Priežastis švaistytis skambiomis frazėmis – Giedriaus parašyta ir spausdinti rengiama jo septintoji knyga kol kas pavadinta „Jauno vyro gidas – kaip išgyventi suaugusiųjų pasaulyje“.
Giedriaus kalbėsena visada kelia įtarimą – jis mintis dėsto rimtai ar juokauja? Bet rimtus dalykus jis pateikia juokais arba, kaip pats sako, dėsto iš jėgos pozicijos. Ir tai daug ką suerzina. Bet to G.Drukteinis, pasitelkęs seną oratorių metodą, ir siekia. Anot jo, svarbiausia žmogaus nepalikti abejingo.
„Žinau, kad tai skamba ambicingai, bet įgyju vis didesnį jaunimo pasitikėjimą, – tikina Giedrius, pasitikrinęs tai per įvairias paskaitas ir mokyklų diskusijų klubuose. – Norėjau rašyti pamokymų knygą abiem lytims, bet teko pripažinti – mergaitiškos psichologijos neišmanau.“
– Kaip tai neišmanote – juk auginate penkiolikos metų dukterį Mariją?
– Viena yra tėvo ir dukters, o kas kita – merginos ir suaugusiųjų pasaulio santykis.
Bet dėl dailiosios lyties vis tiek pasistengiau – juk knygos tezėmis besivadovaujantys jaunuoliai joms tikrai bus įdomesni. Knygą skiriu jaunuoliui, kuris kartu su brandos atestatu įgyja ir suaugusio žmogaus statusą, atsakomybę už savo poelgius – net baudžiamąją. Jam ir aiškinu, ką iš esmės reiškia naujosios, su amžiumi įgytos privilegijos – eiti į kazino, skolintis daug pinigų, vairuoti automobilį, vesti moterį, išvis – pasirodyti pasauliui kaip visaverčiam Lietuvos atstovui.
Jaunuolius, kaip ir mane dabar, ištinka krizė. Tik maniškė – vidutinio amžiaus, o jaunimo, sakyčiau, jaunystės, ketvirčio amžiaus, t.y. būsena, kuri apima pirmą kartą susidūrus su suaugusiųjų gyvenimo realybe.
Kodėl ėmiausi būtent tokios knygos? Diskutuodamas su mokiniais ir pedagogais atkreipiau dėmesį, kad nei švietimo sistema, nei tėvai nepajėgūs atsakyti jaunuoliams į daugybę klausimų, baisiausia – net pačių paprasčiausių. Netgi gatvė nepajėgi tų atsakymų suteikti, nes ir pačios gatvės nelikę – jaunimas mieliau bendrauja virtualiojoje erdvėje, kurios kakofonijoje net ir suaugusiesiems sunku atsirinkti, kas gerai, o kas blogai.
Sakoma, geriausias mokytojas yra pats gyvenimas, tačiau taip mokytis gali būti ypač skaudu – pavyzdžiui, įklimpus į alkoholio ar narkotikų liūną.
Mano pamokymai subjektyvūs, bet aš už juos atsakau. Tačiau, kai rašai apie tokias problemas kaip savižudybė, turto siekimas, požiūris į kitas tautas, gėjus, alkoholį, suveikia savisaugos instinktas ir galvoji: o ką pasakytų specialistai? Rankraštis šiuo metu – kaip tik pas juos.
Nekantriai laukiu jų nuomonės, nes viskas, ką esu girdėjęs lig šiol, tai tik dvidešimt metų tariamąja nuosaka kartojamos banalybės – „reikėtų“, „galėtų“, „turėtų“, „manytina“.
– Nemanote, kad įžūlu taip nuvertinti psichologų, pedagogų darbą?
– Su visa pagarba specialistams, bet remdamasis statistika galiu pasakyti, kad jaunimo problemų nemažėja, net daugėja, atsiranda visiškai naujų. Pavyzdžiui, jaunuoliai masiškai įsiskolina greitųjų kreditų bendrovėms. Ar specialistai gali efektyviai išspręsti tą problemą? Pagrindiniai „sistemos“ instrumentai – gausybė bukletų, interneto puslapių su lozungais, kurie jaunuolių nepasiekia arba nekelia jiems jokių emocijų.
– Bet ar „sistemos“ paskirtis pasirūpinti socialumu, pareigingumu, geraširdiškumu?
– O kas daugiau turėtų tuo pasirūpinti, jei ne žmonės, kurie už tai gauna atlyginimą? Pagaliau – gyvename tarp tų pačių žmonių, kurie vartoja narkotikus, vagia mūsų nuosavybę, netinkamai elgiasi, nemoka prisiderinti prie kito žmogaus interesų, vos susituokę skiriasi arba smurtauja šeimoje.
