Aktorius D.Mertinas „Stiliaus“ fotosesijai drąsiai žengia ant pėsčiųjų perėjos ir, atrodo, nė kiek nesijaudina, kad automobiliai kantriai laukia, kol praeivis pasitrauks į šalį. Palygintas su garsiu amerikiečių aktoriumi Davidu Hasselhoffu, lietuvis šypteli: „Priimsiu tai kaip komplimentą.“
Vis dėlto, nors D.Mertinas šiek tiek primena garsųjį „gelbėtoją“, šis aktorius nėra jo mėgstamiausių sąraše. Kur kas artimesni jam Robertas De Niro, Alas Pacino. Šiedu jam atrodo ne tik geri aktoriai, bet ir stiprios, pagarbos vertos asmenybės.
Dalius įsitikinęs, kad fizinė vyro stiprybė – vienoje paskutinių vietų. Jam stiprus vyras pirmiausia pasitikintis savimi, jei turi šeimą, išlaikantis ją, turintis humoro jausmą ir stiprios sveikatos.
– Žinant jūsų istoriją, buvo galima tikėtis, kad sveikatą įvardysite pirmiausia...
– Tai keičiasi su amžiumi. (Juokiasi.) Taip, lyg ir turėčiau taip sakyti, turbūt tam ir neprieštaraučiau. Bet tebūnie tos vyriškos stiprybės taip, kaip išvardijau.
– Įveikėte klastingą ligą, kuri sekino ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Kovojant su vėžiu reikėjo labai didelės stiprybės. Kur jos sėmėtės?
– Iš kažkur pavyko pasisemti... Kažkaip sugebėdavau atsipalaiduoti ir kiekvieną dieną savęs nekankinti blogomis mintimis. Tai man iš tiesų pavyko. O paskui, ačiū Dievui, pavyko ir pasveikti.
Buvo labai sunkių momentų. Vienas iš kritinių, kai liga atsinaujino. Buvau labai palaužtas dvasiškai, sunku buvo net pagalvoti, kad viskas ir vėl iš naujo. Aplankydavo labai slogios mintys.
Atliko transplantaciją, svarsčiau, ar liksiu gyvas, ar pradės gerėti sveikata, ar atsigausiu... Žiūrėjau pro langą vėlyvą rudenį ir galvojau, kad tai pro Santariškių klinikų langą matau paskutinį kartą.
Buvau nualintas chemoterapijų, vaistų. Kai taikoma chemoterapija, tavęs niekur neišleidžia iš palatos, esi izoliuotas – gydytojai saugo ligonį nuo infekcijų, bakterijų. Juk imunitetas būna nulinis.
Situacija buvo labai įtempta, jaučiausi, lyg būčiau daržovė. Tačiau tai buvo prieš 5 metus, aš pasveikau.
Stiprybės man suteikdavo gamta. Nuvažiuodavau prie jūros ar į mišką, ilgai vaikščiodavau, užsimiršdavau, giliai pakvėpuodavau. Tai padėdavo. Vaikščiojimas tuo metu buvo vienintelis mano fizinis krūvis.
Kai būdavo labai blogai, negalėdavau dirbti. Kai būdavo tik vidutiniškai blogai, darbas buvo mano varomoji jėga.
Dirbdamas užsimirštu, labai mėgstu savo darbą. Tikiuosi, kad jį neblogai ir atlieku. Stengiuosi ir noriu dar atsiskleisti – turiu svajonių, norų, laukiu gerų vaidmenų, tam ruošiuosi. Kiek leidžia mano sveikatos būklė, sportuoju, palaikau gerą formą.
– Ar sutinkate, kad stiprioji lytis – vyrai, o ne moterys?
– Aiškios linijos dėl vyrų ir moterų stiprybės nedrįsčiau nubrėžti. Vyras stipresnis? Drįsčiau suabejoti. Man teko pažinti moterų, kurios yra be galo stiprios ir tvirtos. Nesakau, kad vyrai šalia jų – silpni lepšiai.
