Šiandien Ramūnas visą savo laiką atiduoda šeimai ir naujam informacinių technologijų verslui. O savo malonumui dirba treneriu, tai yra neatsiejama jo gyvenimo būdo dalis. Vyras neslepia – per pastaruosius ketverius metus sportas jį labai išvargino, tad dirbti kitoje srityje – didelis malonumas.
„Ar pasiilgsiu šio sporto? Tikrai ne! Vis tie bandymai, keturios operacijos per ketverius metus... Kai baigiau karjerą, pasijutau laimingu žmogumi! Dabar jau viskas. Aš džiaugiuosi atradęs save kitoje srityje, turiu mylimą šeimą, kuri mane visada palaiko. Žinau, kad jeigu tik nori, gali padaryti viską“, – šypsojosi Ramūnas.
– Žmonės jus įpratę matyti kaip sportininką Vyšniuką... Sunkiaatletis ir informacinės technologijos – tai neįtikėtina. Kaip sugalvojote pasukti visai kitu gyvenimo keliu?
– Tai vadinu nauju gyvenimo puslapiu, kurio ieškojau labai ilgai ir pagaliau atradau. Turbūt tai likimas! Du skirtingi mano gyvenimo etapai aprašyti knygose, kurios mane ir paskatino viską keisti. Tuomet, kai dar nesportavau, po ranka pasitaikė žymaus rusų sunkiaatlečio Davido Rigerto knyga „Kas nori, tas pasieks“. Tą pačią dieną perskaitęs nuėjau į sporto salę ir sau pasakiau: „Aš tapsiu pasaulio čempionu.“ Nuo to laiko dvidešimt metų bandžiau siekti šio tikslo.
Šįkart viskas prasidėjo perskaičius žymiojo Steve’o Jobso biografiją. Prieš tai nieko bendra neturėjau su kompiuteriais ir su tuo, kas susiję su informacinėmis technologijomis. Dažnai tik pasitikrindavau elektroninį paštą ir perskaitydavau naujienų portalus.
Tačiau kai perskaičiau šią knygą, pradėjau į visa tai žiūrėti rimtai ir vis labiau gilintis. Mano namuose pilna knygų, nuolat klausausi paskaitų įrašų. Tikiuosi, kad šiame gyvenimo etape nekartosiu klaidų, kurias padariau sporte.
Naują verslą, susijusį su visomis informacinėmis paslaugomis, kartu su partneriu oficialiai pristatysime rugsėjo pabaigoje. Šiuo metu labai daug reikalų, vis netyla telefono skambučiai, o pats neturiu kada ir pavalgyti, tačiau toks gyvenimo ritmas tikrai man!
– Minėjote apie klaidas sporte. Juk jūs perrašėte istoriją! Ką reikėjo daryti kitaip?
– Dabar apie tai, kas būtų, jeigu būtų, geriau nekalbėti – vis tiek nieko nepakeisi. Tuomet labai blaškiausi ir viską norėjau išbandyti. Buvau ir televizijos laidos vedėjas, su Tomu Auguliu įrašėme dainą, serialuose vaidinau – tai neįkainojama patirtis ir saldi jaunystė.
Netrukus, rudenį, vėl sugrįšiu į televizijos ekranus. Mane žmonės galės išvysti viename televizijos projekte. Kokiame – tegu tai lieka paslaptis, tačiau galiu patikinti, kad bus įdomu, o aš ir pats prasiblaškysiu. Šiandien sau tai galiu leisti.
Tačiau kai užsiėmiau rimtu sportu, energiją eikvojau tam, kam nereikia... O juk galėjau pasiekti daug geresnių rezultatų! Man pirma vieta yra viskas, ketvirta – niekas. Tuomet daug sportavau, tačiau trūko susikoncentravimo į vieną veiklą – juk puikiai daug darbų vienu metu padaryti neįmanoma. Taip, pasiekiau daug ir tikiuosi, kad atsiras kitų sportininkų, kurie sunkiojoje atletikoje pasieks daug daugiau.
Aš į visa tai žiūriu natūraliai ir filosofiškai. Juk kiekvienas darome klaidų, nors apie tai nepagalvojame. Paskui tas klaidas turi bandyti ištaisyti, suprasti, ką blogai padarei ir ką norėtum keisti. Gyvenimą turi išmokti kaip knygą arba kaip pamoką. Nuosmūkiai reikalingi, kad sustotum, pamąstytum ir tvirtai verstum naują gyvenimo puslapį. Man taip ir buvo.
– Koks jūs esate dabar ir buvote prieš dvidešimt metų?
– Kai sportavau, turėjau tikslą siekti rezultatų, susirasti moterį, lydėjo nuolatinės paieškos ir bandymai ką nors savyje atrasti. Visi jauni žmonės kelia sau tokius tikslus. Kai prisimenu tuos laikus, tik dabar suprantu, kad tuomet neturėjau sielos ramybės.
