Žurnalistė G.Pečiulytė kartu su penkiolika lietuvių Krasnojarsko srityje (Rusija) per dvi savaites sukorė maždaug 1000 kilometrų, iš jų – 70 pėsčiomis. Ekspedicijos dalyviai aplankė ir sutvarkė devynerias tremtinių iš Lietuvos kapines.
Guoda sakė, kad tai buvo puikiai subalansuotas nuotykis. Bendraudami su tremtiniais ir jų palikuonimis lietuviai išgyveno jautrių akimirkų. Misijos dalyviai taip pat susidūrė su laukine gamta, galėjo išbandyti savo fizines jėgas ir turėjo galimybę išmokti darnaus komandinio darbo.
„Tikrai ne kiekvienas gali leistis į tokią ekspediciją. Turi būti pasirengęs dvi paras nesiprausti, nezyzti dėl puolančių uodų spiečiaus.
Svarbiausia – turi būti nusiteikęs bet kokiems netikėtumams. Pavyzdžiui, kartą atplaukėme į prieplauką, kuri buvo uždaryta. Tad turėjome pėsčioms įveikti 11 kilometrų“, – įspūdžiais dalijosi Guoda.
Pirmos dienos daugeliui ekspedicijos dalyvių buvo nesunkios. Kultūros namuose apsigyvenusi komanda nueidavo iki kapinių ir visą dieną jose dirbdavo. Tačiau netrukus prasidėjo didesni išbandymai.
Saugojosi dainomis
„Leidomės į trijų dienų žygį. Prieš tai apsirūpinome maistu. Merginos ant kupros tempė po 16 kilogramų, vaikinai – po 20 ir daugiau.
Ėjome ten, kur iki mūsų buvo žengę nebent medžiotojai. Vietos gyventojai pasakojo, kad tose vietovėse yra meškų. Todėl jie negalėjo atsistebėti mūsų drąsa“, – pasakojo Guoda. Mintys apie galimą susidūrimą su plėšrūnais jai teikė daugiausia ardenalino.
Vengdami meškų lietuviai ėmėsi būtinų atsargumo priemonių. Pavyzdžiui, laikėsi netoli upės – vietos gyventojai pasakojo, kad ten meškos ėdesio neieško. Be to, ekspedicijos dalyviai eidami stengėsi kelti kuo didesnį triukšmą.
„Švilpavome švilpukais, traukdavome dainas. Kai jų pritrūkdavo, kurdavome savas.
Naktį stovyklavietėse vaikinai budėdavo prie laužo, pasikeisdami kas dvi valandas. Merginoms leisdavo pailsėti.
Prie degančio laužo meškos neitų, tačiau jas galėjo vilioti mūsų maisto kvapas“, – pasakojo Guoda.
Pokalbiai apie meškas kėlė ir juoką. Vaikinai budėdami prie laužo juokais kviesdavo: „Meška, ateik.“
Kartą stovyklavietę įkūrėme šalia skardžio, tai vaikinai repetavo, kaip apgaudinės mešką, kad ši nukristų, – juokėsi Guoda. – Viena dalyvė nešėsi žaislinį meškiną – jis visiems taip pat kėlė juokingų asociacijų.“
Pėsčiomis – per taigą
Miegoti palapinėje G.Pečiulytei – ne naujiena, tačiau praustis šaltoje Jenisejaus upėje buvo neįprasta. Net ir karštą dieną nesinorėdavo lįsti į vandenį. Guoda prisipažino prisiversdavusi, nes po maudynių jausdavosi kur kas geriau.
Per tris dienas lietuviai Sibiro taiga beveik be kelių įveikė 45 kilometrus. Kai šalia upės plytėjo neįžengiami brūzgynai ar pelkės, ekspedicijos nariai ėjo per kalnus.
„Buvo sunku, kojos degė. Kai kas prisitrynė pūsles, kitiems kuprinės nuspaudė pečius. Kadangi esu žema, dažnai griūdavau užkliuvusi už kokio nors kupsto ar šakos“, – prisiminė Guoda.
Užklupo audra
Beveik per visą ekspediciją oras buvo geras – maždaug 25 laipsniai šilumos, nemerkė lietus, tik kartais pūsdavo stiprus vėjas.
Vis dėlto vieną dieną lietuviai pateko į tikrą audrą su žaibais ir griaustiniu. Guoda sakė, kad komandai tai buvo nemenkas išbandymas – reikėjo kuo greičiau pasistatyti palapines, kol visi kiaurai nepermirko.
„Labai bijau audros, žaibo ir griaustinio. Jam pasigirdus net užsikimšdavau ausis“, – prisipažino G.Pečiulytė.
Jautėsi lyg atrakcione
Ekspedicijos dalyviams teko pasivažinėti ir miškavežiu. Guoda šią patirtį atsimena kaip linksmą pramogą.
„Privažiavome upę ir jau manėme, kad lieps išlipti, bet kur tau. Miškavežis įveikė upę ir važiavo toliau.
O mes, sėdėdami jame, klykėme kaip atrakcionuose“, – su šypsena pasakojo mergina.
