Prieš penkerius metus L.Kuliešaitė buvo sėkmės lydimas modelis, laimėjęs antrąją vietą tarptautiniame grožio konkurse „Beauty of the World“. Po šios pergalės jos veidas puošė „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ viršelį. Kiek vėliau, prieš pusantrų metų, kiekvieną Lauros krestelėjimą stebėjo visa Lietuva – mergina dalyvavo realybės šou „Paslapčių namai“.
Apskritai Lauros biografija marga tarsi drugio sparnas: teisės studijos, darbas užsienio fermoje, modelio karjera, dalyvavimas realybės šou ir darbas valstybės tarnyboje. Tačiau tai dar ne pabaiga – ambicinga ir žinanti, ko nori, mergina trokšta ateityje gyvenimą susieti su politika.
– Kaip susiklostė, kad modelis tapo valstybės tarnautoja?
– Visą laiką studijavau teisę. Kai teisės magistro studijos artėjo į pabaigą, nusprendžiau, kad reikia pradėti darbuotis pagal savo specialybę. Tuo metu kaip tik vyko darbo konkursas. Pagalvojau – o kodėl nedalyvauti? Jau beveik metai, kai dirbu teisininke.
Kai pradėjau studijuoti, nusiteikiau, kad mano gyvenime bus tos teisės. Aišku, yra monotonijos. Juk buvau pripratusi keliauti, o dabar visada esu viename taške. Norėtųsi šiek tiek daugiau judėjimo.
Dauguma sako, kad teisė – labai monotoniškas dalykas. Vis dėlto būna labai skirtingų ir įdomių situacijų ir tai gelbėja nuo rutinos. Be to, atsakomybė tikrai nemaža. Net negaliu palyginti su anksčiau turėtais įsipareigojimais.
– Kaip dar per šiuos penkerius metus pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Prabėgus metams, kai išėjo mano interviu „Stiliuje“, dalyvavau „Mis Lietuvos“ rinkimuose. Pavyko patekti į finalą. Džiaugiuosi dėl to.
Kiek vėliau dalyvavau realybės šou „Paslapčių namai“. Man vis norėjosi iššūkių. Iki šiol jų noriu.
– Kokie jūsų įspūdžiai iš realybės šou?
– Sulaukiau finalo, bet nepavyko laimėti. Užtat džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti maksimumą – išbūti iki pačios pabaigos. Tris mėnesius mes buvome uždaryti be jokio ryšio su pasauliu. Nematėme saulės šviesos, nes langai buvo užklijuoti. Nežiūrėjome televizoriaus, nesiklausėme radijo, neskaitėme spaudos.
Atsimenu, išeinu iš projekto – lauke jau tamsu, ant veido krinta lietus, pučia vėjas. Žiūriu į dangų ir galvoju: „Kaip gera!“ Aš taip seniai buvau patyrusi tą jausmą, kad mėgavausi kiekvienu lašu. Tai buvo įspūdinga.
– Faktas, kad dalyvavote realybės šou, per darbo paieškas neprilygo juodai dėmei biografijoje?
– To man į akis niekas nepasakė. Aišku, visokių gandų teko girdėti už nugaros.
Tačiau galima diskutuoti, ar tas pasirodymas televizijoje tikrai yra juoda dėmė. Viskas priklauso nuo to, kaip žmonės į tai reaguoja. Vieniems gali atrodyti, kad realybės šou dalyvavusiam žmogui patinka iššūkiai, jis yra drąsus. Gal jis ir turi kokių nors baimių, bet stengiasi jas nugalėti. Konservatyvesniu požiūriu, per didelis matomumas yra trūkumas.
Tad į šį klausimą pamėginsiu atsakyti trumpai – mūsų visuomenė darosi vis liberalesnė.
– Ar rekomenduotumėte draugams dalyvauti televizijos realybės šou?
– Iš tikrųjų rekomenduočiau prieš apsisprendžiant labai gerai pagalvoti. Ten viskas yra visai kitaip, nei tu pats įsivaizduoji. Maniau, kad ateisiu, apsigyvensiu, pabendrausiu, įgysiu įdomios patirties ir laiminga išeisiu.
