Geroji ragana su kilmės dokumentais. Gimusi Valpurgijos naktį, per tarptautinę raganų šventę, liekna tamsiaplaukė žaliomis akimis atitinka visus raganų kriterijus: nerūpestinga, vėjavaikiška ir linksma. Kaip Kazio Borutos Jurga iš romano „Baltaragio malūnas“.
Taip ši moteris buvo pristatyta beveik prieš 15 metų. Kaip ji gyvena ir jaučiasi šiandien? Prieš daugiau nei metus jos santuoka su Ričardu subyrėjo, tačiau pora iki šiol puikiai bendrauja.
Evelina ir Mindaugas turi jaunėlį brolį – vienuolikametį Haroldą, o patys jau pakėlė sparnus į savarankišką gyvenimą. Atrodytų, pastaruoju metu J.Anusauskienė negalėtų trykšti džiaugsmu. Bet kasmet vis gražėjanti moteris atvira: „Kaip tik dabar esu labai laiminga.“
Jurgai svarbiausia, kad šiandien ji gyvena taip, kaip nori. Ar sunku išeiti iš komforto zonos, kad galėtum siekti savo svajonių?
„Komforto zoną galima suvokti skirtingai. Per keliones aš tikrai išmokau stebėti, ne tik žiūrėti, bet ir matyti. Vienam komfortas yra prabangus automobilis, kitam – gyvatės, trečiam – nors viena lėkštė sriubos per dieną. Viskas – sąlyginiai dalykai“, – sakė moteris.
– 2000-aisiais žurnalo „Stilius“ viršelio antraštė buvo „Jurga Anusauskienė – moteris be kompleksų“. Ar bėgant laikui kompleksų atsiranda, ar jų taip ir nėra?
– Tai buvo netiesa! Turėjau kompleksų tada, turiu ir dabar. Galbūt nebesu tokia kategoriška. Mane pakeitė šokių projektas – kai suvokiau, kad ant parketo dviejų vyrų nereikia. Teko savyje apčiuopti pamestą moteriškumą.
Galėjau eiti 30 kilometrų atogrąžų karštyje su didžiule kuprine, o kai teko atsistoti ant parketo su aukštakulniais ir priklijuotomis blakstienomis, maniau, kad mirsiu! Dabar, grįžusi iš fotografavimo ralyje, savaitę po sostinę tipenu avėdama aukštakulniais.
Iš to, kad mane drausmina aplinkiniai, suprantu, jog esu velnių priėdusi, vis prisidirbu. Labai mėgstu krėsti šunybes, bičiuliai tai žino! Nerūpestingumas? Jo sumažėjo, gyvenimo aplinkybės kitokios, jaučiu didesnę atsakomybę.
– Tuomet ir papuošalas buvo vienintelis – vyro dovanoti perlų karoliai.
– Oi, ne, dabar jų pilni du stalčiai. Tikrai nesu ir nebuvau skudurinė Onutė, nemėgstu apsipirkinėti, bet turiu tikrai daug aukštakulnių, sijonų ir papuošalų. Avėdama aukštakulnius dabar jaučiuosi puikiai!
– Ar teko pasimokyti iš savo klaidų?
– Žinoma. Tai vienas svarbiausių dalykų – jei nebūtų evoliucijos, žemėje iki šiol vaikščiotų dinozaurai. Pažanga pirmiausia turi vykti kiekviename mūsų. Stengiuosi savo klaidas ramiai pripažinti. Visada tai leidžiu suprasti ir savo vaikams.
Juk neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Klaidą priimu ne kaip traumą, o kaip pamoką, patirtį ir einu į priekį.
– Ar ką nors keistumėte, jei galėtumėte pasukti laiką atgal?
– Būčiau paankstinusi skyrybas. Ir tai būtų labai teisingas sprendimas. Kita vertus, visai neseniai išgirdau nepaprastai išmintingus žodžius – kartais laikui reikia duoti laiko, kad ateitų tinkamas laikas (rusų kalba jis skamba šiek tiek geriau).
Viskas vyko taip, kaip turėjo įvykti. Visa kita – patirtis, kurią galiu panaudoti, gyvenimo prieskoniai. Ar vertintume laimėjimus, jei tai lengvai gautume kaip kvapų, saldų, šviežią pyragėlį ant lėkštutės konditerijos parduotuvėlėje?! Mokslai ne Oksfordo universitete kainuoja brangiausiai, o gyvenimo.
Vis dar esu įsitikinusi, kad „norėti“ yra veiksmažodis. Tai sakau ir sau, ir vaikams.
Dabartinis mano gyvenimas labiau primena studentavimą – labai daug mokausi.
