Lankydamiesi Madeiros saloje jie pažymėjo ir svarbią savo datą – juodu susituokė prieš 34 metus rugpjūčio 9-ąją.
– Kodėl pasirinkote Madeiros salą?
– Planuodami atostogas svarstėme kelis variantus. Norėjosi važiuoti ten, kur dar nesame buvę. Be to, ieškojome atostogų vietos, kur vasarą nebūtų alinamo karščio. Apsisprendimą skristi į Madeirą nulėmė mums tinkantys skrydžių laikai. Į Madeirą skridome iš Frankfurto. Saloje praleidome 14 dienų.
Paprastai prieš kelionę mėgstu paruošti namų darbus – paskaityti literatūros, panaršyti internete apie šalį, į kurią važiuojame, pasidomėti istorija, lankytinomis vietomis, susiplanuoti, ką vertėtų pamatyti.
Šį kartą tam pritrūko laiko ir atostogų vykome apie salą žinodami palyginti nedaug. Bet mums labai pasisekė – nuvykę sutikome daug žmonių, kurie suteikė vertingos ir įdomios informacijos.
Pirmiausia daug įdomaus papasakojo Madeiros regioninės vyriausybės vadovo pavaduotojas Cristiano Sousa. Mano vyrą labiau domino ekonominiai dalykai, o man didelį įspūdį padarė tai, kad Madeira – ypač saugi sala, joje beveik neįvykdoma vagysčių ir kitų nusikaltimų.
Mielai apie salą pasakojo ir viešbučio darbuotojai, ir taksi vairuotojai, kurių paslaugomis kartais naudojomės. Tik atvykus į salą, Madeiros regiono prezidentas Alberto Joao Jardimas atsiuntė puikią dovaną – didelę, nuostabiomis nuotraukomis iliustruotą knygą apie Madeirą. Pačią pirmąją dieną puolėme ją skaityti.
– Ką veikėte saloje: leidotės į ekskursijas ar tingiai ilsėjotės prie jūros?
– Atostogų metu derinome ramų, pasyvų poilsį su apžvalginėmis kelionėmis po salą.
Apsistojome viešbutyje ant Atlanto vandenyno kranto, Santa Kruzo mieste. Oras buvo puikus – šilta, bet ne per karšta, nuo vandenyno dvelkiantis vėjas apsaugo nuo tvankumos, danguje saulę kartkartėmis uždengia lengvi debesys. Tikra atgaiva po šios vasaros karščių Lietuvoje.
Man labai patiko, kad miegoti buvo galima viešbučio kambaryje nejungiant kondicionieriaus, prie atviro balkono, klausantis Atlanto bangų, Santa Kruzo bažnyčios varpinės laikrodžio dūžių ir dar gerokai prieš aušrą medžiuose pabundančių paukščių čiulbėjimo.
Santa Kruzas – puikus pasirinkimas norintiems ramiai pailsėti, pabėgti nuo didelio miesto triukšmo ir šurmulio. Nors tai antrasis pagal gyventojų skaičių salos miestas, jame kur kas ramiau nei sostinėje Funšalyje, čia nėra tiek daug transporto, žmonių, triukšmingų turistų gatvėse. Miesto centras nedidelis, gražus, labai švarus ir ramus.
Smagu pasivaikščioti siaurutėmis gatvelėmis, pasėdėti mažučiuose išpuoselėtuose parkuose, užsukti į parduotuvėles, siūlančias autentiškų salos prekių, ir tiesiog gatvėje prisėsti prie mažos kavinukės staliuko.
Vieną rytą sulaukėme Santa Kruzo mero netikėto kvietimo neformaliai susitikti miesto savivaldybėje. Užsukome, pabendravome su maloniais ir draugiškais savivaldybės darbuotojais.
Mano vyrui buvo įdomu pakalbėti apie salos ekonominius rodiklius, politinę situaciją. Meras ir jo komanda savo ruožtu domėjosi Lietuva, ypač pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai patirtimi.
– Kas labiausiai glostė akį, džiugino širdį?