Einantiems į tokius šou žmonėms reikėtų nusiteikti, kad tarp keturių sienų tampi kur kas jautresnis. Jei dabar gatvėje kas nors į tave pažvelgtų kreivu žvilgsniu, praeitum pro šalį, ir tuo viskas baigtųsi. Tačiau jei šou kažkas tave piktai nužiūri... Tai ėda iš vidaus.
Prisimenu, tokius pat dalykus man pasakojo žmonės, kurie dalyvavo užsienio realybės šou. Paklausydavau jų ir galvodavau, negi taip tikrai gali būti? Pasirodo, gali.
Aš pati ten dalyvavau, nes žinojau, kad kitaip būčiau save graužusi. Esu toks žmogus, kuris kankina save, jei nepasinaudoja proga.
– Jūsų paslaptis buvo tokia, kad dirbote užsienio fermoje. Kas tikrą miestietę nubloškė prie ūkio darbų?
– Buvau pirmame kurse, dirbau viename bankų Lietuvoje. Nusprendžiau išeiti iš darbo ir per vasaros atostogas padirbėti Didžiojoje Britanijoje fermoje. Tiek sau, tiek kitiems norėjau įrodyti, kad nebijau fiziškai sunkaus darbo. Be to, tai buvo savotiškas iššūkis, o juos aš mėgstu.
– Ar prisimenate, kaip 2009 metais „Stilius“ jus pristatė savo skaitytojams?
– Viršelyje buvo parašyta, kad tituluota gražuolė atsikratė savo kompleksų.
Tačiau tuomet jų dar turėjau. Užtat šiandien tikrai neliko jokių kompleksų, ir tai labai gerai.
Esu įsitikinusi, kad jei nori ką nors pasiekti, turi įveikti savo baimes. Bijai aukščio? Šok parašiutu!
– Turite grožio etaloną?
– Jurgita Jurkutė man atrodo labai žavi ir charizmatiška. Ji daug kam palieka labai gerą įspūdį.
Taip staiga nieko originalaus nesugalvoju, nes niekada apie tai ir nesusimąsčiau. Kiekviename žmoguje pamatau ką nors tokio ypatingo, nes kiekvienas mūsų yra kuo nors išskirtinis.
– Ar savo išvaizdai skiriate daug dėmesio?
– Atsimenu, kai išėjau iš „Paslapčių namų“, daug kas kalbėjo, kad buvau viena iš tų, kurios labai daug dėmesio skiria grožiui. Man visada buvo svarbu anksčiau atsikelti, kad susirasčiau ką gražaus apsirengti, pasidažyčiau blakstienas ir susitvarkyčiau plaukus.
Manau, kad gana mažai puoselėju savo išvaizdą: plaukų nedažau, blakstienų ir nagų neprisiauginu. Kosmetikos priemonių taip pat daug nenaudoju, plastinių operacijų, bent jau kol kas, nesu pasidariusi.
Vis dėlto stengiuosi atrodyti puikiai. Man gražu, kai žmonės prisižiūri, bet viskas turi neperžengti proto ribų.
– Kokia jūsų nuomonė apie plastines operacijas?
– Jeigu žmogui kas nors labai trukdo gyventi, tarkime, ausys labai atlėpusios, aš palaikau išvaizdos tvarkymą plastikos chirurgo kabinete. Taip žmogus galės gyventi visavertį gyvenimą.
Problema atsiranda tada, kai be saiko pradedama darytis plastines operacijas. Implantai dedami į sėdmenis, krūtis, veidas pakeičiamas taip, kad žmogus net nebeturi mimikos.
Man tai negražu. Žmogus turėtų ryžtis plastinėms operacijoms tik tada, kai jo išvaizda jam trukdo gyventi ir gerai jaustis visuomenėje.
Žinoma, tai labai subjektyvus dalykas.
