Dainininkė Ingrida Martinkėnaitė stiprybės semiasi iš dukters

Grupės „69 danguje“ narė Ingrida Martinkėnaitė (36 m.) gyvenimu mėgaujasi kiekvieną dieną – ji nesigręžioja atgal ir nesistengia numatyti rytojaus. Užsisukusi darbuose ji dažnai lekia ir skuba, tačiau atėjus ramesnei akimirkai su septynmete dukrele Marija stengiasi ją pristabdyti ir pasidžiaugti tyla bei ramybe, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.

Žurnalo „Stilius“ viršelį papuošusi Ingrida Martinkėnaitė įsitikinusi - tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti laimingas.
Žurnalo „Stilius“ viršelį papuošusi Ingrida Martinkėnaitė įsitikinusi - tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti laimingas.
Daugiau nuotraukų (1)

Laura Bulvydė

Oct 14, 2014, 7:30 AM, atnaujinta Jan 27, 2018, 10:55 AM

Moteris džiaugiasi, kad kone visi savaitgaliai iki pat Naujųjų metų jau suplanuoti – grupei „69 danguje“ netrūksta koncertų ir gerbėjų dėmesio. Ji pamena, kaip prieš kelerius metus merginos nutarė išsiskirstyti – tada I.Martinkėnaitė dėl grupės iširimo liūdėjo bene labiausiai. Tačiau šiandien šios emocijos – jau praeitis.

„Mums labai smagu kartu, gal dėl to ir dirbame toliau. Su Karina ir Nijole esame ne tik kolegės, bet ir draugės“, – pasakojo moteris.

Šiuo metu Ingrida vis dar išgyvena skyrybas su sutuoktiniu Andrejumi. Oficialiai pora kol kas dar nėra išsiskyrusi – procesas dėl įvairių priežasčių užtruko.

„Nėra lengva, – atsidūsta pašnekovė. – Sunku rasti laiko, vasarą daug koncertavome pajūryje. Jei būčiau sostinėje, gal teismų procesas jau būtų pasibaigęs. Šiandien mano statusas – vis dar besiskirianti. Reikia susidėlioti viską į lentynas, susitarti.“

Ingrida neslepia – paaiškinti apie tėvų skyrybas netrukus aštuonerių metų gimtadienį švęsiančiai Marijai yra jos didžioji misija. Moteris siekia apsaugoti mergaitę nuo visų sunkių išgyvenimų, o abu tėvai jai skiria daug laiko ir dėmesio.

– Sunkių situacijų, išgyvenimų gyvenimas kartkartėmis pateikia. Kur semiatės stiprybės sunkiomis akimirkomis?

– Labai vertinu ramybę, buvimą su savimi. Jei atsiduriu aklavietėje, jei man sunku rasti sprendimą, kurį laiką turiu pabūti viena. Apmąstau viską. Man labai padeda ir bėgimas. Kai bėgu, galvoti netrukdo nei telefonas, nei draugai ar pažįstami. Net blogi orai – ne problema.

Kartą mane bėgiojančią užklupo didžiulė liūtis – net ji nesutrukdė baigti tądien užsibrėžtų 8 kilometrų.

Stipriausi ir didžiausi sukrėtimai visada susiję su vaiku – kai Marija serga, juk ji svarbiausias žmogus pasaulyje. Dukrytės labai ilgiuosi net išvykusi kelioms dienoms su grupe koncertuoti.

Mūsų darbas dažnai susijęs su kelionėmis. Anglija, Airija, Olandija, Norvegija – čia koncertuojame savaitgaliais, tad išvykstu keletui dienų.

Tačiau į Ameriką, kitas tolimas šalis skrendame kur kas ilgesniam laikui. Marija tuomet lieka su tėčiu ar močiute.

Kur tik galiu, vykstu kartu su dukterimi. Neseniai pusę metų abi praleidome Tenerifės saloje Ispanijoje. Abi džiaugėmės tuo laiku kartu. Vasaromis su dukterimi persikeliame į lietuvišką pajūrį.

Ir stiprybės dažniausiai semiuosi iš jos – iš vaiko lūpų girdžiu labai daug išminties. Marija į sunkumus žiūri linksmai, žaisdama, paprastai – ir mums, suaugusiesiems, reikėtų dažniau taip elgtis.