Jaunimas yra kryžkelėje ir sprendžia problemas, kurių mes, dabartiniai suaugusieji, būdami aštuoniolikos nesprendėme. Pavyzdžiui, tokių: emigruoti iš Lietuvos ar ne? Taip pat neaišku, kas svarbiau – siekti turto kuriant verslą ar ieškoti šiltos biurokratinės vietos? Gyventi iš pašalpos ar pačiam mokėti pašalpą kitiems? (Suvis baisiausia girdėti jaunus žmones vadinant Lietuvą šita šalimi. Į tai visada pabrėžiu, kad tai vis dėlto yra mūsų šalis, na, o jei jau esi čia laikinai, pravažiuodamas autostopu, vadink ją Drukteinio šalimi, nes ji yra kaip tyčia mano.)
Kur jiems ieškoti atsakymų? Biblijoje atsakymų yra, bet ne į visus klausimus. Tėvai irgi panirę į savo problemas, tad jaunuoliams nelabai kuo gali padėti. Visuomenė veikiama plakatais troleibusų stotelėse, mitingais ar akcijomis, bet tai epizodiniai fragmentai, netikėtai atsirandantys, greitai išnykstantys, o tokiose konvulsiškose priemonėse jaunuoliui susigaudyti, suvokti, kuris patarimas vertas dėmesio, nelengva.
Štai todėl ir tampu įžūlus, nes dirbdamas su jaunimu netikėtai suvokiau, kad jis mane išgirsta dešimt kartų greičiau negu bet kurį mokytoją, politiką, kulto tarną, reperį ar atletą.
– Kol knyga pasirodys, šiek tiek papasakokite ką nors konkretaus, apie ką kalbate knygoje. Spėju, kad labiausiai jaunuoliams rūpi vyro ir moters santykiai ir tik paskui – alkoholis, narkotikai, pinigai. Be to, harmoningi įsimylėjėlių ar jau šeimos santykiai – vienas kertinių laimingo gyvenimo akmenų?
– Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – taip, elementaru ir aišku. Bet jeigu taip jau aišku, kodėl 50 procentų porų išsiskiria – dauguma ir net pirmaisiais savo vedybinio gyvenimo metais? O juk visi be išimties žino – ir tai dar patariama sakant tostus per vestuves, – kad reikia derintis vienam prie kito, nespręsti problemų kumščiais, gerbti kito interesus, negana to – juk meilė būna prisiekta amžiams, dažniausiai netgi Dievo akivaizdoje, tačiau žmonės kažkodėl to nepaiso. Širdyje vis tiek pagonys tebėra ar ką?
Jau esu apie tai kalbėjęs su jaunimu pateikdamas pavyzdžių iš savo asmeninės patirties. Turėjau draugą, kuris apsvaigęs nusižudė, begales draugų, kurie prasiskolino, prasigėrė, dėl karjeros tapo visiškai vieniši, išsiskyrė. Ar tai atsitiktinumas, ar sėkmės reikalas? Nejaugi jie ištraukė tik nelaimingą loterijos bilietą? Kodėl vieni tampa generolais ir Romos popiežiais, o jų bendraamžiai – benamiais ir alkoholikais?
Todėl jaunuolio klausiu: tu su nevykėliais ar su laimėtojais? Laimėtojų pasaulis tau gali suteikti daug ką – turtų, gražių moterų, gabių vaikų, protingų, išsilavinusių žmonių aplinką, estetiką, harmoniją, galingiausios pasaulio armijos saugomą tvarką, gyvenimo prasmę, visą Žemės rutulį. Tik laikykis tų taisyklių, kurių laikosi laimėtojai, pavyzdžiui, nesitatuiruok kūno, nes laimėtojų pasaulyje vietos tatuiruotėms nėra. Nesikeik, nes laimėtojų pasaulyje keiksmažodis, šiaip jau užvaldęs viešąją erdvę, turi blogą lemtį. Nesisvaigink, nes papildomų stimuliatorių reikia tik silpniems žmonėms. Nesižudyk, nes taip prarasi galimybę atkeršyti tave įskaudinusiems. Klausyk, ką pataria išmintingi suaugę žmonės.
