„Jei žiūrėtume paauglio akimis, 40 metų atrodytų labai daug. O brandžiam žmogui toks amžius – tik pradžių pradžia. Tačiau visi žmogaus gyvenime esantys laiko dėsniai leidžia vienaip ar kitaip stabtelėti, šiek tiek pasižvalgyti, įvertinti ir pasidžiaugti“, – portalui lrytas.lt sakė garsus kunigas.
Savo gimtadienio dieną dvasininkas stengiasi padėkoti visiems, kurie jį supa, padaryti išvadas. Jis džiaugiasi ir dėkoja Dievui už savo visus 40 metų, kuriuose brendo jo gyvenimas, santykiai su žmonėmis, pašaukimas kunigystei ir skleidėsi pirmieji tarnystės metai.
– Kunige, kaip dažniausiai minite gimtadienius, kas tądien jums yra svarbiausia? – naujienų portalas lrytas.lt paklausė R.Doveikos.
– Abu mano tėveliai jau yra amžinybėje. Savo gimtadienio dieną visuomet aplankau tėvų, senelių kapus, nunešu gėlių, uždegu žvakelę. Be šio gyvybės šaltinio juk nebūtų manęs. Gimtadienis man – dėkingumo ir padėkos diena Dievui už tėvus, už gyvybės dovaną.
Esu kunigas, todėl gimimo dienos šventė vyksta ir bendruomenėje. Švęsdamas 40-metį esu naujoje parapijoje – turiu naujus uždavinius, naujus iššūkius. Aukosiu šventąsias mišias, padėkosiu visiems žmonėms, savo ganytojams ir auklėtojams, kurie mane formavo. Noriu pabūti su bendruomene, pasikalbėti, kad pasidžiaugtume vieni kitais.
– Ar ketinate rengti jubiliejaus šventę bičiuliams, artimiesiems?
– Pagalvojau, ką norėčiau šiemet padaryti, kad pats įteikčiau dovaną savo draugams. Man patinka dovanoti. Juk žmogaus buvimas šiame pasaulyje yra paženklintas Dievo dovana. Jei atrandi malonę, gali būti šalia žmonių, dalintis su jais gyvenimo džiaugsmais, rūpesčiais ar vargais – atrandi ir prasmę.
Gimimo, vardo dienos, man – kunigystės šventimo metinės yra momentai, kuriuose būdamas dar geriau suprantu, kad gyvenimas tikrai turi būti paženklintas dovanos kitiems ženklu. Man patinka sukurti žmogui šypseną, atokvėpį, galimybę šiltai pabendrauti, pasimelsti kartu – tai didžiausias džiaugsmas man pačiam.
Vilniuje turime vieną iš unikaliausių atstatyto kultūros paveldo objektų – Valdovų rūmus. Tai – mūsų tautos pasididžiavimas, gyva tikėjimo, valstybės, krikščionybės istorija. Todėl kitą dieną po tikrojo gimtadienio artimus draugus sumaniau pakviesti į ekskursiją Valdovų rūmuose.
Jiems noriu padovanoti šventę, galimybę aplankyti Valdovų rūmus. Suprantu, kad nueiti į tokią ekskursiją reikia specialaus pasiruošimo, nusiteikimo. Kartais tokiam laisvalaikiui pritrūksta ir laiko, tad tikiuosi, ši mano dovana patiks draugams.
Vakare visi susibursime namuose, kiemelyje. Pasibūsime kartu, suvalgysime vakarienę, o aš tokiu būdu padėkosiu žmonėms, kurie tuos 40 metų yra arčiausiai manęs. Tie 30 ar 40 žmonių man yra didelis turtas, į kuriuos bet kada galiu atsiremti, pasitikėti, būti kartu tikėjimo kelionės bendrakeleiviais. Esu bičiuliškas, bendrauti mėgstantis žmogus ir džiaugiuosi, kad tokią dieną galiu būti su draugais.
Fiziškai negaliu pasikviesti visų, kuriuos norėčiau – susirenku tą būrį, su kuriais šiais metais labai aiškiai ir ryškiai bendravome. Tas bendravimas – ir šventinis, ir kasdienis, ir tikėjimo.
Visą laiką turiu minty savo didžiojo mokytojo – monsinjoro Kazimiero Vasiliausko žodžius: „Jei žmogus sugeba sukurti sielos šventę, širdžių puotą – jis yra žmogus, kuris tikrai pasirenka išmintingą kelią“.
Ta širdžių puota, pirmiausia, tampa visus vienijančiu dalyku. O stalas, valgiai yra tik dar viena nedidelė priemonė pabendrauti, prisiminti, kad mes čia, žemėje, švenčiame esamo gyvenimo etapus.
– 40 metų – nei daug, nei mažai, ypač vertinant žmogaus patirtį. Jei šiandien atsisuktumėte atgal, ar ką nors keistumėte savo gyvenime? Kokią patirtį, akimirkas šiandien prisimenate kaip vertingiausias?
– Paauglystė, studijos, pirmieji darbai, svajonės, pirmosios klaidos ir pirmieji nudegimai, kažkas pavyksta, kažkas – ne. Idealai, troškimai bando atrasti savo vietą realybėje. Būna visko. Ir viskas yra patirtis, kurios tuo metu reikėjo.
Kiekvienas žmogus, praėjęs tam tikrą etapą, supranta – kad kas man duotų tuos metus ir dabartinį suvokimą... Galbūt daryčiau kitaip – geriau, brandžiau, išmintingiau. Deja. Kiekvienas laikas turi savo brandos, supratimo lygmenį.
Šiandien, kai man jau 40 metų, pradedu galvoti, kad jau nebe į kalną, jau esu ties viršūne, o gal truputuką apačios link... Pasitikrinu, ar tai, ką darau, yra teisinga. Niekada į nieką nekeisčiau savo pašaukimo.
Labai džiaugiuosi ir nesigailiu pasirinkęs kunigystės kelią. Galiu pašventinti žmogaus gyvenimą, tikrai galiu būti kunigu ir save taip realizuoti, pagelbėti kitiems ir džiaugsmuose, ir varguose. To tikrai niekada nekeisčiau.
Nesigailiu ir esu dėkingas Dievui už visas vietas, pozicijas, pareigas, kurias reikia užimti. Jos suteikia labai daug žinių, proto, išminties. Patirtį, brandą dabar jau galiu statyti ne į pamatus, o į mūro sieną.
– Ko šiandien sau palinkėtumėte?
– Visada Dievo prašau stiprybės, malonės sugebėti pateisint tikinčiųjų pasitikėjimą. Žmonės dažnai jį parodo, su pagarba ir dėkingumu grįžta po santuokos sakramento suteikimo, po laidotuvių, krikštynų, artimo pokalbio. Meldžiu jėgų pateisinti jų lūkesčius.
Jei kalbėsime apie žmogiškuosius dalykus, palinkėčiau sau sveikatos. Bet dar labiau – išminties. Jos Dievo kasdien prašau maldoje. Kai yra išmintis, subręsta ir tinkami sprendimai.
Norėčiau rasti daugiau laiko knygoms. Kasdien perskaitau bent po kelis puslapius – mėgaujuosi ir religine, ir grožine, ir moksline literatūra. Tačiau įdomių knygų išleidžiama vis daugiau, nei spėju jų perskaityti. Norėčiau, kad tų gerų knygų, kurias įdomu skaityti, eilė tirptų greičiau. (Šypsosi).
Dar palinkėčiau sau laiko, skirto broliui ir jo šeimai. Kartais jie lieka nuskriausti.
