Paklaustas, koks vyras jam atrodytų stiprus, Ugnius cituoja Rytų išmintį, kurios posakių jo namuose apstu: „Kas valdo pasaulį? Pinigai, garbė ir įtaka.“ Stiprybės matas kauniečiui – ne didžiuliai raumenys, fizinė jėga ar kovos menų išmanymas, o tvirtas stovėjimas ant žemės ir žinojimas, kur link eini. Pirmiausia vyras turi būti stiprus dvasiškai.
„Ar šiandien galiu pavadinti save stipriu? Ne, man dar toli iki tokio epiteto! To galima siekti visą gyvenimą ir ne visiems tai pavyks. Pinigai, garbė ir įtaka – kertiniai dalykai, tačiau nepulkime į kraštutinumus.
Reikia kasdien realiai gyventi mūsų blogame pasaulyje, kurį valdo pinigai. Tačiau kone kasdien primenu sau, kad negalima pamiršti dvasinio pasaulio: gerumo, šiltumo, kūrybingumo“, – savo mintis dėstė verslininkas.
Turtingas vyras neslepia – kuo daugiau nulių sąskaitoje, tuo daugiau problemų atsiranda. Tačiau atsiranda ir kur kas daugiau galimybių, brangesnių norų. Šis užburtas ratas niekada nesibaigiantis.
„Jei ko nors pasiekei Lietuvoje, pasaulio žemėlapyje vis tiek esi tik mažytis taškelis. Gali būti žinomas savo šalyje, bet tai – labai mažai. Įgyvendinai vieną tikslą – imiesi kito, dar didesnio“, – sakė Ugnius.
Kaunietis begalybės ženklo prie pinigų nevadina tikslu. Nuo pat verslo pradžios prieš daugiau nei 15 metų jis užsibrėždavo kur kas didesnius tikslus, nei įsivaizdavo galįs pasiekti. Tai visada ir buvo verslininko varomoji jėga.
Tuomet Ugnius ir paskolas ėmė didesnes nei, atrodė, gali išmokėti, ir dirbo daugiau nei planuodavo. Kai pradėdavo svilti užpakalis, jis būdavo priverstas sugalvoti išeitį, nesėdėti sudėjęs rankų. Taip plėtėsi galimybės, atsirado naujų tikslų.
„Šiandien neturiu nieko tokio, kad galėčiau pagrįstai puikuotis. Taip, patogiai gyvenu savo mažytėje šalyje, tačiau dar nesu padaręs nieko reikšmingo, išskirtinio. Viskas dar prieš akis. Kuriame įvairias programas, žaidimus – norėčiau, kad jie taptų pasaulinio lygio.
Dabar kuriame kompiuterinį žaidimą, kuriame dubliuosime realybes, – tai labai įdomu! Žaidime tu gyveni ir uždirbi pinigus, kuriuos galėsi išsikeisti į realius pinigus. Jei mums pavyks, manysiu sukūręs vieną ypatingą dalyką. Šio tikslo link dabar ir einu“, – kalbėjo vyras.
Ugnius save vadina logiškai ir matematiškai mąstančiu žmogumi, tačiau stengiasi į kampą nenugrūsti ir kūrybiškumo.
– Ugniau, fotosesijoje suspindėjo du prabangūs jūsų automobiliai – „Ferrari California Novitec“ ir „Mercedes-Benz CL 65 AMG“. Kam jums reikėjo dar vieno pirkinio – „Ferrari“? Dar kartą pasipuikuoti? Juolab kad mūsų keliais nepalakstysi – ir Kelių eismo taisyklės griežtos, ir keliai netinkami.
– Čia atsakyčiau klausimu į klausimą – o kodėl ne? Juk kiekvienas vaikas svajoja kada nors pavairuoti ar turėti „Ferrari“, ypač berniukai. Kai pagaliau tam atsiranda galimybių, vieni širdyje tas svajones palaidoja, o kiti įgyvendina.