Jaunuoliui trūksta pranašo. Ne atleto, kuris iš plakato sakytų „nerūkyk“, kad galėtum visą gyvenimą akmenis ir padangas nešioti. Ne reperio, kuris sendamas darosi tik juokingas. Jaunuoliui reikia loginių argumentų, paaiškinimo, kodėl nerūkyti, kai aplink daugybė, rodos, autoritetingų suaugusiųjų rūko. Tokiais atvejais banalius nurodymus jaunuolis priima tik kaip dar vieną suaugusiųjų veidmainystės formą.
Todėl aiškinu jiems, kad gyvenime reikia dar daug ką nuveikti ir įrodyti, kad galėtum rūkyti, vartoti alkoholį, bendrauti su priešinga lytimi jausdamas savo tikrąją vertę. Jaunuoliai tai pradeda daryti per anksti, neturėdami tam psichologinės brandos ir moralinio pagrindo, kuris padėtų padaryti gerą ir logišką sprendimą bet kuriuo klausimu – ar dėl vedybų, ar dėl poelgio, ar kokio nors daikto įsigijimo.
Knygoje kalbu net apie jaunuolio ir gerokai vyresnės moters santykius.
Nemoralizuoju, kaip tik raginu pasimėgauti tokia draugyste ir pasisemti gyvenimiškos patirties. Kada nors ateityje tie jaunuoliai taps puikiais piliečiais ir pavyzdingais mokesčių mokėtojais, tačiau naivu ir netikslinga reikalauti, kad jie būtų tokie jau dabar. Kaip tokiems tapti? Lavintis. Bet kaip lavinti savo socialinius įgūdžius, pavyzdžiui, atvykusiam į didmiestį iš provincijos ir čia neturinčiam draugų, artimųjų? Štai čia ir gali padėti vyresnė moteris.
Ką jaunas vyras gauna iš tokių santykių? Daug – draugę, gyvenimiškos patirties, socialinių ryšių, manierų, pavyzdžiui, net galimybę apsilankyti „Stiklių“ restorane valgytojo, o ne aptarnaujančio personalo teisėmis. O gal ir meilė atsirastų – nereikia vadovautis stereotipais, nes būtent jie apkartina tokias draugystes.
– Kada jaunuoliui derėtų vesti?
– Sakyčiau taip: kada tik įstatymas leidžia. Bet būtina suvokti, kam iš viso reikalingos vedybos ir kam žmonija sukūrė santuoką. Vedybos nėra vien techninis aktas – juk sakoma, kad jos įvyksta danguje, ne tik ant žemės. Nematau problemos, kai tuokiasi 18, 35 ar 62 metų žmonės. Bet didelė tragedija, kai jie negali atsakyti, kodėl tai daro.
– Žmonės tuokiasi iš meilės – argi jums neaišku?
– Tikrai? Bet kažkodėl daugeliui tos meilės neužtenka santuokai išsaugoti visą likusį gyvenimą. Esu įsitikinęs, kad daugumoje atvejų skyryboms įtakos turi prastas savo kaip vyro esybės, svarbos bei misijos gyvenime suvokimas: tokio vyro, kuris nepuola į isteriją iškilus problemai, vyro, kuris nekelia rankos prieš moterį, vyro, kuris nesikeikia prie vaikų ar nesirodo išgėręs jų akyse, vyro kaip patrioto, kaip asmenybės, kaip baltojo krikščionio. Ir kai trūksta nors vieno komponento, santuoka pradeda aižėti. Nes būtent santuoka – vienas rimčiausių iššūkių, su kuriais susiduria vyras.
– Galbūt tokie pasvarstymai, o juo labiau mokymai, dvelkia senove – juk žmonės gali gyventi po vieną, moteris gali pasirūpinti savimi: išsikviesti meistrą sugedus čiaupui, uždirbti pinigų? Dabar juk lygiomis teisėmis dirbame ir gyvename.
– Mes sukurti gyventi kartu. Kodėl Elizabeth Taylor tuokėsi aštuonis kartus, nors jau kažin kada puikiausiai galėjo gyventi viena? Paradigma, kad galime būti nepriklausomi vienas nuo kito ir moteris gali pasirūpinti savimi, egzistuoja vos du šimtus metų.
Ir vėl kalbu iš jėgos pozicijos: gyvenimas yra geriausias mokytojas ir jis kas kartą įrodo, kad ateina laikas, kai nebeužtenka vien galimybės išsikviesti meistrą ar pačiai sutaisyti sugedusį čiaupą, o uždirbti pinigai ir padaryta politinė karjera nebešildo. Jų neapkabinsi, jie tau nepasakys komplimento ir neįteiks gėlių, nepadės mielo pliušinio meškiuko ant lovos. Pinigai ir karjera nenupirks vaikų meilės. Taip, moteris už savo pinigus gali nusipirkti vyrą, bet vien pinigais niekada neužkariaus jo širdies.
