Net ir į kelionę – medaus kopinėti – juodu išsiruošė gerokai po vestuvių. Ir pasirinko šalį, į kurią kiti net nesugalvotų tokia proga važiuoti, – Vokietiją.
Į kelionę Mačiuliai irgi vyko ne kaip žmonės – ne patogiai lėktuvu, o automobiliu iš pat Lietuvos. Ir vairavo ne Romualdas, o Alesia, nes jai labai patinka būti prie vairo.
Geriau pažįstantys šiuos du žmones nenustemba išgirdę ką nors nauja. Romualdas iš viso mėgsta veikti staigiai, nes yra įsitikinęs, kad mintį, idėją turi lydėti veiksmas, kitaip nieko nebus. Anot jo, būtent dėl to daugelis žmonių tik svajoja, skundžiasi ir dūsauja, nes nepajudina nė piršto, kad įgyvendintų savo norą.
„Sugalvojai, kad nori mokytis groti instrumentu? Tuoj pat paskambini mokytojui ar dairaisi kitų būdų, kad tai įgyvendintum, turi atlikti veiksmus jau pirmąją parą“, – pateikė pavyzdį Romualdas.
Todėl jis ir nevilkino laiko žiemą susipažinęs su Alesia – ėmė ir pasipiršo. Jam labai nepatinka vyrų trypčiojimas vietoje ir baimė įsipareigoti.
Alesiai ši santuoka trečioji, bet ji dėl to neišgyvena. Juk svarbiausia žmogui – būti laimingam. Tačiau pirmą kartą ji pasipuošė vestuvine suknele.
Negana to, „kraičio“ gavo du vaikus – Romualdo keturmetį sūnų Richardą ir dvimetę Victorią. Su buvusia žmona vyras būtent taip gražiai susitarė – kad vaikai augs su juo Lietuvoje.
Su mažaisiais Alesia sutaria puikiai, jau turi savų ritualų. Pavyzdžiui, sekmadienį niekaip ilgai nepasivoliosi lovoje, nes mažieji beldžia į duris – kad visi kartu eitų kepti blynų. Su jais moteris bendrauja lietuviškai, o su vyru – rusiškai. Mažieji jau pradeda suprasti ir naująją kalbą.
Alesia maistą ruošia kasdien – jai tai labai patinka. Greičiausiai kitaip ir neturėtų būti – juk ji ir restoranų apžvalgininkė. Vyro dovana vestuvių proga – būtent užregistruotas maisto tinklaraštis laimesskonis.lt.
Ar neapmaudu – gal norėjosi kokio nors gražaus daiktelio?
„Tai fantastiška dovana, juk daiktai jau tapę pirkiniais – kai ko nors prireikia, imi ir nusiperki, įspūdį daro visai kitokie dovanojami dalykai“, – tikino moteris.
Su maistu susijusi ir jų kelionė į Vokietiją. Alesia iš anksto numatė įdomių, garsių „Michelin“ žvaigždutėmis pasipuošusių vietų, kur bus galima mėgautis maistu. Vokietiją Alesia atrado keliaudama darbo reikalais, šioje šalyje nemažai įdomybių parodė jos verslo partneriai.
Ją žavi ir kiti kraštai, tačiau Vokietijoje, be nuostabių gamtos, miestų vaizdų, jai dar labai patinka atmosfera ir žmonių mąstymas – aiškus ir logiškas, artimas jos supratimui. Moteris žavisi laisve sprogstančiu Berlynu, dievina ežerų apsuptą Potsdamą ir žaliąjį Hamburgą.
Sutuoktiniai seniai atkreipė dėmesį, kad trokšdami nulėkti kuo toliau žmonės pamiršta, kad įdomybių pilna po nosimi.
„Pavyzdžiui, Minske patyriau šoką – tai lyg aštuntasis Emyratas, viskas sparčiai keičiasi, gatvės, prekybos centrai mirga garsiausių pasaulyje ženklų reklamomis“, – įspūdžiais dalijosi Romualdas, Baltarusijos sostinėje lankęsis tuomet, kai šiame mieste tuokėsi su Alesia.