O aš esu Ugnius, mane valdo ugniniai ženklai. Man reikia visokio adrenalino. Mano „Ferrari“ – toks, kuris patogus Lietuvos keliams. Į kai kuriuos automobilius montuojamos specialios pakabos ir tu nejauti, kad Lietuvos keliai šiai mašinai per prasti.
Viskas įmanoma, tik reikia tinkamai susikomplektuoti automobilį. O aš tokių galimybių turiu. Rinkdamasis vadovavausi paprastais kriterijais: norėjau vasarinės mašinos – kabrioleto, be to, ne dvivietės. Toks modelis yra vienintelis, kuris man tiko.
Standartinė automobilio išvaizda nelabai patiko, todėl pasidomėjau, ką su juo gali padaryti įvairios puošybos kompanijos. Dabar man gražu akiai ir miela sielai.
Girdėjote posakį, kad važiuojant „Ferrari“ garso aparatūros nereikia? Tai tiesa! Vien variklio gausmas suteikia begalinį vairavimo malonumą. Vyrai mane tikrai supras!
– Ar dažnai sulaukiate išskirtinio dėmesio gatvėje?
– Šis automobilis iš tiesų traukia dėmesį. Kai pastatydavau jį Palangoje, J.Basanavičiaus gatvėje, su draugais sėdėdami ant suoliuko netoliese skaičiuodavome: jei už nuotrauką prie automobilio imtume po 5 litus, galėtume gerai pavakaroti restorane. Per valandą prie mašinos nusifotografavo apie 30 žmonių!
Buvo ir juokingų situacijų. Stoviu sankryžoje, dega raudonas šviesoforo signalas. Staiga iš užpakalyje stovinčio automobilio išlipa vyrukas, apeina, apžiūri, nusifotografuoja, lyg niekur nieko sėda į savo mašiną ir nuvažiuoja.
Kartą vakare mergina kone po ratais krito, kad sustočiau – norėjo nusifotografuoti atsigulusi ant variklio dangčio. Kai būnu geros nuotaikos, tokie iššūkiai man smagūs. Todėl „Ferrari“ vadinu geros nuotaikos automobiliu – jei esi surūgęs, juo į gatves neriedėk.
Ši taisyklė, beje, galioja ne tik Lietuvoje, bet ir, didelei mano paties nuostabai, Monake ar Kanuose. Pasaulis visur sukasi taip pat.
– Visiems bus labai įdomu, kiek paklojote už šią vaikystės svajonę?
– Automobilis nei labai brangus, nei pigus – pusė milijono litų. Nepirkau visai naujo, mat jį padailinus nebegaliotų garantija. Pirkau su garantija ir tobulinau pagal savo skonį. Tokių mašinų pagražinimai juk irgi ne garažiukuose daromi, o autorizuotuose autoservisuose.
– Ar jums svarbios kitokių vyriškų žaisliukų etiketės? Kokius perkate drabužius? Ar galite pasigirti prabangiu laikrodžiu?
– Į drabužius iš viso nekreipiu dėmesio, man kur kas svarbiau visokie prietaisai, IT naujovės. Štai išleido naują telefoną – senąjį neskausmingai pamiršau jau kitą dieną. Vos tik atsirado geresnis televizorius – man jo reikia. Tas pat ir dėl kompiuterio, kitų prietaisų. Man patinka naujovės, darbe noriu pačių naujausių ir geriausių technologijų.
Anksčiau mane versdavo gražiai rengtis. O man atrodė, kad jei džinsai dar nesuplyšę – ir gerai, kitų nereikia. Pastebiu, kad labai išvaizdžiai ir brangiai rengiasi ne kompanijų savininkai, o jų vadinamieji šunys – vadybininkai. Jie nori pasipuikuoti prieš konkurentų vadybininkus: vyksta kova, kuris prabangesnis. (Juokiasi.)
