Jau kuris laikas teisėsaugos persekiojama D.Bilevičiūtė išrėžė: Lietuva gina ne aukas, o sukčius ir nusikaltėlius.
Tačiau net visą turtą praradusi moteris stengiasi nenusiminti ir tikisi, kad rugpjūtį jos draugai Rokiškio dvare surengs prašmatnią šventę net trigubo dainininkės jubiliejaus proga – gimtadienio, dainavimo karjeros 30-mečio ir 25 metų pedagoginės veiklos sukakties.
– Esate labai kritiškai kalbėjusi apie Lietuvą – esą „gėda ir šlykštu dirbti Lietuvoje“. Kas sukėlė tokį jūsų nepasitenkinimą gimtąja šalimi?
– Mūsų valstybė sukurta aferistams daugintis ir klestėti.
Savo 50-metį sutinku praradusi butą, žemę, sodybą, santaupas ir pažymėta apgavikės etikete, nors nesu gavusi nė vieno lito paramos iš valstybės.
Daugelis mano, jog bandydama kurti kaimo sodybą Varėnos rajone aš iššvaisčiau svetimus pinigus, ir nesupranta, kad man žadėtas Europos paramos fondo milijonas buvo teorinis – niekas nedavė nė lito.
Buvau nubausta už tai, kad klusniai vykdžiau visų institucijų nurodymus, tačiau nė viena jų nekontroliavo, ar nesukčiauja projekto vykdytojas.
Kelis kartus teistas ir mane mulkinęs žmogus toliau vaikšto laisvėje ir net tęsia tas pačias aferas su kitomis aukomis.
– Kas tas žmogus ir kodėl juo pasitikėjote?
– Tai Valdas Bruzgys. Jis vadovavo bendrovei „LL Haus“. Važiavau į jo fabriką, stebėjau, kaip gaminami sudedamieji namukai, man buvo rodomi tvarkingais raudonais kostiumais aprengti darbininkai.
Bet vėliau paaiškėjo, kad esu kažkelintoji sukčiaus auka.
Jis yra sukūręs schemą, kaip pasinaudoti Europos Sąjungos skiriamais pinigais. Susirinkdavo informaciją apie tokius naivuolius kaip aš ir pasiūlydavo labai palankias sąlygas.
– Kaip su juo susipažinote?
– Man jį rekomendavo viena pažįstama. Nieko keista, kad nesupratau, jog tas pilietis yra sukčius: nė karto nesu nei gavusi pinigų projektams, nei įrenginėjusi kaimo sodybos.
Mane labiau stebina, ką veikė atsakingos institucijos, kurios privalėjo tikrinti jo dokumentus ir galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.
Jos net nesugebėjo išsiaiškinti, kad tas vyras neturi licencijos statyti namus.
Tik vėliau paaiškėjo, kad yra teistas, ne sykį bankrutavęs ir iš daugybės žmonių apgaule atėmęs namus.
– O kas privalėjo jį kontroliuoti?
– Nacionalinei mokėjimo agentūrai ir bankui jis pateikė savo rekvizitus, bet jie jo patikimumo netikrino ir visai nesidomėjo ankstesne veikla.
Jis buvo generalinis rangovas, išleido mano pinigus, bet neatsiskaitė su subrangovais.
Tą vyrą, sugadinusį man gyvenimą, teismas viso labo apkaltino aplaidžiu dokumentų tvarkymu, o aš nuteista už dokumentų klastojimą.
Neklastojau nieko: pildydavau tik tas pažymas, kurias liepė Lietuvos valstybės įstaigos.
– Ką darėte, kai išsiaiškinote, kad kaimo sodybos projektas įklampino jus į bėdą?
– Kai sužinojau, jog tas vyras jau yra teistas dėl analogiškų suktybių, pamaniau, kad tai bus argumentas mano byloje.
Tačiau niekas nesigilino į ankstesnius jo nusikaltimus – tvirtino, kad tie dalykai nesusiję.
Kaip gali būti nesusiję, jei pilietis įvykdo nusikaltimą pagal tą pačią schemą, apgauna ir palieka be butų savo partnerius, yra kelis kartus bankrutavęs, o teisėsaugai tai nerūpi?
Tokios istorijos rodo, kad teisėsauga mūsų šalyje palaiko tuos, kurie manipuliuoja patikliais žmonėmis, užuot gynusi nukentėjusiuosius nuo sukčių.
– Ko jūsų klausinėdavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai?
– Man susidarė įspūdis, kad jų tikslas buvo ne ištirti nusikaltimą, o pagal vaizduotėje susikurtą schemą terorizuoti, žeminti ir gąsdinti į bėdą papuolusį žmogų.
Jie veikia kaip mėsmalė: ne tiesa jiems svarbi, o modelis, kurį patys susikūrė galvose.
– Ar galėtumėte pateikti konkretų pavyzdį?
– Sakykime, jie imdavo tvirtinti, kad savavaliavau. Įrodinėdavau jiems: „Ne, nesavavaliavau. Esu pateikusi jums raštą, kad šio veiksmo reikalavo Nacionalinė mokėjimo agentūra.“
O jie išpūtę akis tikina, kad jokio rašto jiems nepristačiau, paskui randa jį po kelių savaičių, kai jau būna padarę išvadą remdamiesi savo pačių argumentais.