– Kas vyrams trukdo būti dėmesingiems moteriai, šeimai, aplinkai?
– Stereotipas, teigiantis: esi vyras? Įrodyk – uždirbk pinigų. Ir iš to išplaukiantys įsitikinimai, kad visada turi prieš merginą būti vyriškas, neatskleisti tikrų jausmų, įrodyti, kad esi geras tiekėjas.
Bet visada sakydavau, kad didžiausia mūsų, vyrų, klaida bendraujant su moterimis – galvoti, kaip mes joms atrodome. Didžiausias paradoksas tokiose situacijose yra tas, kad jos vis dėlto visada labiau galvoja tik apie tai, kaip jos atrodo mums. Tad jei pavyksta persilaužti ir sutelkti dėmesį ne į save, savo nagus, kelnių kantą, bet į moterį, bendrauti pasidaro neįtikėtinai lengva. Pagiri jos pastangas atrodyti gražiai, protingai, atsižvelgi į jos interesus – ir visi stereotipai nublanksta prieš paprastą žmogiškumą.
Kitaip – kai negalvoji apie moters siekį ir pastangas patikti tau, o sieki padaryti įspūdį jai apie save norėdamas atrodyti geresnis, kietesnis, nei iš tikrųjų. Tad atsiranda veidmainiškumas, pasipūtimas, arogancija. O kaip rodo gyvenimas, už išdailinto fasado slypi tik apgailėtinas, vienišas, emocingai pažeidžiamas kompleksuotas žmogelis. Nes kvailiausia, ką gali padaryti žmogus, – tai su kitais lyginti save, savo automobilį, arų skaičių, turimos moters grožį. Gerai į tai atkreipti dėmesį, kai kalbama apie siekiamybę, bet kvaila tai vertinti kaip savo šaunumo įrodymą. Ir dažniausiai tai veda menkavertiškumo komplekso link, nes visada bus turtingesnių už tave ir gražesnių už tave, galų gale jaunesnių už tave.
– Bet juk ne visiems lemta būti lydimiems sėkmės. Kaip gyventi keturiasdešimtmečiui, kuris neuždirba pinigų, šiek tiek pageria, šiek tiek pasimuša – juk tokių tūkstančiai?
– Gyventi kaip Charleso Dickenso romanų herojams – be pradžios ir pabaigos, jaučiant, kad į šį gyvenimą pateko atsitiktinai, be jokios misijos ar tikslų. Svarbiausia, kad savo skurdu, gėrimu ar muštynėmis netrukdytų ko nors siekiantiems.
Ką darė tas šiandien pinigų stokojantis, pageriantis, pasimušantis keturiasdešimtmetis, kai jam buvo aštuoniolika, kokioje aplinkoje sukosi, ką sugebėjo iš jos pasiimti gera? Taigi vėl mes atsiduriame pradiniame taške – prie jaunuolio, kuris stovi gyvenimo kryžkelėje ir kuriam skirta mano knyga.
– Ar neapmaudu, kad prieš keletą metų buvęs taip arti kultūros ministro posto taip jo ir neužėmėte? O gal kaip tik gerai – turėjote laiko knygoms?
– Visų ministrų ir biudžetinių įstaigų tarnautojų bėda, kad tai, ką jie sako ar daro, turi laikinumo prieskonį, vadinasi, yra ne visai tikra, politiškai angažuota ir su kitokia potekste. Be to, užimantį tam tikrą postą žmonės dažniausiai girdi tik tol, kol jis yra jame, vėliau tokios galimybės nėra. O būtent tokie entuziastai kaip aš, kurių neriboja niekas – nei politinė, nei finansinė, nei religinė priklausomybė, yra kur kas greitesni, operatyvesni, geriau matomi ir geriau girdimi.
– Ar yra šalis, kurios pedagogine sistema žavitės?
– Izraelis su poros tūkstančių metų senumo pedagogine ir sistemine patirtimi. Hebrajiška pedagogika turi unikalų instrumentą asmenybei ugdyti ir formuoti, kurio mums neįtikėtinai trūksta – ji visada rėmėsi aiškia takoskyra tarp „mes“ ir „jie“. Mes – tai žydų tauta, jie, gojai, likęs pasaulis. Ši takoskyra leisdavo žydams suvokti, kad negalima visam likusiam pasauliui rodytis išgėrusiam, apimtam isterijos, elgetaujančiam. Ir niekur Lietuvoje tokio žydo nepamatysi, nors jie irgi geria alkoholį, yra jausmingi ir yra jų vargingai gyvenančių. Be to, retai pamatysi ir besiskiriančią žydų šeimą.
