Nors jis migruoja lyg paukštis, charizmatiškas vaikinas garbanotais plaukais visur pastebimas ir įsidėmimas. Martyną pastebėjo ir lietuvių režisierius Justinas Krisiūnas. Jo kraityje yra tokie serialai kaip „Moterys meluoja geriau“, „Pasmerkti“ ir kino juosta „Emigrantai“. Šiuo metu J.Krisiūnas kuria vaidybinį filmą „Dėdė Rokas ir Nida“.
Pagrindinį – rokiškėno Roko – vaidmenį J.Krisiūnas patikėjo aktoriaus patirties neturinčiam M.Levickiui. Tad dabar Martynas ne tik kuria ir rengia koncertus, bet ir vaidina, rašo dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalas „Stilius“.
Aktorystė – tai tik nedidelis iššūkis, palyginti su tais, kuriuos M.Levickiui jau buvo pateikęs gyvenimas.
Nors šiandien Martynas pelnytai vadinamas akordeono sensacija, rengia koncertus svarbiausiose akademinės muzikos scenose, o jo tvarkaraštis jau užpildytas iki kitų metų, vaikinui ne visada taip puikiai sekėsi.
Talentingas akordeonininkas neslepia, kad jo kelias į šlovę buvo ilgas ir vingiuotas. Nuo trejų metų grojančiam M.Levickiui teko daug iškęsti: nepriteklių, priešiškai nusiteikusius kaimynus, aplinkinių nepagarbą jo instrumentui ir netikrumo jausmą dėl savo pasirinkto kelio.
Nors apie asmeninį gyvenimą ir likimo smūgius M.Levickis visada kalbėjo nenoriai, prieš kelias savaites socialiniuose tinkluose jis atliko tikrą išpažintį: „Nesuvokiami gyvenimo vingiai. Kai gimsti ir tėvas tavęs nenori matyti ir nemato, kai kūdikio auginimo našta užgula vienos mamos pečius. Kai ji iš paskutiniųjų stengiasi to vienintelio vaiko gyvenimą padaryti kuo geresnį, bet galimybės pasirodo labai ribotos. Kai užaugi bendrabučio bute tarp asocialių žmonių, kai rengiesi dėvėtų drabužių parduotuvių rūbais, kai mokykloje valgai nemokamus pietus.
Ir tada... atsiduri tarp tokių žmonių, kurie padeda gyventi ir siekti, kurie moko ir suteikia galimybių, kurie pataria, kurie palaiko arba atkalba. Kai supranti, kad gal šiame pasaulyje tavęs ir neturėjo būti, bet štai šiandien tu ant didžiulio ežero kranto su žmonėmis, kurie gal net galėtų nusipirkti visą tą ežerą, jei norėtų. Su žmonėmis, kurie įtakingi ir svarbūs. Su žmonėmis, kurie irgi turi sunkumų, bet vis vien yra laimingi. Ir tie žmonės tau šiandien šypsosi, linkėdami gera. Argi tai ne gyvenimo stebuklas?“
– Leiskite sau šiek tiek paspėlioti. Kaip manote, jeigu vaikystėje viską būtumėte gavęs ant lėkštutės, ar būtumėte ten, kur esate dabar? – žurnalas „Stilius“ paklausė Martyno.
– Sunku pasakyti. Manau, kiekvienas turime savo kelią ir jį nueiname savitai.
Nors ir dažnai jausdavau, kad daug ko neturiu, aš buvau labai palaimintas žmonių, kurie buvo šalia nuo pat mažų dienų.
Tad paprasčiausiai suvokiu, kad savo dalį aš gavau moraline išraiška. Tai man labiausiai ir padėjo suvokiant save kaip individą, keliant ir siekiant savo tikslų.
– Dabar esate itin populiarus atlikėjas, sulaukiate ypač daug dėmesio ir užsakymų. Ar staiga atsiradę pinigai ir tarptautinis pripažinimas neapsuko galvos?
– Prabangos mano gyvenime nėra. Bet dabartinis mano gyvenimas vienareikšmiškai skiriasi nuo mano vaikystės ar net studentavimo laikų. Džiaugiuosi, kad buvo visi šie etapai.
Ypač studijų metas buvo labai naudingas mano asmenybės formavimuisi.
Pasakysiu banaliai, bet tai yra tiesa, kuria aš stengiuosi vadovautis, – materialinis patogumas yra tik priemonė siekti savo tikslų profesiniame ar asmeniniame gyvenime, o tarptautinis pripažinimas, darau tokią išvadą, yra mano veiklos rezultatas.
Reikia pripažinti, nesu „superstar“ lygio atlikėjas, o gal tokiam man būti ir nereikia. Žinau tik viena: siekimas būti populiariam nėra blogas, jei populiarumas pateisina tavo lūkesčius populiarinti savo kuriamą meną.
Populiarinimasis dėl populiarumo, raudonųjų kilimų ir vakarėlių – visa tai manęs nedomina.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti pakeliui į pripažinimą?
– Nieko sunkaus pakeliui į pripažinimą nebuvo. Taip yra turbūt todėl, kad savo kelio aš ir nesuvokiu kaip kelio į pripažinimą.
Kita vertus, tas nuolatinis nusistatymas prieš akordeoną, juokeliai, nepasitikėjimas ir netikėjimas šiuo instrumentu man visada buvo pagrindinis akstinas nesustoti. Todėl galiu sakyti, kad tie sunkumai buvo kaip tik skatinantys veikti.
– Ką labiausiai vertinate savo gyvenime?
– Labiausiai vertinu tai, kas yra čia ir dabar. Džiaugiuosi galimybėmis susipažinti su labai daug įdomių, protingų, patyrusių, pašėlusių, patrakusių, o kartais ir nuobodžių žmonių. Tai yra mano gyvenimo laimė ir mokykla.
Nors šiais metais gyvenimas man parodė, koks jis gali būti kontrastingas ir permainingas, aš vis tiek džiaugiuosi visomis akimirkomis, net ir tomis, kai nėra taip linksma ir gera.
– Kaip manote, kiek procentų talento sudaro prigimtis ir kiek įdirbis?
– Be prigimtinio talento pažadinti muziką kitų žmonių širdyse yra sunku. Be darbo su savo talentu sužavėti akademikų neįmanoma. Nustebinti ir klausytojus mėgėjus, ir patenkinti profesionalus yra sunku, bet įmanoma. Būtent talento ir darbo kryžkelėje šie visi aspektai ir susitinka.
– Viešai prabilote ir apie jus, ir jūsų motiną palikusį tėvą. Ar nešiojatės jam pyktį savo širdyje? Juk sakoma, kad negalima teisti, nes nežinai, kaip pats pasielgtum...
– Nieko neteisiu, juolab kad tėvas man nieko bloga nepadarė. Nesijaučiu nė kiek įžeistas ar supykęs. Bet faktai byloja tiesą – užaugau be tėvo.
– Ar tikite likimu?
– Pasaulyje jau beveik septyni milijardai žmonių. Nejaugi kiekvienas mes turime atskirą likimo liniją? Vargu... Bet kad aplinkybės ir kitų žmonių sprendimai ir gyvenimai daro įtaką kitų žmonių gyvenimui – akivaizdu.
„Kas būtų, jeigu būtų?“ – dažniausiai nesvarstau šio klausimo. Viską stengiuosi priimti kaip dovaną arba pamoką.