– Kokia esate mama? Ar vadinamoji supermama, nuolat sakanti „mes“, kuri jaudinasi dėl kiekvienos smulkmenos, ar atsipalaidavusi ir rami?

– Visos mūsų grupės merginos yra be galo atsakingos ir rūpestingos mamos. Į kiekvieną smulkmeną žiūrime kaip į didelį dalyką, kuris, mūsų akimis, nulems tavo vaiko ateitį.

Dukteriai norisi duoti viską, kas geriausia, bet kartu jos neapkrauti. Noriu, kad ji kuo ilgiau pasidžiaugtų vaikyste, kuo daugiau patirtų. Norisi Marijai sugalvoti įvairios veiklos, kartu leisti laiką, kad vaiko akiratis būtų kur kas platesnis.

Tam turiu kelis vakarus per savaitę ir sekmadienį. Be to, ir duktė turi veiklos – mokykla, būreliai.

Dabar ji jau antrokė, kartu ruošiame namų darbus, kartu planuojame laisvalaikį. Sekmadieniais abi ruošiamės mokyklai. Ji – labai judrus vaikas, jai sunku nusėdėti vienoje vietoje. Pasižiūrėjusi į savo gyvenimą, kai ir pati nenustygstu vietoje, suprantu ją. (Juokiasi.)

– Kas jums suteikia laimės, džiaugsmo?

– Mėgstamas darbas. Kelionės gyvybiškai reikalingos. Bendravimas su artimais žmonėmis, draugais. Ne paslaptis, kad geriausia, kai draugai yra šalia. Šį rudenį daug keliausime su grupe – jau koncertavome Norvegijoje, laukia Amerika, Anglija. Su dukterimi per moksleivių atostogas vėl skrisime pailsėti į Tenerifę.

Išvažiavusi į užsienį namo grįžtu kaskart kitokia, čia į viską žiūriu kitomis akimis. Lengviau priimti ir lietuviškas niūrybes, ir lietingus orus.Štai kad ir paprastas sportas – Tenerifėje bėgioju palei vandenyną, bangos ošia, purslai taškosi į krantą. Jautiesi lyg SPA centre. O čia reikia kone respiratoriaus, kad bėgtum paskui troleibusą...

– Ar niekada nesvarstėte galimybės apsigyventi ten, kur Marijai tinkamesnis klimatas, kur šilta ir, akivaizdu, jums abiem gera.

– Svarstau ir šiuo metu. Kai nebekoncertuosiu, nežinau, ar liksiu Lietuvoje, ar čia save dar kartą atrasiu. Man kartais atrodo, kad užsienyje mums būtų lengviau. Pradėčiau mažą versliuką ir ramiai sau leistume laiką ten, kur šilta.

Kai ateis tas laikas (turbūt jau greitai), tada ir pagalvosiu rimčiau. (Juokiasi.) Ir dabar neretai susimąstau. Bet lekiu, bėgu, nežinau, ko ieškau čia, namuose.

– Ar jūsų gyvenime šiandien yra meilė? Daug kas pasakytų, kad anokia čia moteriška laimė, kai širdyje neskraido drugeliai.

– Apie tai kalbėti dar anksti. Meilė iš esmės man yra reikalinga, kad būčiau laiminga.

Kiekviena moteris jaučia skirtingai, jai reikia skirtingų dalykų. Tačiau kiekvienam žmogui gera turėti artimą draugą, o jei toks – dar ir antroji pusė, tai yra laimė. Kas nenorėtų būti beatodairiškai palaikomas, globojamas? Vyrams, man atrodo, kartais to reikia dar labiau nei moterims. Tik jie kitaip auklėjami, neparodo savo emocijų – yra stiprūs ir vyriški.

– Kokia jūs esate šeimoje? Ar esate paleidusi lėkštę į sieną, o gal jūs – švelnioji ir geroji namų fėja?

– Nei vienokia, nei kitokia. Tikrai nesu isterikė. Kartais valdytis sunku, bet visada pagalvoju, kad nieko nepakeisiu impulsyviai keldama balsą. Aš renkuosi nusileisti į dugną ir ramiai palaukti. Tai suveikė jau daug kartų.