Nors tautos liejasi ir pasaulis vis mažėja, būtent takoskyra tarp „mes“ ir „jie“ padeda mokytis gerbti kitą rasę, tautą, padeda ugdyti patriotus, o šiems – suvokti, už ką tėvynę ar tautybę reikia mylėti.
– Ar nebijote remtis prieštaringai vertinama hebrajiška išmintimi, kai kada net itin abejotinomis personomis? Esate net Adolfą Hitlerį citavęs (būdamas kandidatas į kultūros ministrus meno žmonėms minėjote jo frazę, kad „ne menas yra tai, ko prasmei paaiškinti būtina išleisti dar ir atskirą knygą“), dažnai cituojate Karlą Marxą ar Vladimirą Leniną (net gerai atsimenu jūsų minėtą sparnuotą V.Lenino frazę „amoralu ne skyrybos, o gyvenimas šeimoje be meilės“), Holivudo kūrėjus (tiems patiems meno žmonėms citavote Waltą Disney, teigusį, kad „jei tai perka, vadinasi, tai menas?“). Juk visa tai žmonės vertina neigiamai arba geriausiu atveju atsargiai. Supykdyti minimų netinkamų autoritetų jie gali negirdėti jūsų siunčiamos žinios.
– Atvirkščiai. Tegul žmogus supyksta, tik tegul nelieka abejingas. Pabuvę vieni, pamiegoję, žmonės rytą vis tiek panarplios tai, ką išgirdo ir gal vis dėlto susikurs savo nuomonę. Nėra galingesnio ginklo diskusijoje už logiką, pragmatizmą ir racionalumą. Nėra geresnio problemų sprendimo būdo kaip schema „aš teisus“. „Ne, aš teisus.“ „Įrodyk.“ Mus sukūrė Dievas, o ne Steve’as Jobsas ir mūsų negalima išjungti – turime jausmus, emocijas, kuriems kompiuterinis pragmatizmas gali tik padėti.
– Per vieną savo seminarų minėjote, kad su savo žmona Rima nesiskiriate iš principo – tam neturi įtakos net jus neva ištikusi vidutinio amžiaus krizė?
– Pasakymas, kad nesiskiriu iš principo, atsirado kaip juokelis viename seminare didelei auditorijai kalbant apie tai, kodėl žmonės skiriasi ir kaip išsaugoti santuoką. Mano tuometis argumentas buvo paremtas hebrajišku sąmoju: žydai senovėje sakydavo – lik santuokoje, nes skyrybos brangiai kainuoja. Tad atsisėdau, pasiskaičiavau ant lapuko, – kvatojasi Giedrius, – ir iš tiesų pamačiau, kad nesiskirti yra pigiau.
Prie to tinka antras hebrajiškas priesakas – niekada nesek paskui minią, nedaryk nieko, kaip daro kiti. Taigi jei visi, sulaukę tam tikro amžiaus, skiriasi, hebrajiška logika diktuoja – nesiskirk, nes tuo būsi ypatingas, pelnysi daugiau pagarbos, visi tave suvoks kaip tradicinių vertybių išpažinėją ir puoselėtoją, taigi visais atvejais atrodysi padorus žmogus. Visa tai pasakiau juokais, bet mintis įgijo pagreitį ir, atrodo, ne vienam tapo sėkmingo vedybinio gyvenimo laidu.
Mano aplinkoje daug draugų ir pažįstamų, kurie skiriasi – jiems norisi išskleisti sparnus, rasti naują meilę, pakaitinti aistras. Tai žmogiška ir suprantama. Būtent jie dažniausiai manęs ir klausia, kodėl neieškau kitos moters. Ir kažkodėl juos nustebina mano atsakymas, kad myliu savo žmoną. Ir tiems, kuriems maga sužinoti, kokia sėkmingos santuokos paslaptis, visada sakau: mylėk savo žmoną.
– O jei nėra meilės?
– Tada laikykis kad ir tokios techninės taisyklės: elkis su savo žmona kaip su penkerių metų vaiku ir viskas bus gerai. Kitais žodžiais tariant, nusileisk, išklausyk ją.
– Kalbate taip, tarsi bet kuri moteris būtų maža mergaitė.
– Ir vis dėlto – elkis su žmona kaip su mylimu vaiku: draugiškai, mielai, atlaidžiai. Bet pagrindinė taisyklė – mylėk.
– Bet pripažįstate, kad yra atvejų, kai žmonės negali būti kartu?