– Pirmiausia aplankėme salos sostinę Funšalį. Muziejuose nesilankėme, nors šiame mieste jų yra ne vienas. Mums abiem labiausiai patinka susikibus už rankų klaidžioti svetimos šalies nežinomo miesto gatvelėmis, apžiūrinėti architektūrą, parkus, klausytis nepažįstamos kalbos, o pavargus prisėsti jaukiame restoranėlyje ant vandenyno kranto, šnektelėti su draugišku padavėju, paragauti vietinio vyno. Atrodo, kad taip iš tiesų pajunti to miesto, tos šalies dvasią.
Vaikščiodami Funšalio gatvėmis aptikome paminklą portugalų keliautojui Juanui Gonzalesui Zagui, kuris 1419 m. atrado salą, aplankėme įspūdingą katedrą, pasigėrėjome jūrų uosto akvatorijos jachtomis ir, žinoma, užsukome į garsųjį gėlių, vaisių ir žuvų turgų.
Jau turgaus prieigose gėles pardavinėja tautiniais drabužiais pasipuošusios moterys, o pačiame gėlių turguje galima įsigyti įvairiausių ir rečiausių gėlių sėklų, svogūnėlių, sodinukų ir žiedų. Nuostabiai atrodo strelicijos – didelės, ryškios, išdidžius paukščius primenančios gėlės, laikomos Madeiros simboliu.
Gausa ir įvairiausiomis spalvomis pasitinka vaisių ir daržovių turgus. Be mūsų prekybos centruose įprastų vaisių, čia galima išvysti mums nežinomų hibridų, pavyzdžiui, banananasų – bananų ir ananasų hibridų, bananų ir pasiflorų derinio, įvairiausių formų melionų, kelių rūšių mangų ir daug daug kitų.
Mums žinomi atogrąžų vaisiai čia labai švieži, neretai didesni, ryškių spalvų. Bet didžiausią įspūdį paliko žuvų turgus. Čia rytais žvejai atveža naktį Atlante sugautų žuvų. Kokių žuvų ten yra! Didžiuliai ešeriai, dorados, nematytos mažesnės žuvys, neįsivaizduojamo dydžio tunai, sveriantys 70 kg ir daugiau. Jų tamsiai raudoną mėsą pardavėjai ant prekystalio kapoja didžiuliais peiliais.
Turguje prekystaliai nukloti juodosiomis kardžuvėmis – juodomis grėsmingos išvaizdos žuvimis su išsprogusiomis akimis ir aštriais dantimis. Tačiau restoranų virtuvėse ši baisi žuvis, vietinių vadinama „espada“ , virsta burnoje tirpstančiu baltos mėsos kepsniu, patiekiamu su keptu bananu ir saldžiarūgščiu padažu.
Funšalio turgaus prekeiviai mandagūs ir neįkyrūs – jie nepuola pirkėjams siūlyti savo prekių, bet, pamatę susidomėjimą, prieina ir maloniai atsako į visus klausimus.
Funšalyje susipažinome su ten gyvenančiu Diogo. Jaunas, linksmas ir lengvai bendraujantis portugalas mums buvo lyg gidas – ne tik pavežiojo po salą, bet ir labai daug papasakojo apie salos gyvenimą, žmones, tradicijas. Susibičiuliavome, pasikeitėme telefono numeriais ir po to dar keletą kartų sumanę pasižvalgyti po Madeirą skambinome Diogo ir jis veždavo mus apžiūrėti gražiausių kampelių.
Iš Funšalio patogu pasikelti į 600 metrų virš jūros lygio įsikūrusį ir labai turistų mėgstamą Montės (Monte) miestelį. Čia ne tik užsukome į seniausią saloje Dievo Motinos bažnyčią, iš kurios varpinės visas Funšalis kaip ant delno, bet ir pamatėme tik Madeirai būdingą pramogą – pasivažinėjimą toboganais.
Madeiriečiai pasakojo, kad ši pramoga egzistuoja jau daugiau kaip 100 metų. Toboganas – tai lyg medinės rogės su pinta viršutine dalimi. Anksčiau jais nuo kalnų buvo vežami aristokratai. Dabar tai turistų pamėgta pramoga. Toboganais, stumiamais dviejų baltai apsirengusių skrybėlėtų vežėjų, aštrių pojūčių trokštantys turistai leidžiasi 2 kilometrus gana stačiomis asfaltuotomis gatvelėmis.
