Nidoje dirbdamas ir kartu puikiai leidžiantis laiką A.Pogrebnojus parodoje sulaukė daug smalsių lankytojų, kurie atvyko pažiūrėti ir įvertinti dizainerių dvidešimties metų darbą, o pats dizaineris teigė, jog ši paroda tai tikras atradimas - tarsi kelionė atgal į praeitį.
– Ką supratote, kai viską sudėjote į vieną krūvelę?
– Pamačiau, kaip keitėsi žmonės, modeliai. Aš dariau tą patį, ką ir seniau, tik truputį kitomis formomis, tačiau stilius išliko toks pat. Parodoje sudėtos nuotraukos iš užsienio žurnalų, Lietuvos. Gaila, kad šiai parodai ne visas nuotraukas galėjome išspausdinti dėl netinkamo formato, tačiau atrinkau tai, kas man atrodo geriausia. Ši paroda man – tarsi kelionė atgal ir kartu pasistūmėjimas į priekį.
Tai galima palyginti su prancūzų klasiko Alexandre’o Dumas knyga „Po dvidešimties metų“. Atrodo, tai buvo taip seniai, tačiau kai pats viską surenki per tiek daug metų – tarsi viskas vyko vakar... Smagu prisiminti.
– Ar kūryba, kolekcijos, parodos – visa tai jums vis dar toks pat mielas darbas?
– Tai gyvenimo būdas. Atrodytų, linksmas, tačiau susiduri su daugybe rūpesčių, kurie neatrodo tokie mieli. Gera dirbti, kai jau viskas padaryta. O iki šio etapo sunku – techniniai sunkumai, rėmėjų paieška.
Visą kūrybą galima skirstyti į etapus, kai buvo ir pakilimų, ir nuosmukių. Viena kolekcija būna sėkmingesnė, kita ne, bet visi žmonės, kurie kuria, tai patiria. Šiandien jaučiuosi puikiai, gal yra smulkmenų, kurių nepastebiu. Kartais reikėtų žmogaus, kuris man tas smulkmenas iššifruotų, nes juk iš jų susideda daug dalykų, iš kurių mokaisi.
– Sako, kūrybai tinkamiausias laikas – naktis, kai visi užmiega ir pasilieki vienui vienas... O kaip jums?
– Žinoma, kad rytas! Mano darbas vyksta maždaug iki ketvirtos valandos vakaro. Esu vyturys, jeigu reikia, galiu atsikelti ir šeštą valandą ryto. Vakaras skirtas poilsiui.
Žinoma, jei gyveni vietoje, kuri apsupta romantiškos gamtos, galbūt yra visai kitaip. Man minčių apie darbą gali ateiti bet kada – kartais jas užfiksuoju, o kartais net neplėtoju tų idėjų.
Kartais būdamas kokiame nors triukšmingame renginyje, kuriame penki šimtai žmonių ir visi garsiai rėkia, galiu galvoti apie darbą. Tačiau reikia pabūti ir vienam. Kūryba yra vieno žmogaus darbas.
– Jūsų žmona Monika – modelis. Ar ji daro didelę įtaką jūsų kūrybai?
– Žinoma. Monika – mėgstamiausias mano modelis. Sakoma, kad modelius, kurie pristatytų tavo kolekcijas, reikia rinktis tokius, su kuriais norėtum gyventi.
– Ar turite dizainerį, iš kurio semiatės idėjų arba lygiuojatės į jį?
– Žinote, kai Karlo Lagerfeldo paklausė, koks jam dizaineris labiausiai patinka, jis atsakė: „O dar yra kitų dizainerių?“ Žinoma, aš taip apie save negalvoju, tačiau domiuosi tuo, ką darau.
Madoje, dizainerių kūryboje idėjų ieškoti nereikia. Daug efektyviau jų pasisemti, pavyzdžiui, iš Vincento van Gogho. Jei nori ką nors įdomaus sukurti, turi žiūrėti, kaip tai padaryti, šviestis kultūrine prasme, semtis idėjų iš meno, kino – juk iš ten viskas ir ateina. Mat jei žiūrėsi į tai, kas jau sukurta, atrodys, jog tiek daug visko padaryta, kad nėra ką ir kurti.
– Ar planuojate savo dienas?
– Žinoma. Turiu knygelę, kurioje viską susirašau prieš savaitę – galvoje nieko nelaikau. Daug kas gali keistis, tačiau planuoti reikia, nes tik tada viskas vyksta sklandžiai. Jei turiu laisvą dieną, ją skiriu savo sūnui ir žmonai. Kai yra vaikų, tai tampa tavo laisvalaikiu.