– Ne, nepripažįstu. Skyrybos bet kuriuo atveju yra kapituliacijos aktas, žinoma, šiek tiek padoresnis nei sutuoktinio nužudymas ar pabėgimas palikus žmoną ir vaikelius. Mane visada nuoširdžiai stebino žmonių noras spręsti problemas nuo jų tiesiog nusišalinant (ir kaip rodo pats gyvenimas, pabėgama tik nuo vilko ant meškos). Ir visada tikėjau, kad jei žmogui užteko ryžto pasipiršti, užteko ryžto susituokti, vadinasi, užtenka ryžto ir nugyventi tą trumpą mūsų gyvenimą garbingai – būnant pavyzdžiu savo vaikams, visuomenei, visam likusiam pasauliui.
Ir nebūtinai žmonių elgesiui turi turėti įtakos tai, ką jie išsinešė iš savo šeimos. Aš augau labai geroje šeimoje – mano tėvai kartu ir šiandien jau per penkiasdešimt metų. Tad išsinešiau į gyvenimą įsitikinimą, kad tai įmanoma ir taip turi būti. Todėl visos pagundos ir pavyzdžiai, sufleruojantys, kad skyrybos gali būti išeitis, man niekada neturėjo jokios loginės prasmės.
– Buvo krizių jūsų su Rima santuokoje?
– Žinoma. Bet neprisimenu, kad kada nors būtų nuskambėję žodžiai „skirkimės“ ar „kartu nebegyvensiu“.
– Kadangi net kitiems patarinėjate, kaip gyventi, greičiausiai jūs buvote tas, kuris išlaviravo laivą iš nesutarimų audros jūsų šeimoje. O gal kaip tik šiandien galėtumėte žmonai padėkoti, kad lemiamu momentu būtent ji ištraukė judu iš duobės?
– Be abejo. Moterys vis tiek yra protingesnės už vyrus. Ir ištvermingesnės. Istorijoje apstu pavyzdžių apie vyrus tėvynės išdavikus, o moters tėvynės išdavikės faktiškai nerasi. Pavyzdžiui, pirmą kartą suvokiau, ką reiškia moteris, matydamas, kaip žmona augina mūsų kūdikį. Tai palaikiau didvyriškumu, nes lig tol nė neįsivaizdavau, kiek reikia pasiaukojimo, pastangų ir jėgų išauginti mažą vaiką. O juk vaikų auginimas – būtent tas tarpsnis, kai vyrui gali kilti pagunda pabėgti.
– Bet juk vaikus auginti paprasta.
– Atrodo paprasta, kai žvelgi atgal iš laiko perspektyvos. Mano žmona tam procesui buvo taip atsidavusi, kad negaliu nejausti jai pagarbos.
– Esate matomas, žinomas, pabrėžtinai džentelmeniškai vilkintis savo mėgstamos amerikiečių kompanijos „Brooks Brothers“ drabužiais, kuriuos dėvi ir pasaulio galingieji. Sulaukiate moterų dėmesio?
– Sulaukiu, jei kalbame apie publikos simpatijas – labiausiai patinku pagyvenusioms moterims. Spėju, kad žiūrėdamos į mane jos mano, jog būčiau idealus žentas. (Juokiasi.) O štai antipatiją jaučiu iš trisdešimtmečių ir pagyvenusių vyrų, nes mano mintys ir požiūris yra orientuotas į kritiką to, kas neturėtų dominuoti mūsų gyvenime, – chamizmo, nešvaros, saiko neturėjimo ir moralinių vertybių trūkumo. Daugeliui to amžiaus Lietuvos vyrų tai vis dar svarbios dominantės.
– Kartą viešai išsakėte mintį, kad tie, kurie nori valdyti pasaulį, turi atrodyti taip, kaip jūs, Mantas Petruškevičius ir Asta Valentaitė. Ir vėl kvepia arogancija. Kaip tai suprasti?
– Neslėpsiu, kai kalbuosi su vaikais, tiesiai ir sakau: pažiūrėkite į mane – esu su kaklaraiščiu, eilute, atrodau blankiai, bet mano kelnės išlygintos, batai išvalyti ir jūs nepamatysite nė vienos tatuiruotės, auskaro ar deimanto ant dantų, kurie yra švarūs ir prižiūrimi. Sakau, kad žiūrėdami į mane matote žmogų, atrodantį taip, kaip ir tie, kurių rankose yra šiandienė politinė, moralinė, finansinė ir, svarbiausia, etinė valdžia. Dorovės įstatymai yra tokių žmonių kaip aš pusėje. Gražioji pasaulio istorija yra tokių žmonių kaip aš pusėje. Būtent tokių žmonių kaip aš rankose yra lagaminėlis su raudonu atominės bombos mygtuku.