Įsibėgėję vežėjai patys užšoka ant tobogano galinės dalies ir skrieja nuo kalno gana dideliu greičiu. Sakoma, kad greitis gali siekti apie 45 kilometrus per valandą. Patys šią pramogą išbandyti nesusigundėme, bet važiuodami automobiliu paskui nuo kalno lekiantį toboganą viską matėme iš arti. Diogo juokėsi, kad labiausiai nukenčia vežėjų batai. Atkreipėme dėmesį – jų padas tikrai labai storas.
Pakeliui į Montę užsukome į botanikos sodą. Čia žaliuoja ir žydi daugybė augalų – ir įprastų mūsų akiai, ir nematytų egzotiškų, auga didžiuliai kaktusai, galima pasigėrėti spalvingais egzotiškais paukščiais.
Madeiros gyventojai – aistringi futbolo gerbėjai. Futbolas čia – antroji religija, kaip krepšinis Lietuvoje. Juk iš Madeiros kilęs garsusis Cristiano Ronaldo, kuriuo salos gyventojai nepaprastai didžiuojasi.
Funšalyje Diogo mums iš tolo parodė vietą, kur yra C.Ronaldo, jo brolio ir sesers namai. Madeiroje labai daug nuostabių, tiesiog kvapą gniaužiančių vaizdų. Miesteliai, kaimeliai įsikūrę įspūdingiausiose salos vietose ir gausiai lankomi turistų. Vienas tokių – Garažau (Garajau). Jame nuo uolos į vandenyną žvelgia didžiulė Jėzaus Kristaus statula, o nusileidus 200 metrų lyno keltuvu nuo stačios uolos galima papietauti ant paties vandenyno kranto įsikūrusiame restorane. Čia mes ir paragavome juodosios kardžuvės.
Aplankėme aukščiausią Europoje Kabo Žirauno (Cabo Girao) skardį, virš Atlanto bangų iškilusį 580 metrų. Atsistojus ant stiklinės apžvalgos aikštelės galima pažvelgti į tiesiai po kojomis atsiveriantį vandenyną.
Užsukome į jaukų Kamara de Loboso žvejų miestą, pavaikščiojome Šv.Vincento (Sao Vincente) gatvelėmis, pabuvojome uolų apsuptoje Ribeira Bravoje, pietvakarinėje salos pakrantėje, pasigrožėjome Porto Moniso (Porto Moniz) sustingusios lavos baseinais. Visko neįmanoma papasakoti, net nuotraukos neatspindi tikro tų nuostabių vietų grožio.
Sala tikrai labai graži. Ne veltui ji vadinama Atlanto perlu. Bet prie gamtos dovanoto nepaprasto grožio visur prisilietusi žmogaus ranka. Madeiros žmonės išties labai darbštūs. Važinėdami po salą negalėjome nepastebėti, kiek daug sunkaus žmogaus triūso įdėta kiekviename kampelyje.
Saloje nėra lygumų, reljefas kalnuotas, laiptuotas, banguotas. Bet visur auga žmogaus rankomis pasodinti augalai, regis, net neįmanomose vietose. Stačiuose kalnų šlaituose įrengtose ir akmenų sienelėmis sutvirtintose nedidelėse terasose tvarkingomis eilėmis auga bananai, vynuogės, įvairios daržovės. Kalnų papėdėse žaliuoja cukranendrių plantacijos. Rodos, nėra jokio tuščio tarpelio – visur kas nors pasodinta, pasėta ir kruopščiai prižiūrima. Kalnų vanduo stropiai surenkamas ir naudojamas drėkinti. Išties sala labai išpuoselėta, tvarkinga, švari ir jauki.
Dar Madeira vadinama gėlių sala. Nesunku suprasti, kodėl. Ji tikrai visa žydi – nuo natūraliai puikiame klimate vešančių ir įvairiausiomis spalvomis žydinčių augalų iki žmogaus rankomis išpuoselėtų nuostabiausių gėlių parkuose, šalikelėse, kitose viešosiose erdvėse ir gyvenamųjų namų kiemuose. Net kalnuose, vingiuotų serpantinų pakraščiuose, sunkiais žiedais svyra hortenzijų krūmai.