Tokių situacijų buvo daugybė. Mano atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis spaudimas. Netikėjo tuo, ką aš sakau, ir ieškojo sukčiavimo, kur jo nė būti nebuvo.
Esu savo ausimis girdėjusi, kaip koridoriuje tardavosi, ką toliau su manimi daryti. Jų argumentai dažniausiai būdavo niekuo nepagrįstos spėlionės, susidėliotos iš to žmogaus, kuris mane įklampino, pasakojimų.
– Ką darydavote, kai suprasdavote, kad jumis nepasitikima ir nerandate argumentų įrodyti savo tiesą?
– Vienu metu su draugais buvome pradėję žaisti tokį žaidimą: telefonu kalbėdavome nesąmones apie tariamai iššvaistytus milijonus, kurių nė akyse nebuvome matę. Žinojome, kad klausomasi pokalbių, ir tyčia erzindavome tyrėjus, kurie netikėjo, jog sakau tiesą ir nieko neslepiu.
– Kaip atsirado dar viena milijono vertės skola, kuri jums priteista?
– Projektas buvo apdraustas privalomąja tvarka. Kadangi jis nepavyko, bankas pareikalavo garanto ir jį atsiėmė. Bet aš juk negavau nė vieno lito.
Kodėl niekas neapdraudė pinigų, kuriuos praradau pirkdama žemę arba netekusi savo buto prestižinėje vietoje Trakuose? Juk praradau ne valstybės, o savo pačios pinigus.
– Iš kokių pajamų dabar gyvenate?
– Eišiškių gimnazijoje dirbu dainavimo mokytoja. Mano pajamos – 60 litų per mėnesį, nes teismo sprendimu 75 procentai atlyginimo išskaičiuojama nuostoliams atlyginti.
– Ar neketinote pasinaudoti galimybe bankrutuoti?
– Išsiaiškinau, kad bankrutuoti Lietuvoje beveik neįmanoma. Norint atlikti reikiamas procedūras, fiziniam asmeniui būtina turėti apie 30 tūkstančių litų.
Man tai tiesiog neįsivaizduojami pinigai.
Kartais pagalvoju, kad turėčiau paduoti valstybę į teismą. Nukenti, prarandi visą turtą, susigadini sveikatą ir karjerą, bet net negali pasinaudoti įstatymo numatyta teise bankrutuoti.
Iš manęs valstybė pavogė du milijonus litų. Juk paskolą pasiėmiau užstačiusi visą savo nuosavybę.
– O už kokius pinigus jūs važinėjate į tarptautinius konkursus ir festivalius?
– Keliones apmoka organizatoriai. Pernai Jungtinėse Amerikos Valstijose dalyvavau Pasaulio menų čempionate ir populiariosios muzikos dainavimo konkurse laimėjau sidabro medalį, o operos konkurse – bronzą.
Konkursuose dalyvauju su savo mokiniais.
Bendrovė „Art Production Company“ pasiūlė būti jų atstove Europoje ir ieškoti jaunų talentų muzikiniams projektams.
– Kaip jaučiasi žmogus, kuris, sulaukęs penkiasdešimties, per mėnesį neuždirba šimto litų ir priverstas sugrįžti pas tėvus?
– Ar žmogus turtingas, galima spręsti pagal tai, kiek turto jis gali atsisakyti nesisielodamas. Noriu visiems pasakyti, kad nusiminusi nesu: viską pradedu iš naujo.
Nereikalingi žmonės atkrito, o manimi pasitikintys liko kartu. Be to, atsirado daug naujų draugų. Jie ir nutarė rugpjūčio 10 dieną Rokiškio dvare ir netoliese esančioje sodyboje Kamajų seniūnijoje surengti man šventę. Renginys vadinsis „Lietuviškos metamorfozės su pasauliniais hitais“.
Koncerte turėtų dalyvauti ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš Argentinos, Estijos, Latvijos, daugybė mielų žmonių ir šaunių kolektyvų.
Didžiausią malonumą patirsiu klausydamasi savo mokinių, kuriuos mokau dainavimo.
Dainininkei grėsė ilgi metai nelaisvės
* D.Bilevičiūtei nemalonumai prasidėjo 2005 metais. Tada ji raštu bankams ir valstybinėms įstaigoms teigė turinti kaimo sodybą Varėnos rajono Miguičionių kaime ir norinti ją modernizuoti.
* Moteris tvirtino siekianti pritaikyti sodybą kultūros renginiams kaime.
* Projektui reikėjo apie 2 milijonų litų, o dalį šių pinigų sutiko paskolinti komercinis bankas. Bet buvo iškelta sąlyga, kad dainininkė investuotų savo 925 412 litų.
* Tačiau nustatyta, jog D.Bilevičiūtė pateikė suklastotus dokumentus, kad tokią sumą ji ir investavo į sodybos modernizavimo projektą.
* Į sukčiavimo skandalą įsivėlusi atlikėja išvengė laisvės atėmimo bausmės. Ji buvo pripažinta kalta dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, bet teismas jai skyrė 16,9 tūkst. litų baudą.
* Žinomai atlikėjai grėsė net 8 metai nelaisvės.