Tačiau tikrai yra moterų tokio tvirto charakterio, kad vyrams lieka tik joms pavydėti. Moterys sukurtos kitaip, vyrai niekada jų neperpras. Kokia jų vidinė būsena, kokios mintys, ką nutyli, dėl ko verkia ar juokiasi, – tai amžini mūsų, vyrų, klausimai.
– Ar yra taisyklės, kurios padėtų jums, vyrams, labiau suprasti moteris?
– Mums, vyrams, būna duota laiko, kad galėtume moteris suprasti, geriau suvokti mūsų tarpusavio santykius. Bet dažniausiai ne visu juo pasinaudojame. Duok Dieve, kad mes jas suprastume. Juk daugelis gyvename kartu, tradicinėje poroje.
Deja, šis elementas – pastangos suprasti vieniems kitus šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau nyksta. Visi kalba apie gyvenimo tempą... Gal jis ir padidėjęs. Bet mes vis dažniau nuklystame į elektronines erdves, o gyvo žmogaus nepastebime. Nepasikalbame.
O juk išgirsti, pamatyti akis, tikrą reakciją svarbiau už viską. Rašome elektroninius laiškus, nesugebame pasakyti, ką norime, juk ne kiekvienas mūsų moka rašyti laiškus.
Atsibundame kažkokioje duobėje, iš kurios paskui labai sunku išlipti. Tada atsiranda ir depresijos, ir savižudybės. Kas čia kaltas? Pagalvoji, kad dažnai galbūt pats. Pasidavei impulsui, gyvenai taip kaip visi.
Turi praeiti laiko, kad suvoktum, – verčiau nepasiduok, verčiau bandyk puoselėti tikrąsias vertybes, saugok savo vidų, neišsibarstyk. Nereikia atlapa širdimi viso savo gyvenimo išmėtyti pasauliui.
– Ar tais laikais, kai dar nebuvo interneto, rašydavote žmonai Laimai laiškus ranka?
– Gal ten būdavo ne laiškai, gal labiau pasveikinimai, kokie nors romantiški dalykai. Nesu rašytojas, bet kartais pavyksta. Jei žmogus emocingas, kartais parašytas laiškas savo ranka yra labai svarbus.
Juk rašydamas ranka pasveri kiekvieną žodį, tai labai gera, tikra būsena. Rašteliuose ant šaldytuvo rašomi darbiniai dalykai, o romantiškiems žodžiams šaldytuvas – ne vieta.
– Ar jūsų namuose kuris nors – jūs arba žmona Laima – yra vadinamoji šeimos galva?
– Mūsų šeimoje dominuojantis žmogus buvo Laimos tėvas – šviesaus atminimo prezidentas Algirdas Brazauskas. Būti virš jo galvos jau niekaip neišėjo. Kai ta galva – labai stipri ir gerbtina asmenybė, visuomet buvusi dėmesio centre, dukros tai perėmė.
Tėvas auklėjo abi dukteris ir, neslėpsiu, ir Laima, ir Audronė perėmė labai daug stiprių, net vyriškų bruožų: užsispyrimą, tvirtumą, nepasidavimą.
Pasakysiu tiesą – dažniausiai mūsų šeimoje Laimos žodis būna paskutinis. Aš jam neprieštarauju, nors kartais norėdavosi. Vis dėlto dėl esminių dalykų mudu visada sutariame, barnių nėra.
– Barniai šeimoje dažniausiai ir vyksta ne dėl esminių dalykų, o dėl smulkmenų.
– Taip, didesnę dalį savo gyvenimo praleidžiame panirę į smulkmenas. Paskui ramiai sau sėdėdamas pagalvoji, kodėl draskeisi, juk galėjai pasielgti kitaip, kur buvo tavo stabdžiai?
– Jūs su šviesaus atminimo prezidento A.Brazausko dukterimi kartu jau 35 metai. Vadinasi, tos smulkmenos nebuvo tokios svarbios, kad jų nenugalėtumėte. Vaikai jau užaugę, sukūrę savo gyvenimą, dabar pats laikas vėl gyventi sau.