Byloju vaikams – kai paaugsite, atminkite, kad jūs pas mane ateisite prašytis darbo, o ne aš pas jus. Ir jei ateisite tatuiruoti, auskaruoti, susišiaušusiais plaukais, nevalytais batais, su netinkamu elgesiu ir požiūriu, atminkite, kad neatitiksite mano požiūrio ir turėsite didelių problemų siekdami karjeros, jei išvis jums tokia galimybė bus suteikta. Būkite konformistai, nes tik konformistai valdo šį pasaulį. Ir kalba ne vien apie išvaizdą – tai tiesi laikysena iš principo.
– Su didžiausia pagarba minimiems žmonėms, bet daugelis paprieštarautų, kad Asta Valentaitė ir Mantas Petruškevičius nėra autoritetai!
– Bet jie bent atrodo gražiai ir, nepaisant pašaipų, bjaurių komentarų, laikosi savo linijos ir nesakyčiau, kad ji bloga. Juk aplinkoje, kurioje jie sukasi, skaniai kvepia, ten žmonės nesikeikia, saikingai vartoja alkoholį, ten žmonės elgiasi mandagiai.
– Bet pasaulis be įdomių žmonių, išsišokėlių būtų nuobodus. Neįprasta išvaizda dažnai sufleruoja, kad ir to žmogaus požiūris, veikla įdomi.
– Kalbant apie Holivudą – tebūnie taip. Net ir futbolo aikštėje – tebūnie. Bet būtina suvokti, kad išsišokėliai – tai tik laikinos pramogos dalis. Tačiau pažiūrėkite, kas iš tos pramogos gauna didžiausius pinigus – vis dėlto žmonės, ryšintys kaklaraiščius. Futbolininkai demonstruoja ekstravagantiškas šukuosenas, bet ar matėte nors vieną neįprastai atrodantį teisėją ar trenerį? Bet kurios valstybės futbolo federacijos vadovą? FIFA vadovą? Ne. Būtent padėtį ir pinigus valdo žmonės su kostiumais. Taigi futbolo aikštė – puiki suaugusiųjų gyvenimo schema. Ateis laikas, kai tie tatuiruoti atletai privalės užsiimti kad ir nuobodžiu verslu. Ir tada, kertu lažybų, jie leis plaukams ataugti, auskarus išsivers, tatuiruotes slėps.
– Parašėte jau septintą knygą, dėstote Vilniaus universitete ir Dailės akademijoje, turite viešųjų ryšių agentūrą „Reichmann Communications“, esate stiliaus tinklalapio elegancija.eu įkūrėjas, keliolika metų beveik reguliariai vykstate į misijas nuo Rytų bloko šalių iki Afganistano bei Afrikos. Pakankamai veiklos ir instrumentų skleisti norimą žinią pasauliui, tačiau pastaraisiais metais pradėjote rodytis televizijos eteryje ir, iš pirmo žvilgsnio sprendžiant, tik susigadinote savo reputaciją.
– Reputaciją ko? Spaudoje esu nuo 1984-ųjų – jau trisdešimt metų. Mane yra apėmęs kartėlis, kad, nepaisant tų tūkstančių straipsnių ir knygų, kuriuos parašiau per tuos 30 metų, niekada nebuvau toks populiarus kaip porą savaičių pabuvęs televizijoje. Apmaudu pripažinti, kad rašymas tik padeda sukaupti turinį, intelektą, bet jokiu būdu nepadės sukaupti autoriteto, žinomumo, kurie būtini įtakingam mokytojui.
– Mokote kitus etiketo, elgesio, tačiau ar pats nesate susimovęs? Iki šiol neaiški situacija su verslininkų Dainos ir Antano Bosų atostogomis viename Turkijos kurortų. Nusprendėte, kad viešbutis pigus, šampanas netikras, nors greičiausiai tikrai buvo ne taip.
– Tai ir bandau pasakyti jaunimui: bėda ne tai, kad susimovei, prasilošei kazino ar pasielgei lyg chamas. Svarbu, kokias po to padarai išvadas, kaip po paklydimo toliau modeliuoji savo gyvenimą.
Ponų Bosų atveju man nekilo moralinių sunkumų išvydus juos viename renginyje prieiti, pasikalbėti, pasijuokti, nusistebėti kilusiu skandalu dėl mano viešo pasakymo jų atžvilgiu, žvelgiant jiems į akis išklausyti jų nuomonės, duoti keletą patarimų ateičiai. Niekada nėra būtina bartis, apsikumščiuoti ir įgyti priešą, svarbu civilizuotai išspręsti susidariusią situaciją.