Dabar aš viską pasiekiau – turiu nuostabią šeimą, kurios man labai trūko. Visą dėmesį skiriu tik jai. Pirmiausia šeima, antroje vietoje – darbas, tačiau juk darbas ir yra susijęs su šeima. Su savo žmona susipažinau tada, kai karjera pradėjo smukti. O kai taip atsitiko, man psichologiškai tą metą išgyventi buvo sunku. Žmona buvo tarsi ramstis... Vėliau gimė sūnus – tai stimulas stengtis ir judėti į priekį. Maniau, kad vis dėlto galiu tobulėti siekdamas karjeros, pradėjo sektis, vis bandžiau... Tačiau dabar supratau, kad nebegaliu, reikia viską keisti. Gyvenimą praskaidrino dukrelės laukimas, todėl į naują gyvenimo etapą žengiau tvirtai.
– Kaip lepinate savo žmoną?
– Su žmona nesipykstame ir labai gražiai gyvename. Rūpinamės mažąja, tad nelabai yra laiko lepinti vienam kitą. Žinoma, įteikiu gėlių puokštę ar paruošiu vakarienę – tai paprasti, bet dėmesio kupini dalykai. Gali dovanoti brangiausius papuošalus ir mašinas, tačiau jei nėra dėmesio, viskas yra tuščia. Kai vaikai truputį paūgės ir mano darbai įsibėgės, galėsime vienas kitą labiau palepinti. Viskam savo laikas.
– Kaip supratau, jūs šeimoje esate galva, o žmona kaklas?
– Turbūt taip. Mes, vyrai, visi įsivaizduojame, kad esame šeimos galva, tačiau jei moteris protinga, ji leidžia būti vyrui galva, o pati ją sukinėja ten, kur reikia. Šeimoje svarbiausia darna.
Aš – cholerikas ir impulsyvus žmogus. Jei ką nors sugalvoju, man reikia viską padaryti greitai. Kartais tai galima įvardyti kaip minusą. Mane labiausiai žavi tai, kad žmona yra rami. Jeigu aš pradedu impulsyviai su ja šnekėti, iškart, rodos, nejučia pakeičiu balso tembrą ir nusiraminu. Ji mano atsvara. Ji moka nuraminti. Daug metų rinkausi žmoną ir pagaliau išsirinkau geriausią! Ramybė, supratimas, palaikymas – tai man svarbiausia.
– Jei visa šeima nugvelbiate laisvą dienelę, kaip ją praleidžiate?
– Norisi tada pasivolioti lovoje. Kadangi gyvename labai gražioje vietoje, einame pasivaikščioti po mišką ar prie jūros. Mes mėgstame gamtą, kino teatrus. Dabar būna taip, kad žmona važinėjasi su mažąja, o mes su Ąžuoliuku vyriškai nueiname į kino teatrą. Neturime laisvo laiko daug, tačiau kai tik gauname, panaudojame jį turiningai.
– Jūsų sūnus dar mažas, tačiau pabandykite pasvajoti... Ar norėtumėte, kad užaugęs Ąžuolas eitų tėčio pėdomis?
– Jei atvirai, tikrai ne. Nenoriu, kad jis sporto salėje kankintųsi taip kaip aš. Jei galėčiau jam parinkti sporto šaką, pasiūlyčiau futbolą, krepšinį, tenisą, galiausiai lengvąją atletiką. Užsiimant šiomis sporto šakomis mažiau kančių ir daugiau pelno. O sunkioji atletika – tai daug darbo ir menkas įvertinimas. Aš sportavau ne dėl pinigų, o dėl tikslo. Sūnui linkiu geriausia, tad gerbsiu tai, ką jis pasirinks. Man svarbu, kad Ąžuolui tai teiktų malonumą, o ne kančių.
– Kas svarbiausia auklėjant vaiką? Ar jūs esate griežtas tėtis?
– Man patiko viena citata: „Jei nori užauginti laimingą vaiką ir nori, kad tavo santykiai su juo būtų geri, nustok jį auklėti.“ Tai absurdiška, tačiau be galo teisinga mintis. Su vaiku reikia šnekėtis, elgtis kaip su protingu žmogumi, visai nesvarbu, kad jis mažas. Reikia padaryti taip, kad vaikai būtų tarsi draugai.
Aš nesu griežtas tėtis. Jei kur nors su Ąžuoliuku einame, o jis manęs neklauso, neateina kviečiamas, atsisėdu ant kelmelio ir laukiu, kol pareis. O jis irgi tokio tvirto būdo, penkiolika minučių trypčioja, bet galiausiai ateina. Aš nešaukiu, o tik bandau paaiškinti, parodyti, kaip reikia elgtis.
Daugiau - antradienio žurnale „Stilius".