Pažįstu daug turtingų žmonių, kurie turi savo verslus – retas kuris skiria didesnį dėmesį aprangai. Jei išeinu į parduotuves, pasuku į geresnes, bet mados naujienų tikrai neseku.
Ir „Rolex“ laikrodžio neturiu. Gal dar nesubrendau, man neįdomu. Nemėgstu laikrodžių, valandos puikiai matyti telefone.
Tačiau turiu silpnybę juvelyrikai, akmenims – užsikrėčiau, matyt, nuo buvusios žmonos, kuri kolekcionuoja akmenis. Išmanau nemažai, domiuosi pusbrangiais ir brangiaisiais akmenis.
– Ant jūsų kaklo – rožinis iš aukso ir juodųjų perlų. Esate tikintis ar tai tiesiog papuošalas?
– Turiu rožinių ir iš sidabro, tigro akies – kad saugotų. Kodėl rožinis? Apie religiją mąstau nestandartiškai, nesureikšminu. Tikiu, kad yra kažkas daugiau. Netikiu, kad mirusius mus užkas, pavirsime į dulkę, ir viskas baigsis.
Tačiau pasakomis, kurias mums seka Bažnyčia, irgi netikiu. Šią instituciją vadinu lygiai tokia pat komercine organizacija kaip ir bet kurią kitą kompaniją.
– Sakote, kad stipriam vyrui turi būti nesvetimas švelnumas, rūpinimasis kitais...
– Visur pasaulyje nuolat susiduria dvi jėgos: gėris ir blogis, in ir jang, šviesa ir tamsa. Stiprus vyras turėtų mokėti balansuoti tarp šių dviejų jėgų. Aš labiau krypstu į realybę, logiką.
Kiek manyje gėrio, švelnumo ar romantikos, tegul pasako kiti. Taip, aš stengiuosi. Visada artimais žmonėmis rūpinausi labiau nei savimi.
Kai gyvenome šeimoje su Jurgita, visada siekiau, kad jos ir aštuonmečio sūnaus Mato reputacija, įvaizdis nenukentėtų. Apie mane tegul kalba, ką nori, svarbiausia, kad šeima būtų apsaugota nuo neigiamų dalykų. Ir dėl skyrybų prisiimu visą kaltę.
Duoti moterėlei išmaldos gerai ar blogai? Sunku atsakyti į šį klausimą, nes apie tą elgetaujantį žmogų neturime daugiau informacijos. Aš nesigilinu į situaciją, aukoju, mano manymu, nemažai. Kam duoti, jei pragers? Man nesvarbu. Tegul vertina tas, kuris yra aukščiau už mus. Dažnai aukoju ir anonimiškai.
Jei daug duosi, daug ir grįš. Man gyvenimo pamoka – mokėk duoti, mokėk ir imti. Būna žmonių, kurie iš principo nepriima pagalbos. Tai – jų kompleksas.
– Kaip jaustumėtės, jei staiga netektumėte visko, ką turite materialaus?
– (Juokiasi.) Man tai nesvarbu. Jau šiandien žinau, ką daryčiau, kaip vėl atsikelčiau. Neturiu tokių baimių – iš manęs gali atimti viską. Išvažiuočiau į kitą šalį ir vėl viską pradėčiau nuo nulio, kaip kad ir pradėjau.
Žmonės verkia, kad nėra darbų... Man dėl to pikta, tegul atsipeikėja. Jie nesupranta, kokiu laiku mes gyvename. Čia prieš 20 metų nebuvo interneto, išmaniųjų technologijų ir žmonės uždirbdavo tiek, kad suktųsi nuo algos iki algos. Dabar kiti laikai!
Turime priėjimą prie pasaulio išteklių, pasaulinių žinių – jei labai nori, gali turėti visą informaciją. Tik bukas žmogus gali nesusirasti darbo, nesugalvoti, kaip užsidirbti. Tie, kurie nori tobulėti ir daug pasiekti, dabar turi kur kas didesnes galimybes nei aš prieš 15 metų, kai pradėjau verslą.
