kažkoks tuščias. Aš ieškau patogumo! To, kuris kartais reiškia šiek tiek daugiau nei vidutinių poreikių patenkinimą, bet vis tiek neprasilenkia su sveiku protu. Jei turi košės galvoje, vadinamoji prabanga gali būti įkandama daugeliui. Tikrai neperdedu. Jei moki valdyti informaciją ir naudotis gautomis žiniomis, gali susiorganizuoti išskirtinį poilsį už išties įkandamą kainą.
Žinoma, kartais savo laidos žiūrovams rodome ir išskirtinius kadrus iš garsių bei įtakingų žmonių gyvenimo. Taip, įdomu prie to prisiliesti, smalsu bent akies krašteliu pažvelgti į tokį gyvenimą, bet jis nėra mūsų. Turiu pakankamai smegenų, kad, nepaisant kartais atsiveriančių galimybių, visada tvirtai stovėčiau ant žemės.
– Koks būtų tobulas gyvenimas jūsų svajonėse? Kartais vaikiškai nepasvajojate, kad neblogai būtų buvę gimti karališkojoje šeimoje?
– Kiek ramesnis nei maniškis, – juokėsi Edvardas. – Saugus, kuriame harmoningai derėtų karjera, asmeninė laimė ir būtinai svarbią vietą užimtų kelionės.
Gyvenimas karališkojoje šeimoje skamba košmariškai! Išties! Esu labai paprastas žmogus, man tikrai gerai gyventi savo paties gyvenimą. Gal kai kurių korekcijų norėtųsi, bet neabejoju, kad patys viską lemiame, todėl jei jau labai norėsis, ką nors keisiu.
Niekada nebuvau įsitikinęs, kad karaliai laimingesni už mus, net galėčiau kirsti lažybų, jog taip nėra.
– Kaip po geros kelionės, stulbinamų įspūdžių ir potyrių grįžtate į realybę?
– Galbūt anksčiau grįžus pereinamasis laikotarpis trukdavo ilgiau, o dabar kartais nė neįpusėjus kelionei pradedu pasigesti savo namų, draugų, šeimos. Be to, visada sakiau sau ir kitiems, kad galime užsidirbti (ne išlošti!) tokį gyvenimą, kokio norime. Tiesiog dėl to reikia labai daug ir sunkiai dirbti. Ar visada verta? Sprendimus priimame patys. Jei manome, kad taip, – stengiamės, jei ne – susitaikome su esama padėtimi. Jei aš ko nors išties noriu, tai ir gaunu, žinoma, sumokėdamas tam tikrą kainą. Ir kalbu tikrai ne apie pinigus.
Esu savarankiškas, niekada nemėgau pasikliauti kuo nors kitu – tiesiog net neturėjau tokios galimybės.
– Kaip susikurti pakilią nuotaiką kiekvieną dieną, net jei nėra galimybės keliauti, nueiti į gerą restoraną?
– Reikia išmokti gražius dalykus įžvelgti mažuose dalykuose, tada kiekvieną dieną bus kuo džiaugtis. Štai tą patį vakarą mano namuose pražydo visos trys turimos orchidėjos.
Visą vakarą šypsojausi. Nerealiai smagu ir netikėta.
Įkvepiantis jausmas. Smulkmena, bet vis tiek smagi.