– Lyg ir galėtume... Be vaikų gyvename visai neseniai. Man gyvenimas be vaikų yra labai sudėtingas. Kai iš namų išėjo paskutinė duktė Laimutė, neradau sau vietos: tušti kambariai, niekas neatsiliepia, manęs niekas nekviečia, neprašo kur nors nuvežti.
Nieko nėra... Tai tokia keista tyla, beorė erdvė. Tačiau tas jausmas praeina.
Dabar susirenka į namus visi vaikai su savo antrosiomis pusėmis – gyvenimas pasiekė kitą laiptelį. Su suaugusiais vaikais bendraujame kitaip, jie jau subrendę. Rūpinamės, padedame, išgyvename dėl jų nesėkmių – vis tiek esame tėvai.
Tai nesibaigia. Pagyventi sau, išvažiuoti? Daugiausia mėnesį galiu pagyventi sau. Kad ir kur būtume, traukia namo į Vilnių, senamiestį. Mėgstu pasivaikščioti po tas vietas, kur lankydavausi vaikystėje, – velku koją už kojos ir prisimenu, kur bėgau, ką dariau. Tokie pasivaikščiojimai mane ramina, nuteikia filosofiškai.
– Esate romantikas. Kiek jūsų romantikos tenka žmonai?
– Didelis romantikas! Laima į šį klausimą atsakytų geriau. (Šypsosi.)
Gėlių dovanojimo nelaikau riteriškumu. Man gražu savo moteriai atnešti gėlių. Manau, ir jaunimas yra toks smagus, kad neša savo antrosioms pusėms gėlių. Gal tik gerų knygų mažiau skaito, bet romantiškumas neišnykęs.
Įteikti žmonai jai patinkančių gėlių be progos žiemą, rudenį – anoks riteriškumas. Tai ir namų puošmena, ir santykių šilumos palaikymas. Ir turgelis pakeliui, ir pardavėjos mane pažįsta – labai mėgstu lauko gėles, pavėjui siūbuojančias smilgas. Rožių neperku.
– Neseniai altoriaus link nuvedėte jaunėlę dukterį Laimą. Kaip jaučiasi tėvas, atiduodantis dukters ranką kitam vyrui?
– Laimutė manęs paprašė, kad altoriaus link ją vesčiau aš. Sutikau be jokių išlygų!
Bažnyčioje užplūdo emocijos, labai stipriai susijaudinau... Ir rankos drebėjo. Lyg ir norėjau dar tris žodžius ištarti, bet tik pabučiavau dukterį. Ir viskas.
Dukra su dabar jau sutuoktiniu Luku bendravo ne vienus metus, todėl tas tikrasis atidavimas mano sąmonėje įvyko anksčiau. Tačiau ceremoniniai dalykai, jaudulys nuo pat ryto darė savo darbą. Juk mačiau ir kaip makiažą darė, apsivilko suknelę ir išėjo iš namų... Besinervinanti, bet tokia laiminga!
Negali nedalyvauti toje dukters šventėje, nors kartais taip gaila atiduoti dukterį. Tėvai be dukrų lieka tokie... Kaip kaktusai be spyglių. Jau dabar aš negaliu tvarkyti jos gyvenimo! (Nors kaip nors ypatingai to nedariau ir anksčiau.)
Su žmona, tikiu, visada buvome demokratiški tėvai, mūsų namuose vaikams nebuvo griežtų draudimų, pykčių. Visada žinojau, kad anksčiau ar vėliau, jei susipyktume, reikės susitaikyti, o nuosėdos liks.
Susitinkame su vaikų draugais, vasarą jie atvažiuoja į svečius. Jaunimui patinka su mumis leisti laiką, daug bendraujame, kalbamės. Mūsų namuose dažnai būna įdomių žmonių – verslininkų, menininkų.
Man labai patinka vakaroti su vaikais ir jų draugais. Jie klausinėja, aš turiu ką papasakoti, kartais patarti. Žmonėms įdomu, kaip vyksta filmavimai. Matau jaunimą, kuris laimingas gavęs iš manęs žinių, pasisėmęs patirties. Vakaras niekada nebūna eilinis vynelio pagėrimas.
