Nuo liepos tėvų namuose gyvenanti L.Mondeikaitė džiūgauja ir į sostinės pusę nė nenori pažiūrėti – Klaipėdoje ji jaučiasi sava kaip niekur kitur. Nors tėvų priežiūra ne visada priimtina, mielos smulkmenos džiugina, o nedideli patarimai tikrai pravers.
– Koks jausmas grįžti į tėvų namus?
– Smagu! Ten, kur namai ir šeima, ir jausmas pats geriausias. Vėl galiu pasijusti vaiku... Nors esu suaugusi ir labai savarankiška, grįžus namo mamos rūpinimasis labai malonus. Smagu, kad viskas primena vaikystę: pusryčiai ir pietūs paruošti, viskas atrodo paprasta ir gera, niekur nesinori iš čia važiuoti.
– Kaip motina jus palepina?
– Niekaip. Didžiausias malonumas būti su šeima, tėvais. Čia ir mano sesuo su dukra gyvena. Smagu, kai esi ne vienas, o turi artimus žmones, su kuriais gali leisti vakarus, šnekėti, laisvadieniais vykti prie jūros.
Ir mylimasis dabar atvyko į Klaipėdą – turi čia darbų, reikalų, o vakarais susitinkame. Taip jau išėjo, kad beveik neleidžiame laiko atskirai. Iš pradžių svarstėme, kaip čia bus man visą vasarą išvykus į Klaipėdą, kai galėsime tik savaitgaliais pasimatyti. Bet problemų tai visiškai nesudaro – ilgiausiai atskirai buvome tik savaitę.
Tuomet tiesiog nebuvo galimybių vienam kito aplankyti, nes ir paprastomis savaitės dienomis būna koncertų – negalėjau išvažiuoti iš Klaipėdos. Bet jau tos savaitės pabaigoje, kai žinojau, kad jis turi atvažiuoti į Klaipėdą, labai nekantriai laukiau.
Pamenu, tą savaitę iškart prasidėjo pykčiai, kvailos diskusijos. Sesuo net nesusilaikė nepakomentavusi: „Taip būna, kai sėdi sulipusi, o išsiskyrusi nebežinai, ką daryti.“
Kuo toliau, tuo geriau suprantu, kad gyvenime niekada nebūsi sulipęs ir apsikabinęs 24 valandas per parą.
– Tėvai nevilioja grįžti gyventi į Klaipėdą?
– Tėvai nesikiša į tai. Jie supranta, kad turime pasirinkti ir kurti savo ateitį patys ten, kur mums geriausia. Bet aš manau, kad praėjus kiek laiko tikrai norėsiu grįžti į Klaipėdą. Ir nors Vilniuje gyvenu jau šeštus metus, Klaipėda man pati mieliausia.
– Bet motinos yra smalsios: mėgsta kamantinėti, kištis į asmeninį gyvenimą, duoti patarimų.
– Kadangi esu užsispyrusi ir tėvai žino mano avinišką charakterį, patarimus dalija ribotai. Pavyzdžiui, mama sako: „Nesiožiuok. Baik jam savo ožius rodyti!“ Tėvai žino, kad dėl kiekvienos nesąmonės galiu iškelti didelę sceną. Toks jau mano charakteris.
– Bet mylimasis tai toleruoja, atleidžia?
– Labai greitai užsidegu, ko nors prisigalvoju, supykstu... O jis labai ramiai moka viską užglaistyti, niekada man neatsako tuo pačiu. Per visą laiką, kai esame kartu, neturėjome nė vieno didelio kivirčo.
– Tėvai neklausinėja, kada bus šeima, vaikai?
– Nežinau, kaip bus. Mes dar neilgai esame kartu – keturis mėnesius. Dar tik pati pradžia. Tėvams užduoti tokius klausimus, o mums juos išgirsti būtų labai keista. Bus kaip bus. Kol kas viskas labai smagu, gerai. Taip ilgai buvau vieniša... Laukiau, laukiau ir sulaukiau. Džiaugiuosi, vertinu, saugau ir tikrai manau, kad man pasisekė.
– Kaip suprantu, būnant su tėvais ir pačiai vis dar patinka pasijusti tarsi vaikui?
– Deja, taip. (Juokiasi.) Kur jau kur, o namie galiu atsipalaiduoti ir būti tokia, kokia esu. Žinoma, tik su savo artimiausiais žmonėmis, ypač tėvais. Noriu – kalbu nesąmones, noriu – dūkstu, noriu – būnu rimta. Viskas priklauso nuo to, kokia tą dieną noriu būti, kaip jaučiuosi.
Esu jauniausias vaikas šeimoje. Ir nors man 25-eri, kai svečiuojuosi pas tėvus, į mane jie vis dar žiūri kaip į mažą vaiką. Kartais man tai nepatinka. Bet kartais labai smagu. Gal čia toks pagranduko, jauniausio vaiko sindromas?
Būna, kai svečiuojuosi Klaipėdoje ir vakare išeinu susitikti su draugais, vyksta nuolatinė kontrolė: mama skambina ir klausia, kada grįšiu namo. Būna, kad netgi piktai sako: kur vėl vaikštinėjai, kelintą parėjai namo? Juk ir pati galiu spręsti, kada pareiti! Vilniuje juk nepražūnu. Bet tikrai nėra blogai, kai kas nors rūpinasi.