– „Paslapčių namų“ kūrėjai jus dirbtinai suporavo su vienu dalyviu. Kitas dalyvis jus iš tiesų buvo įsimylėjęs. Natūralu, kad pasklido gandai, jog tikrajam jūsų širdies draugui Mantui tai nepatiko ir jūs išsiskyrėte.
– Iš tiesų mes neišsiskyrėme. Labai džiugu, kad Mantas nepasiduoda aplinkinių įtakai. Po projekto mes susėdome, pasikalbėjome ir nusprendėme likti kartu.
– Tėvai nespaudžia kurti šeimos?
– Kol kas neįsivaizduoju savęs namų šeimininkės vietoje. Man norisi keliauti, daug ką pamatyti, nuveikti. Mano bendraamžės jau kuria šeimas, tačiau mano tikslai dabar yra šiek tiek kitokie. Juk žmonės negali būti vienodi.
Tik tie žmonės, kurie mane mažai pažįsta, paklausia, kada tekėsiu.
Man pasisekė gyventi tarp tokių, kurie manęs nespaudžia jokiais klausimais ir leidžia elgtis taip, kaip noriu. Jeigu pasakyčiau, kad noriu tapti visišku šeimos žmogumi, žinau, kad mane palaikytų.
Tėvai irgi nesiskundžia, kad jau nori anūkų. Turiu mažesnių sesių, todėl vaikų šeimoje ir taip yra.
– Kas, jūsų nuomone, yra tvirtų santykių pagrindas?
– Du mylintys žmonės visada turi ieškoti kompromiso. Principai, nuoskaudos ir pyktis santykių neišlaikys. Jei žmogus visą laiką kaupia tas neigiamas emocijas, vieną dieną jis paprasčiausiai pratrūks.
Nesvarbu, kada, bet tai nutiks: po mėnesio, po metų ar po dešimties.
Todėl reikia daug diskutuoti, kas yra gerai, kas yra negerai. Sakydamas, kas yra negerai, turi pasakyti ir ką nors gera. To reikia, kad tau brangus žmogus nepamanytų, jog viskas yra tik blogai.
Tarkime, man nepatinka, kad tu man skiri labai mažai laiko, bet man labai patinka, kad tu esi atidus, supratingas.
Taip kalbant lengviau rasti kompromisą. Jei užsiimi tik puolimu, žmogus automatiškai užsiblokuoja.
– Ką galėtumėte patarti 21 metų Laurai?
– Raginčiau save įgyti daugiau drąsos, nes atsimenu: kai pasipylė straipsniai apie mane, man visi aplinkiniai kartojo, kad esu pernelyg kukli. Kiti kiekvieną savo žingsnį sureikšmina, o aš tuo metu visus laimėjimus vertinau pernelyg kukliai.
– Prieš tuos penkerius metus sakėte, kad labai norėtumėte studijuoti politologiją.
– Kol kas politologijos neplanuoju studijuoti, tačiau mąstau apie politiko karjerą. Turiu galimybę priklausyti kuriai nors politinei partijai. Jau kurį laiką atidžiai stebiu, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime.
Kol kas nesu priėmusi jokio konkretaus sprendimo, todėl nenoriu apie tai labai daug kalbėti.
Laikausi nuostatos, jog reikia suformuoti tikslą ir tik jį pasiekus kalbėti apie visa tai. Iš tikrųjų labai nemažai apie tai galvoju.
– Vis dar dirbate modeliu?
– Labai gaila, bet šis darbas tikriausiai liks tik pomėgiu.
Man iki šiol patinka dalyvauti įvairiuose renginiuose, pasidomėti dizainerių darbais.
10 metų praleidau šioje srityje. Nemanau, kad žmogus gali 10 savo gyvenimo metų taip lengvai paimti ir ištrinti.
Gaila atsisakyti modelio darbo pasiūlymų, bet dabar turiu kitokią gyvenimo viziją. Negali žmogus įstrigti vienoje evoliucijos stadijoje. Turi lipti laiptais aukštyn.