– Kaip jūs, jaunas vyras, pradedantis aktorius, atėjęs į įtakingą Brazauskų šeimą, kovojote dėl savo vietos po saule tuose namuose? Juk kaip nors stengėtės įrodyti savo pranašumą?
– Vien tai, kad buvau toje šeimoje, man jau buvo įrodymas, kad esu to vertas. Nebuvo lengva man jaunam, turinčiam tokią profesiją... Teatre ne viskas klostėsi puikiai, ne visada turėjau vaidmenų – jų tekdavo ir skausmingai laukti, ir nervintis sėdint namuose ant sofutės.
Matydamas, kaip gyvena kita šeima, į kurią turėjau įsilieti, išgyvenau ir sunkių momentų. Kalbu apie užimtumą, kai buvau kupinas jėgų, gali kalnus versti, o darbų nėra.
Gerai, kad mano kūrybiniame gyvenime gana anksti prasidėjo darbas televizijoje. Tai mane gelbėjo. Matomumas, žinomumas suteikė pasitikėjimo savimi, leido nurimti, kad kaip aktorius užimu gana padorią vietą.
– Ar niekada nepagalvojote, kad įtakinga šeima galbūt jums ir padėjo kilti karjeros laiptais teatre?
– Nepadėjo. Žmonės yra pavydūs, apkalbų buvo labai daug. Visi manė, kad mes gyvename visai kitaip, o menas – keista mano užgaida, kad apsimetinėju aktoriumi.
O juk aktorystė – mano profesija, aš ir šiandien stengiuosi jos nepalikti. Tuomet ir teatre su manimi, A.Brazausko žentu, buvo ne patys šilčiausi santykiai. Žmonės tokie yra... Viešpatie, ko tik nesame prisiklausę! Kaip gyvename, ką valgome ir geriame...
– O ką valgote? Ko visada rasime jūsų šaldytuve?
– Visada rasite pieno – su juo geriame ir kavą, ir arbatą.
– Kokius vertingiausius uošvio patarimus, pamokas iki šiol nešiojatės širdyje?
– Buvome pažįstami dar iki vestuvių su Laima, o paskui daug metų buvome kartu, susitikdavome labai dažnai. Mačiau, kaip žmogus sugebėjo tvardytis, būti nekarštakošis, valdyti savo emocijas ir pasiekti savo tikslą. Tai mačiau apie 40 metų kone kasdien.
Būti vyriškam, o kai ateina laisvos šeimos akimirkos, – labai šiltam ir žmogiškam. Jis neturėjo jokios pozos, jokio išdidumo. Žmogiškumas, tikri jausmai ir gyvenimas be kaukės man labai patiko.
Visa kita – visai kitoks gyvenimas nei menininko: punktualumas, pagalba žmogui, partneriui, savo artimiesiems. Aplinkiniai žmonės ir dabar šiltai kalba ir apie prezidentą, ir apie premjerą.
Jis sakydavo: „Reikia kantrybės, viskas susiklostys, viskas praeis. Nesidraskykite, pasaulis negriūva. Vaikai, ramiai.“
– Stipriems vyrams dera rodyti emocijas, garsiai mylėti, juolab verkti?
– Kiekvienam savo. Jei esi atviras, gyvas, emocingas, matantis, jaučiantis žmogus, žinoma, kad apsiverksi. Kaip aktorius galiu suvokti, kad tą ašarą galima nuryti, bet tuo neva demonstruoti stiprybę?
Kas yra ta ašara? Juk tai tavo jausmų išraiška, įrodymas, kad jauti pasaulį ir žmones, kurie tave supa. Tik matydami tave atvirą emocijoms aplinkiniai irgi neapsimetinėja, yra artimi. Kai užsidedi kaukę, dirbtinai šypsaisi, paskui namuose kauki vienas.
Verkiau ir per dukters vestuves. Tai gerasis gyvenimo istorijos verksmas.