Trejų metų pertrauka fotografijoje – daug. Mokausi naujų technologijų, naujovių. Grįžusi į fotografiją po pertraukos jaučiausi vėl pradedanti nuo nulio. Žinoma, patirtis, matymas liko, bet technologiškai mokiausi ir A, ir B, ir C. Jaučiu didžiulį fotografavimo alkį.
– Ką darote, kad „norėti“ taptų „turėti“?
– Vaikai man be galo svarbūs. Kiekvienas jų – trys mano gyvenimo universitetai, kuriuose studijuoju kiekvieną dieną. Jie labai skirtingi.
Man kasdien gaila, kad para turi tik 24 valandas. Todėl labai reikliai planuoju savo laiką – ir dienas, ir naktis. Evelina ir Haroldas šiandien anapus Atlanto, brolis vieši pas seserį. Tačiau manęs su artimais žmonėmis niekada neskyrė jokie atstumai, žemynai ar skirtingos laiko juostos.
Galiu nematyti jų kiekvieną dieną, bet jausti begalinį artumą. Technologijos leidžia komunikuoti, naktimis sėdu prie kompiuterio. Esu aktyvi naktibalda – bendrauju su vaikais ir mokausi.
Norėčiau gyvenime jaustis laiminga. Dažnai užduodu sau klausimą: kas yra tikslas, o kas – tik priemonės jam siekti? Juk žmonės šias sąvokas dažnai painioja. Tikslas – jaustis laimingai, priemonės – tai, kas tą laimę sudaro. Juk visavertiškumo jausmą suteikia daug mažų dalykų.
Kad gerai jausčiausi, turiu sportuoti, rūpintis savimi. Žinau, kad organizmas – bankas. Jei iš jo pasiimi kreditą, turi grąžinti su palūkanomis, nes kitaip bankrutuosi. Todėl ką nors intensyviai veikusi, turiu rasti ir laiko sau. Tau nereikės nieko, jei neturėsi sveikatos.
Žinių alkis. Jį jaučiu labai didelį. Ėjimas į priekį. Gyvenime turbūt tiek nesimokiau, kiek dabar. Pats procesas man suteikia didžiulį pasitenkinimą. Turiu daug svajonių, stengiuosi suvokti ir pajusti proceso skonį.
– Ar panašiai manėte ir prieš 20 metų, ar šios gyvenimo pamokos atėjo su branda?
– Visada buvau labai smalsi. Išmokau niekada nesakyti „niekada“, mat gyvenimas man dažnai labai greitai primindavo, kad gali būti ir kitaip. Pamatiniai mano charakterio bruožai tikrai išliko. Tik jie sustiprėjo, tapo grynesni.
Normalu, kad šiandien man įdomūs kiti dalykai, juk žmogus eina pirmyn, keičia savo aplinką, gyvenimą. Kitaip jis taps rutina. Gal kam nors ji gerai, gal kai kas taip suvokia stabilumą. O man monotonija yra ėjimas atgal.
Nemanau, kad turiu blaškytis ar juolab išsibarstyti. Tai suvokiu atsakingai. Tačiau tam tikri pokyčiai būtini.
– Atsiras sakančių, kad brandžiame amžiuje jums prireikė skyrybų, nes norėjote patenkinti savo egoizmą...
– Neprivalau niekam aiškintis. Tegu bobutės katinas mano, ką sau nori. Kiek stebiu, stereotipai dažniausiai nepasitvirtina.
– Santuoka jus ribojo siekti savų tikslų?
– Jei sprendimus būčiau priėmusi anksčiau, šiandien jau gal būčiau nuėjusi kur kas toliau. Be abejo, kad šeima būtų tvirta, reikia dėmesio, rūpesčio ir laiko. Negaliu pasakyti, kad esu nusivylusi kuo nors. Viskas – patirtis.
Supratau, kad to, ką turiu, man mažai. Būti mama ir žmona man neužteko, norėjau eiti į priekį. Tai nebuvo iki galo priimtina mano buvusiam vyrui. Dėl to abu nesijautėme gerai. Tad kam būti toliau kartu ten, kur tau negerai.
– Atrodytų, vyresnieji vaikai suaugo, tapo savarankiški – tarsi turėjo atsirasti daugiau laiko pomėgiams, siekiams būnant su vyru...
– Turbūt mūsų gyvenimo matymo kryptis pradėjo labai skirtis. Man reikia aktyvaus gyvenimo – visos bakterijos juk smulkios, bet gajos. (Juokiasi.) Manęs niekam nėra per mažai, bet su manimi nelengva.
– Kokie jūsų santykiai su vaikais?