Vieną dieną Madeiroje paskyrėme levadoms. Levados – tai salos pasididžiavimas, didelę jos dalį išraizgę šimtmečių senumo siauri drėkinamieji kanalai, skirti vandeniui iš kalnų surinkti. Šalia jų driekiasi turistų pamėgti pasivaikščiojimo takai. Eidamas jais pamatai tikrąjį Madeiros grožį, prieš akis atsiveria kvapą gniaužiantys gamtos vaizdai. Viskas veša, žaliuoja, žydi, kalnų oras gaivus, čiulba paukščiai. Sodrioje medžių tankmėje atsiveria statūs skardžiai, tolumoje mėlynuoja Atlanto vandenynas, o, rodos, po kojomis driekiasi debesys.
Abipus tako auga įvairiausi augalai, žaliuoja lauramedžiai, žydi puikios gėlės. Vietomis takas greta levadų gana platus ir patogus, bet netrukus jis susiaurėja, kartais tampa toks siauras, kad du žmonės neprasilenktų, kartais vinguriuoja tarp dviejų aukštų uolų, o vietomis darosi net nejauku, kai iš vienos siauro tekelio pusės stūkso grėsmingai atsikišusios uolos, o iš kitos – status skardis. Pavojingiausiose vietose įrengta apsauginė tvorelė – pasižiūrėjus žemyn net svaigsta galva... Levadų takais nuėjome 11 kilometrų.
Madeiros žmonės labai svetingi, šilti, draugiški ir paslaugūs, labai myli savo salą ir ja tikrai didžiuojasi. Reikia pamatyti, kaip nušvinta jų veidai, kai pagiri Madeirą, pasakai, kokia tai nuostabi sala... Tiesa, per dvi savaites, praleistas Madeiroje, nesutikome nė vieno lietuvio.
– Pradžiuginę akis ir širdį ragavote ko nors gardaus ar neįprasto?
– Garsusis Madeiros vynas – salos pasididžiavimas. Tai 18–20 laipsnių ypatingo skonio vynas, kuris gaminamas septyniose šalies vyninėse. Paragavome Madeiros vyno jau pačią pirmą atostogų dieną. Madeiros vyno mums padovanojo ir salos prezidentas.
Sala turi dar vieną nacionalinį gėrimą – ponšą (poncha). Tai specifinis gėrimas, kuriam gaminti naudojamas medus, vaisių ir cukranendrių sultys, vynuogių degtinė. Patiektas su ledo gabaliukais jis tikrai labai skanus, nors gana stiprus.
Be jau minėtos „espados“, paragavome dar vieno madeirietiško patiekalo – „estapados“. Tai lietuvių pamėgtus šašlykus primenantis patiekalas, paruoštas iš jautienos ir įspūdingai patiekiamas su saloje pagamintu žolelėmis pagardintu sviestu.
– Kokios jūsų atostogų tradicijos – lyg ir esate pamėgę dalį jų skirti savo šeimai?
– Stengiamės atostogas padalinti į dvi dalis. Ilgesniąją dalį pasiliekame vasarai, o žiemą dažniausiai savaitei išvažiuojame į šiltuosius kraštus. Dabar, kai mūsų anūkė Kamilė jau paaugusi – jai dveji metukai – ir gali keliauti drauge, žiemos atostogas leidžiame su dukros Indrės šeima. Visi kartu praėjusią žiemą savaitę atostogavome Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Tai visai kitokia atostogų patirtis – mažiau pasyvaus ir ramaus poilsio, bet daug kitokių nuostabių emocijų, kurias teikia augantis ir kasdien vis labiau platųjį pasaulį pažįstantis mažas žmogutis.
Vasarą turime tradiciją savaitę visi kartu praleisti Lietuvos pajūryje, Palangoje. Ir šiemet prieš atostogas Madeiroje aš savaitę praleidau Palangoje su dukros šeima. Tiesa, vyras su mumis buvo tik savaitgaliais, jis tuo metu dar neatostogavo.