– Ar jūsų namuose dažnai skamba žodžiai „Myliu tave“ žmonai, vaikams?
– Yra žmonių, kurie tai šeimose sako kiekvieną dieną. O aš manau, kad tų žodžių, to jausmo nereikia nuvalkioti. Kasdien tai gali nusibosti. Kita vertus, moterims turbūt patinka, kai vyrai tai kartoja kasdien.
Tik kad dažnam vyrui iki tokių žodžių reikėtų pasitempti... Gal jei tie žodžiai ne taip dažnai skambėtų, nebūtų tos kasdienės meilės – būtų meilė, kuri lieka ilgam.
– Jei šiandien rašytumėte laišką dvidešimtmečiam Daliui, kokių patarimų iš vyresniojo jis sulauktų?
– Gal per anksti išėjau iš teatro... Be jo man buvo labai sunku. Ačiū Dievui, liko televizija, šimtai serialų serijų. Ten yra ir gerų, ir prastų vaidmenų. Ir dabar jaučiuosi atsigavęs – vienu metu filmuojuosi trijuose serialuose: LRT „Meilė kaip mėnulis“ bei „Giminės“ ir LNK „Inspektorius Mažylis“.
Gal ką nors tame laiške sau jaunam parašyčiau dėl vaikų auklėjimo... Reikėjo jų laukiant didesnio pasiruošimo. Bet iš kur gausi to pasiruošimo jaunas būdamas? Knygos čia nelabai padeda.
Reikėjo daugiau asmeninio užsispyrimo, tik nežinau, kur jį būčiau dėjęs. Nekeičiau profesijos, nors ir buvo momentas, kai buvau nuo jos atitrūkęs – vis tiek filmavausi, ėmiausi komercinių dalykų. Tuo metu gal šeima gyveno geriau, bet manęs paties buvo mažiau šeimoje.
Kaip susidėlioti gyvenimo prioritetus? Dabar gyvenimas diktuoja kitaip, dominuoja uždarbis. Taip, pinigų uždirbti reikia, kaip be jų gyventi ir kurti šeimą?
Kažkur kažką esminio mes esame praradę, kažkur prašovėme... Pinigai, pinigai, pinigai – kuo greičiau, kuo daugiau... Dėl to ir migracija didelė. Lietuva, deja, pavirto merdinčia provincija.
Skaudu tai sakyti, bet mūsų valdžia nesugeba tvarkytis, pasiūlyti naujų darbo vietų jaunimui. Man nepatinka dabartinė mūsų visuomenės padėtis. Turime tai pereiti, esame labai jauni tame kelyje – gal susikratys.
Noriu, kad jaunų žmonių akyse nesisuktų doleriai ar būsimi eurai. Noriu, kad jie būtų smalsūs, siekiantys savo tikslų. Ir tų tikslų pirmiausia turintys!
Toks jaunimas lengvai atrastų ir tą vidinę būseną, kurios reikia norint pasijusti laimingam. Ne pinigų.
– Kas šiandien yra jūsų paties laimė?
– Puikūs orai. Užimtumas, darbas, sveiki vaikai, kuriuos dažnai matau, jų šypsenos, ateitis. Galvojimas apie tai, kaip jaunos šeimos gyvens. Man įdomu ir smalsu juos stebėti.
Gera buvo vasara – ji man labai patiko. Geri darbai. Aplinkinių gera nuotaika. Labai geras jausmas, kai padarai kam nors ką nors gera, – padėjai, pasakei gerą žodį, palaikei dvasiškai. Ir savo širdį atvėrei, ir kitam gerą darbą padarei.
Tikri, švelnūs ir reikalingi pokalbiai. Patirties jau turiu, turiu ką pasakyti.
Aukso rūmai, prabangus automobilis – ne kiekvienam. Tačiau svajonė tegul lieka. Kai ją pasieksi, jausiesi pakylėtas. Juk tik siekiant svajonių sukasi laimės varikliukas, širdelė klapsi ir gyvenimas bėga gražiai.