Jungtiniuose Arabų Emyratuose jis turi savo verslą ir kai kada ten lankosi – labai nustebo aptikęs sąsajų tarp šių tokių skirtingų šalių.
Mylimas žmogus šalia, puikus kelias, jaukūs viešbučiai, geranoriški žmonės ir puikus maistas – toks Mačiulių medaus mėnuo. Be medaus, kelionė buvo kupina ir kitokių gardumynų.
„Galbūt mano laimė priklauso ir nuo puikiai pagaminto kepsnio, tačiau aš, planuodama bet kokią kelionę, be kitų dalykų, tyrinėju ir gastronomines vietas, – juokėsi Alesia. – Ką gi, tikrai pritariu tokių asmenybių kaip Hipokratas, Sokratas minčiai, kad esame tai, ką valgome.“
Pasak jos, atvykti į Hamburgą ir jo neįsimylėti neįmanoma. Jis žavi, įtraukia savo architektūra, gamta, laisvės pojūčiu. Tikrai – oras ten nepaprastas, nes dvelkia permainomis ir kelionėmis. Tai laisvės ir tolerancijos, švietimo ir kultūros centras. Hamburge klesti elektrotechnikos, chemijos, metalo ir naftos pramonės šakos. Tačiau šalia to pilna parkų, sodų, kanalų ir tiltų. Pastarųjų tiek daug, kad su Hamburgu negali lygintis joks kitas miestas pasaulyje: kanalų ir tiltų daugiau nei Amsterdame, Venecijoje ir Londone kartu sudėjus!
Ką jau kalbėti apie restoranų, barų, kavinių ir kitų užeigų skaičių bei įvairovę. Gali rinktis pagal eksterjerą, interjerą, kategoriją, spindinčių vertinimo žvaigždučių skaičių. Net 102 restoranai minimi prestižiniame „Michelin“ gide, 9 neaplenkė kitas „Gault Millau“ gidas. Tad yra kur paūžti.
Pora apsistojo viešbutyje su vaizdu į Elbės upę, kur galima nuostabiai pasivaikščioti ir rasti puikių žuvies restoranų, madingų „lounge“ stiliaus barų, miniatiūrinį geležinkelį ir filharmoniją.
Didelį įspūdį paliko žuvies turgus „Fischmarkt“. Lankantis Hamburge jo neįmanoma neaplankyti. Net jei nieko nepirksite, verta pasivaikščioti tarp prekystalių, nuklotų šviežiomis jūrų gėrybėmis, dalyvauti gėlių aukcione, nusipirkti kavos puodelį iš smagaus jamaikiečio, traukiančio savo dainas kartu su džeržgiančiu magnetofonu.
Galima net užeiti į buvusios stoties pastatą ir prisijungti prie vis dar nuo vakaro besitęsiančio roko koncerto.
Beje, ten renkasi toli gražu ne paaugliško amžiaus žmonės. Solidūs hamburgiečiai iš širdies linksminasi su alaus bokalais rankose klausydamiesi talentingai atliekamų grupių „Depeche Mode“, „AC/DC“ aranžuočių.
„Fischmarkt“ egzistuoja nuo 1703 metų ir yra atviras tik sekmadieniais ir tik nuo 6 iki 10 val., mat anksčiau buvo leidžiama prekiauti tik iki pamaldų pradžios.
„Nusipirkome keturias dėžes vaisių ir penkiasdešimt rožių už simbolinį mokestį“, – smagiai įspūdžiais dalijosi medaus kopinėtojai.
Jie buvo suplanavę keliauti laivu Elbės upe – apžiūrėti jūrų muziejaus. Uoste bilietai parduodami automatuose. Bet kai Romualdas rimtu veidu pradėjo spaudyti mygtukus, priėjo žavinga senjorų pora ir vokiečių, anglų bei esperanto kalbų mišiniu jaunavedžiams paaiškino, kad nereikia pirkti bilietų, nes jie turi šeimai – keturiems asmenims – skirtą leidimą ir būtų laimingi keliaudami kartu. Taip naujų potyrių kupinas pasiplaukiojimas virto ir nauja malonia pažintimi.