Taip, žiūriu į tą epizodą ir kaip į savo susimovimą, nes sukėliau kitiems žmonėms nepatogumų ir moralinių kančių. Pasakiau, ką maniau tuo momentu, – juk televizijos laidose dažniau kalba emocijos, o ne racionalus protas. Bet laikausi taisyklės gailėtis to, ką padariau, o ne to, ko nepadariau.
– Jūs gilinatės į daugybę skirtingų sričių – ir karus aprašinėjate, remdamasis savo asmenine patirtimi ir dalyvavimu juose, patariate ir kaip kojines derinti prie aprangos, tad kaip atrodo jūsų darbo diena. Pagaliau kas jūsų tėvai, kaip jus augino, kad šiandien esate būtent toks?
– Man nebuvo įmanoma tapti kitokiam. Augau labai inteligentiškoje aplinkoje. Tėvas buvo Lengvosios pramonės technikumo direktorius, mama – mokytoja defektologė. Vyresnysis brolis pasirinko žemiškesnį kelią – jis inžinierius, yra įsteigęs statybų bendrovę. O aš nuo vaikystės skraidžiau padebesiais ir jau paauglystėje žinojau, kad noriu būti žurnalistas. Turėjau gabumų rašyti, žmonėms patiko mano kalbų klausytis, ačiū Dievui, buvau tarp teisingų asmenybių, kurių autoritetą pripažinau, o jų požiūrį ir patarimus pavyko pritaikyti siekiant savo tikslų.
Nuo 2001-ųjų nebesu samdomas darbuotojas – turiu savo įmonę. Moku mokesčius ir kuriu darbo vietas kitiems. Nors verslininku savęs niekada nelaikiau, greičiau jau lobistu, problemų sprendėju. Mano diena nepanaši į dirbančiojo biure – dirbu dažniausiai naktimis. Ji padeda ir susikaupti, nes šiaip dieną, kai daug veiklos, pakanka ir išsibarstymo, paviršutiniškumo.
– Žmonės pyksta, kai kiti moko patys nebaigę tam tikrų mokslų? O jūs dėstote įvaizdžio komunikaciją, pardavimo teoriją, efektyvios komunikacijos pagrindus, net faktokaitą.
– Aš baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete ir tuo didžiuojuosi, o visa kita – noro pažinti sąlygotos žinios. Daug gilinuosi, studijuoju, kryptingai kalbu su žmonėmis, kurių autoritetą pripažįstu. Kaip sakė V.Leninas, „žmogui su intelektu viskas yra įmanoma“. Todėl ir manau, kad viską įmanoma išmokti. Svarbiausia – tik sugebėti iškelti sau tinkamus klausimus. Kiekvienas geras žurnalistas žino, kad geras atsakymas prasideda nuo gero klausimo. Tai mūsų profesijos įgūdžių pranašumas. Man tai padeda.
– Kai žmonės turi ryškių gebėjimų, vis dar įprasta klausti, ar jie neketina emigruoti į kitą šalį, kur galbūt ir daugiau uždirbtų, ir taptų dar žinomesni?
– Pasiekiau tokią amžiaus ribą, kai aiškiai suvokiu, kad nebenoriu uždirbti visų pasaulio pinigų ir pasaulyje nieko naujo nebepamatysiu, ir Seimo nariu tapti visai netraukia (nors stebina daugumos lietuvių įsivaizdavimas, kad Seimo nario kėdė – tai didžiausias apdovanojimas, kokio gali sulaukti bent kiek žinomesnis žmogus). Man tikrai daug maloniau, pavyzdžiui, už dyką surengti diskusijų klubą gimnazijoje nei imtis kokio nors komercinio projekto. Kas būčiau Vakaruose? Vienas iš daugelio, socialinis nulis. Kas esu Lietuvoje? Tas, kuris nepalieka kitų abejingų. Tai didžiausia veiklaus vyro siekiamybė.
Baigus pokalbį Giedrius suabejoja, ar tik nėra jo atsakymai pernelyg gražūs ir išpuoselėti. Ką gi, tuomet gal jo, mokančio dėvėti skrybėlę, kojines iki kelių su dirželiais, nešiotis elegantišką lazdelę, galima paklausti, ar krapšto nosį likęs vienas?
„Taip! – kvatojasi vyras. – Kai niekas nemato – keliasdešimt kartų per dieną, kaip ir kiekvienas mūsų.“