– Tėvų privilegija – patarti vaikams. Tačiau kad būtum išgirstas, turi turėti labai artimą ryšį. Į vaikus niekada nežiūrėjau kaip į mažesnius, žemesnius ar menkesnius žmones. Man jie – lygiaverčiai. Vaikas gali priimti tavo pamokas arba ne.
Tai nesibaigiantis procesas, nesvarbu, kad manieji du vyresnieji – jau suaugę ir savarankiški žmonės. Iš jų sulaukiu ir palaikymo, ir kritikos.
Neturiu visada būti šalia, noriu, kad vaikai patys priimtų sprendimus. Jų amžius labai skirtingas, todėl mano, mamos, iššūkiai – patys įvairiausi. Nuo batelių ir mergaitiškų pokalbių, fotografijos technologijų (Jurgos sūnus Mindaugas yra profesionalus fotografas. – Red.) iki sprogstamųjų medžiagų, paslėptų spintelėje!
Taip! Gana rimtų įrenginių sandėlį radau spintoje ieškodama knygų, kurias reikia perskaityti vasarą, sąrašo. Pagarba Haroldui, kad sugeba sukonstruoti pats! (Juokiasi.) Rimtai kalbėjome. Paprašiau, kad jei sugalvos gaminti dar, priimtų mane į asistentus. Jei jam įdomu, o aš mėginsiu drausti, jis vis tiek darys, tik aš nieko nežinosiu.
Mindaugas mėgina kurti savarankišką gyvenimą. Gyvena su savo mergaite. Jis domisi studijine fotografija, bendraujame labai daug – jis puikiai išmano technologijas ir yra vienas mano mokytojų. Kartais mano stropumas jį vargina.
Galiu tik pasidžiaugti, kad šalia Evelinos yra artimas žmogus – o tai vienas svarbiausių dalykų. Adamas – puiki asmenybė, labai jį gerbiu ir vertinu. Jie vienas kitą rado ir yra kartu. Mūsų su Evelina santykiai po jos vestuvių tikrai nepasikeitė.
Kai esame reikalingos viena kitai, galime skambinti bet kada ir nesvarbu, ką darei, viską dedi į šalį ir bendrauji. Aptariame ne tik džiaugsmus ar liūdesio priežastis, bet ir suknelių modelius, kosmetiką. Ir kavą geriame, ir į parduotuves einame kartu, ir kiaušinius per Velykas marginome per skaipą. (Juokiasi.) Jos spintos seniai nemačiau, bet žinau, kas ten nauja.
Net jųdviejų šuo dogė Luna reaguoja į mano balsą, sklindantį iš kompiuterio!
– Ar išjungusi kompiuterį niekada neatsidūstate, kad būtų gerai, jei dukra gyventų Lietuvoje?
– Ne, gerai nebūtų. Tai būtų labai egoistiška, esu visiškai tikra, kad Evelinai ten geriau. Džiaugiuosi, kad jai sekasi, ir nenorėčiau, jog dukra kaip koks daiktas būtų ant mano stalo.
Žinoma, ilgesį jaučiu. Tačiau nesu egoistė.
– Visada turėjote gerbėjų. Ar šiandien meilei yra vietos jūsų dienotvarkėje?
– Jausmai ir meilė man labai svarbu – gyvenimas be jų yra kaip dietinis maistas. Gal saugesnis ir sveikesnis, bet neskanus! Tačiau niekada to neaptarinėju. Ir Evelinai dar vaikystėje patariau saugoti savo asmeninį gyvenimą, aiškinau, kad jos vertė nesidalijant šia tema su visais netampa mažesnė.
– Jeigu šiandien sumanytumėte parašyti laišką tai 30-metei Jurgai, kuri papuošė „Stiliaus“ viršelį, kokių išmintingų patarimų ji ten rastų?
– Jeigu vyną būtų galima subrandinti per metus ir jį brangiai parduoti aukcione, tai būtų už naftą pelningesnis verslas. Bet kad įgautų vertę, jis turi bręsti tiek, kiek reikia.
Ta 30-metė, žinant ją, nelabai būtų klausiusi mano patarimų. (Juokiasi.) Ir dabar yra labai mažai žmonių, kuriuos priimu kaip autoritetus, kurių nuomonė man svarbi ir kurių klausau.
Turiu begėdišką prigimtinį užsispyrimą ir labai mėgstu ginčytis. Man dažnai tai didžiulis kliuvinys.
Ta 30-metė su savo tiesomis ir milžinišku plakatu būtų ėjusi ten, kur ir ėjo. Ir gerai – ji nuėjo visai gerai. Ir eina toliau. Man būtų labai įdomu gauti laišką iš 60-metės Jurgos. Ir aš jį tikrai perskaityčiau!