Hamburge išsipildė viena A.Mačiulis svajonė – juodu su Romualdu išvydo A.L.Webberio operą „Fantomas“. Bilietais jie pasirūpino iš anksto, nes į spektaklį papulti iš anksto nenusipirkus bilietų neįmanoma.
„Įspūdis nepakartojamas, – žavėjosi Alesia. – Neperdedu: tai gražiausias ir didingiausias pastatymas, kokį tik esu mačiusi.“
Aikčioti buvo ir dar dėl ko. Mačiuliai net nežino, kam – vaikams ar suaugusiesiems – didesnį įspūdį daro pats didžiausias pasaulyje miniatiūrinis geležinkelis „ModelBahn“. 1300 kvadratinių metrų plote su mažiausiomis detalėmis atkurti šalių ir miestų fragmentai, juda daugiau nei tūkstantis traukinukų, keli šimtai tūkstančių žmonių figūrėlių ir nė viena nesikartoja. Skraido ir leidžiasi lėktuvėliai, plaukia laivai, vyksta koncertai – visa tai aptarnauja 46 kompiuteriai ir 250 žmonių.
Mačiuliai aplankė ir Volfsburgą – tikrai netipišką medaus mėnesiui vietą, bet tuo ji sutuoktiniams ir buvo patraukli. Miestas pradėtas statyti 1937 metais „Volkswagen“ gamyklos darbuotojams – apie garsiąją gamyklą ir sukasi gyvenimas. Tai galima suprasti vien iš to, kad 2003 metais išleisto 5-osios serijos „Volkswagen Golf“ automobilio garbei miesto pavadinimas vienai savaitei buvo pakeistas į Golfsburgą.
„Mielai vaikštinėjome „Aller“ parke, užėjome į „Autostadt“ muziejų, planetariumą. Sužavėjo suomių architekto Alvaro Aalto kūriniai – jis taip išmylėjo Vokietijos miestą, kad net pačioje Suomijoje nėra tiek pastatų pagal jo projektus, – pasakojo Alesia. – Pažintį baigėme viešbutyje „Ritz Carlton“, restorane „Aqua“, – jis įtrauktas į 50 geriausių restoranų pasaulyje ir pelnęs tris „Michelin“ žvaigždutes.“
Keliautojai viešėjo ir pas prūsų karalius – Potsdame. Rytų Vokietija niekas per daug nesižavi – neišskirtinė gamta, daug sovietinių pastatų. Tačiau iš tiesų Potsdamas – lyg Vokietijos briliantas, turintis daug įvairiausių briaunų ir jas mainydamas galintis suteikti keliautojui didžiulį malonumą.
„Ką mes žinome apie Potsdamą? Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, – Potsdamo konferencija 1945 metais. Ir dar tai Prūsijos karalių rezidencija. O toliau... reikia pasukti smegenis“, – stebino žiniomis Alesia ir tęsė pasakojimą.
Miestas stūkso ant kelių tarpusavyje sujungtų ežerų, skendinčių žalumoje, pakrančių ir turi 150 000 gyventojų. Sodai, parkai, pilys, dvarai, muziejai, galerijos, universitetai – visa tai Potsdamą paverčia vienu svarbiausių Vokietijos kultūros centrų.
Patys Potsdamo gyventojai sako, kad gyvena saloje – tokį pojūtį kelia didžiuliai ežerai, nes iš tiesų net sunku suvokti, kur baigiasi ir kur prasideda kitas ežeras. Daugelis namų, jau nekalbant apie neįtikėtinai mažus vasarnamius, turi bent po mažytę prieplauką su nedideliu laiveliu ar net jachta. Visa tai kuria laimės jausmą.
Mačiulius globojo dangus – buvo puikūs orai, tad jie pasivažinėjo dviračiais apžiūrinėdami vieną seniausių Europoje kino studijų, universitetinį miestelį su sena observatorija ir dar keletą muziejų.
„Buvo gera ilsėtis, mėgautis ir džiaugtis tuo, ką siūlo buvusi Prūsijos karalių rezidencija“, – sakė Alesia.
2462737.jpgpritariu tokių asmenybių kaip Hipokratas, Sokratas minčiai,
