Tačiau likimas dėlioja savaip ir nuoširdžiai tarsi vaikus čiuožėjų šeima myli savo penkis augintinius – dvi kates ir tris šunis.
Spalio mėnesį grįžti į Lietuvą P.Vanagui nėra įprasta. Paprastai čia atskrenda prasidėjus žiemai, artėjant kasmečiam kalėdiniam projektui „Liepsnojantis ledas“.
Pasitinka su mišraine
„Labai pasiilgstu tėvynės. Tiesiog negaliu atsigrožėti, kaip čia viskas nuostabu, subtilu. Ruduo čia labai gražus, europietiškas“, – brangiam kraštui gerų žodžių nešykštėjo Povilas, kaskart mamos pasitinkamas su ypač mėgstama balta mišraine ir meiliai vadinamas Poviliuku.
Tačiau P.Vanago širdis dainuoja ir lėktuvui leidžiantis Maskvoje, kur maždaug pusantros valandos kelio nuo didmiesčio šurmulio visą parą saugomame uždarame privačių namų kvartale stovi 250 kvadratinių metrų Povilo ir Margaritos būstas.
Dviejų aukštų ispaniško stiliaus namo įrengimu rūpinosi Margarita – neprireikė nei architekto, nei interjero dizainerio paslaugų.
Erdvus poros būstas dvelkia klasika, kambariai įrengti skirtingu stiliumi, pavyzdžiui, viename kambarių pulsuoja Maroko dvasia.
Kraštovaizdį aplink namus išpuoselėjo Povilas. Jis nesibodi kišti rankų į žemę ir netgi iškasė tvenkinį, į kurį kaskadomis suteka keli upeliai.
Meilę gyvūnams jaučia abu
Tačiau patį didžiausią džiaugsmą teikia ten laukiantys augintiniai.
Meilę gyvūnams pora jaučia seniai.
Pirmąją katę juodu priglaudė tuoj po vestuvių lankydamiesi Sočyje prieš 14 metų.
„Tai buvo pačios gamtos vestuvinė dovana mums, priglaudėme ją ligotą, išgydėme ir ji gerą dešimtmetį gyveno su mumis“, – pasakojo P.Vanagas.
Kai neteko pirmosios savo augintinės, sutuoktiniai netrukus atostogavo Turkijoje ir netoli viešbučio esančioje kačių prieglaudoje pastebėjo labai panašią katę į tą, kurią turėjo, tad nedvejodami pasiėmė ją į namus.
Kartu parskrido ir dar viena, ligota – ją čiuožėjai ryžosi priglausti ir išgydyti.
Paklausti, ar abu vienodai prisideda prie penkių savo augintinių priežiūros, Margarita nusijuokė ir prisipažino neretai pernelyg juos lepinanti: „Povilas juos šeria, kai ateina laikas, o aš – kai jie nori.“
Matydami, su kokiu švelnumu Margarita ir Povilas žvelgia į gyvūnus, aplinkiniai neabejoja, kad jie būtų ir nuostabūs tėvai.
Savo vaiko netreniruotų
Vaikystę ir jaunystę treniruotėms skyrę sportininkai nėra tikri, ar tokio pat kelio linkėtų savo vaikams.
„Kai stebiu vaikus, kuriems tėvai leidžia savęs ieškoti įvairiose srityse ir išbandyti nors ir dešimt skirtingų sporto šakų, taip pat dailės, muzikos mokyklas, man tai atrodo fantastiška.
Tai vaikystė, apie kokią aš svajojau. Bet kiekvienam – savo“, – sakė P.Vanagas, ant pačiūžų pirmąsyk atsistojęs būdamas trejų metų.
Iš pradžių rimta čiuožėjo karjera nekvepėjo – tiesiog čiuožimo trenere dirbanti mama pasiimdavo jį į darbą, kad pabuvęs gryname ore sūnus taptų valgesnis.
Vėliau čiuožimą P.Vanagas norėjo mesti ne vieną kartą ir, užuot čiuožęs, eiti su draugais žaisti futbolo ar krepšinio.
Buvo mintis čiuožimą iškeisti ir į mediciną. Kelią į šią sritį gerai pramynęs jo tėvas ir giminės iš tėvo pusės.
Tačiau subrendęs ir pasiekęs sporto aukštumų vyras ne kartą dėkojo savo mamai, kad ji pasiekė savo sakydama: „Eik čiuožti, nes tu turi talentą. Reikia.“
„Nenorėčiau būti savo vaiko treneriu ar spausti jį treniruotis apskritai, nebent pats to beprotiškai trokštų. Tačiau sunku kalbėti apie tai, kas būtų, jei būtų“, – atsiduso P.Vanagas.