Šiandien bet kas gali gerai gyventi ir būti milijonierius. Tiesiog reikia įjungti smegenis.
– Ugniau, neseniai išsiskyrėte su žmona Jurgita. Sakote, kad kaltas jūs. Tačiau manoma, kad vieno kalto dažniausiai nebūna.
– Esu gerokai „daužtas“, žinau tai. Savo požiūriu į gyvenimą galbūt nebuvau tobulas vyras. Nemoku gyventi ramiai, man nuolat reikia adrenalino, įtampos, konfliktų. Gal iš to semiuosi energijos?
Jurgita, nors ir gimusi tą pačią dieną, – visai kitoks Šaulys. Jai reikia ramybės. Ji domisi dvasiniais dalykais, eina į įvairius seminarus semtis dvasinių žinių. Ji negali pakęsti komentarų apie save, viešumo. O aš esu linkęs į tą pusę.
Mūsų šeimoje atsirado didysis blogasis nesuderinamumas. Man atrodo, labai didelis kraštutinumas nuolat ir kryptingai eiti dvasingumo link, jo siekti. Tokių žmonių visuomenė pradeda nesuprasti. Mes, logiškieji, tokius vadiname išprotėjusiais, o jie mums įrodinėja, kad esame primityvūs.
Daug metų bandžiau žmoną laikyti arčiau realybės. Tai labai sunku. Prisidėjo ir kitų dalykų. Taip išėjo, kad ji išsiskyrė su manimi. O kaip bus toliau, neaišku.
Aš nesu linkęs mėtytis artimais žmonėmis. Jų turime mažai, todėl stengiuosi jų neprarasti. Kad ir kas būtų, bandau juos saugoti. Tačiau, matyt, kartais reikia paleisti ir pasakyti: bus kaip bus. Ką gali žinoti, kaip bus vėliau? Gal į mane pataikys žaibas ir atsiversiu dvasiniams dalykams, meditacijai?
Neišsikapojome, gyvename, šiek tiek bendraujame. Tačiau kai kurie Jurgitos sprendimai prieštarauja visai mano esybei. Vien pagalvojęs apie juos drebu iš pykčio.
Šiandien dar noriu būti šiame gyvenime, pasaulyje, o ne dėti pastangas dėl kada nors galbūt būsiančio kito gyvenimo... Ta filosofija man nepriimtina. Tai tik pasaka.
– Tačiau neatmetate galimybės, kad susitaikysite su žmona. Norėtumėte to?
– Jurga pasidarė labai kategoriška. Anksčiau tokia nebuvo. O man svetimas kategoriškumas, visada esu linkęs derėtis, ieškoti kompromisų, rasti sprendimus.
Laikas parodys, nespjaunu į vandenį, nes žinau, kad jo gali tekti atsigerti. Ar norėčiau vėl gyventi šeimoje? To turi norėti abu žmonės. Bet kuriuo atveju viskas bus gerai.
– Sklinda kalbos, kad jau seniai palaikote ryšius su 2013-aisiais konkurse „Mis Lietuva“ Mis publikos titulą pelniusia Elita Citovičiūte. Visai neseniai ji paskelbė, kad susižadėjo. Pramogų pasaulis ūžia, kad merginos išrinktasis – jūs.
– Gerai pažįstu Elitą, tačiau šie gandai yra nesąmonė. Tegul jie sklando, man tai nerūpi. Vis dėlto jei klausiate, atsakysiu: ne, aš nesu Elitos sužadėtinis. Kas jis ir ar apskritai jis yra, reikėtų klausti šios merginos.
Jei atvirai, man ši situacija labai juokinga. Kuo daugiau nesąmonių apie save mestelėsi į viešumą, tuo mažiau visuomenė matys tikrąjį tavo veidą. Galiu į socialinį tinklą įdėti bet kurios merginos nuotrauką ir parašyti vieną žodį: „Radau.“ Ir ši žinutė bus dienos naujiena.