Man atrodo, kad šeimoje žmonės taip ir turėtų elgtis. Ir darbe tai padeda. Dažnai nutyliu. Nešaukiu, nesiaiškinu, neaštrinu konfliktų. Visi įpykę galime pasakyti tai, ko nenorime, o įskaudinę artimuosius savo žodžių atsiimti jau negalėsime.

– Tačiau kartą ar du nutylėjus pyktis ir nuoskaudos kaupiasi. O tada jau sprogsta tokiais fejerverkais, kuriuos sunku suvaldyti...

– Tada tiesiog apsisuki ir išeini. Štai ir viskas. Žinoma, nuoskaudos kaupiasi. Bet jos vėliau išauga į ką nors kita.

– Ar pagalvojate, kad galbūt kada nors vėl vilksitės vestuvinę suknelę?

– Tikrai nesu nusivylusi ir nemanau, kad visi vyrai yra kiaulės! Didesnė problema, kad nėra ką apsirengti! (Juokiasi.)

Kartėlio vyriškajai giminei nejaučiu. Mano skyrybos su vyru Andrejumi vyksta natūraliai, be didelių dramų. Abu esame suaugę žmonės. Ir dabar draugiškai bendraujame, abu auginame dukterį.

– Rugsėjo 15-ąją atšventėte 36-ąjį gimtadienį, o atrodote kone dešimtmečiu jaunesnė. Kaip tausojate grožį, kaip dailinate kūno linijas?

– Poilsis, poilsis ir dar kartą poilsis. Man tereikia išvažiuoti į Tenerifę – ten miegu, skaniai ir sveikai valgau, bėgioju, visą parą galiu būti gryname ore.

Vilniuje bėgioti galiu ne kasdien – vieną dieną per karšta, kitą lyja, trečią spaudžia šaltukas. Gyvenu centre, rytais negaliu bėgioti dėl automobilių spūsčių. Važiuoti už miesto, kad galėčiau pabėgioti? Ir vėl labai sudėtinga, netenki pusės malonumo.

Man patinka ryte atsikėlus išgerti vandens ir pabėgioti. Bėgu mažiausiai 3–4 kilometrus, dažniausiai – apie 7. Niekada savęs neprievartauju, nesiruošiu olimpinėms žaidynėms. Bėgu tiek, kiek noriu. Bėgimas man – ir puikus energijos užtaisas, ir kūno tobulinimas, ir sveikatos šaltinis.

Bėgdama susidėlioju savo mintis, dažnai randu sprendimą. Tai puikus laikas sau, tam tikra meditacija. Nemėgstu bėgdama klausytis muzikos, nenoriu jokios kompanijos. Ausinukus užsidedu tik tada, kai nuotaika iš tiesų itin bjauri. Grįžusi geriu kavą, pusryčiauju.

Kasdien beveik nesidažau, veidą pakankamai alinu grimu per koncertus. Namuose mėgstu ir jaukius, patogius, o ne erotiškus drabužėlius. (Juokiasi.) Išvykdama į Tenerifę neimu jokios kosmetikos, jokių aukštakulnių – tik maudymosi kostiumėlį, šlepetes, šortus ir marškinėlius. Ten nereikia nieko!

Labai mėgstu masažus, galėčiau jais lepintis nuolat. Nenusibostų ir visą savaitę praleisti SPA, ramybėje, su savimi. Esu introvertė, man reikia šiek tiek vienatvės.

Kai su Marija išvykome į Tenerifę, atsigavo ir mano kūnas, ir siela. Ten radau vietą, kurią vadinu šventa. Miestelis tarpeklyje, iki jo serpantinais 5 kilometrus važiuoji pusantros valandos. Nuvažiavusi ten galiu išbūti visą dieną – vaikštau, kopiu į kalnus, mėgaujuosi didybe, užburiančia ramybe. Čia, Lietuvoje, man trūksta tokių vietų. Ten galiu pasislėpti.

Visi draugai vasarą važiuoja į sodybas, o mes – autostrada, daugybė kilometrų, sumuštinis iš degalinės rankose. Tai užima daug laiko, atiduodame visas jėgas. Todėl vėliau džiaugiesi namais, savo kampais. Po kelių ramių dienų vėl galiu džiaugtis scena, koncertais.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.