– Esate sakęs, kad jums brangi laisvė ir galbūt tai prisidėjo prie jūsų skyrybų. Ką vadinate ta laisve kasdieniame šeimos gyvenime?
– Mane sunku įsprausti į kokius nors rėmus, reguliuoti gyvenimą, primesti taisykles.
Standartiškai manoma, kad šeima gyvena savo susikurtame pasaulėlyje. Kai gimsta vaikai, tėvai juos augina lyg akvariume ir visa savo esybe atsiduoda šiai pareigai. Taip gyvena daugelis vidutines pajamas gaunančių žmonių: vaikui būreliai, mokslai, mokytojai, treniruotės, daiktai.
Palaukite, o kur mano gyvenimas? Gal norėčiau rytoj mėnesiui išskristi į Tailandą? Jei noriu – skrendu, nes turiu galimybių.
Taip, vaikui reikia meilės ir šilumos, jam reikia dėmesio, materialaus aprūpinimo. Tačiau nesutinku, kad vaikus reikia auginti šiltnamio sąlygomis. Juk jie patys užaugs! Ir išeis. O tada pasidarys taip tuščia, kad, visą save atidavęs vien vaikui, likęs vienas vilku kauksi – jau neprisiminsi, ką reiškia tavo paties gyvenimas.
Jurga gyvena dėl vaiko. Man toks auklėjimas netinka. Aš pats taip nebuvau auklėjamas. Pamokas ruošdavau pats, kartais tėvai paklausdavo, ar viską suprantu, ar reikia pagalbos. Kai mano sūnus ko nors nesupranta, mama gilinasi, aiškinasi, nes iš savo mokyklos laikų neprisimena. Man tai nepriimtina.
Kur aš gyvenu? Dažniausiai Kaune. Žiemą kartais užsienyje. Galiu dirbti, galiu poilsiauti. Tai ir yra mano laisvė – gyventi savo gyvenimą.
– O ar smagu tą gyvenimą su kelionėmis ir adrenalinu gyventi vienam, šiuo metu – be Jurgitos?
– Kodėl vienam? Turiu draugų, bendraminčių. Nežinau, kaip bus po metų ar dvejų. Juk šiandien susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio daugybė galimybių, gali tai daryti net neišeidamas iš namų. Nebereikia su piršliais ant arklių pas nuotaką joti kelias dienas.
Šiandien vedybos vertinamos visai kitaip. Ir skyrybos dabartinėje visuomenėje nebėra visai giminei užtraukta gėda. Viskas daug lengviau, pasaulis kitoks. Naujos taisyklės, vertybės jau formuojasi, mes nuolat augame.
Niekada nesakau kategoriškai, kiekvienas mes turime savo tiesas. Reikia žmogui leisti būti tokiam, koks jis yra. Leidžiu Jurgitai savaip išprotėti, bet vis dar ją laikau už virvelės pirštų galiukais kaip helio balioną, kad į dausas nenuklystų.
– Su visa savo laisve šiandien esate laimingas vyras?
– Kas yra laimė, dar nesu iki galo suvokęs. Tai priklauso nuo aplinkos, laiko. Esu ką tik išsiskyręs, todėl tikrai negaliu sakyti, kad esu laimingas.
Bet nemanau, kad esu nelaimingas. Sunku laimės jausmą išmatuoti ir įvertinti 10 balų sistema. Tikrai šiame pasaulyje dar turiu reikalų. (Juokiasi.) Noriu dar daug nuveikti, realizuoti save.
Labai seniai, kai tik pradėjau uždirbti pinigus, norėjau padaryti ką nors, kad mane atsimintų. Yra du keliai: arba be galo daug gerų darbų, arba vienas labai blogas. Turiu gerų idėjų – įgyvendinamų ir neįgyvendinamų.
