Gaivi lyg rožė. Šis V.Statkevičienės apibūdinimas – be lašelio ironijos, tik daug meilės ir nostalgiškos elegancijos. Kalbėdamas apie mamą Juozas dažnai ją pavadina būtent rože. Ir išties V.Statkevičienė visada pasitempusi, kada tik sutiksi. Piktuoliai sakytų: bepigu Kauno poniai, įžymybės mamai...
Tačiau iš širdies – o su šia moterimi kitaip ir neįmanoma – pabendravus su V.Statkevičiene, taip ir norisi pasakyti: ačiū Dievui, kad šiandien ji segi tuos „Dior“ auskarus iš naujausios kolekcijos ir dvelkia puikiais kvepalais, kurių šleifas maloniai nepaleidžia net išsiskyrus po pokalbio. Mat šios moters gyvenime buvo visko – iki kaklo prisiragavo sprangios našlaitės duonos, bedugnę ašaromis išverkė dėl prarastų vaikų, išgyveno našlės vienatvės klaikybę.
Bet šiandien ji laiminga ir žydi kaip ta rožė. Ponia Vanda turi draugą Domą – baisiai dėl to kuklinasi, bet džiugesys už drovumą didesnis.
„Po vyro Juozo mirties nenorėjau gyventi – draugės mane net saugojo. Juozukas juk visada užsiėmęs, puikiai suprantu, bet jei tik neateidavo pažadėjęs, beprotiškai verkdavau. Vilniuje mums su tėvu sūnus buvo butą nupirkęs, persikėlėme iš Kauno, bet širdis liko laikinojoje sostinėje.
Po vyro mirties nebegalėjau vilniškiame bute būti – viskas priminė Juozą, be to, ir taip sienos dar savos nebuvo tapusios.
Kai pusmetį su krepšiu per draugus pasiblaškiau Kaune, Juozukas neiškentęs nupirko kitą butelį. Neapsakomai džiaugiuosi. Dabar gyvenu normalų gyvenimą, iš balkono vaizdas – į Kauno muzikinio teatro sodelį. Ir sūnus džiaugėsi, kad jo grimerinė teatre pro langą matyti. Taigi jei tik liūdna, išeinu į Laisvės alėją, o ten visada pažįstamų sutiksi. Jei kas iš savų į centrą atkanka, dažnai pas mane kavos užsuka“, – pasakoja V.Statkevičienė.
– Kaunas, Vilnius, dabar vėl – Kaunas. Ar neskauda širdies keičiant gyvenamąją vietą, juk kai kurie žmonės kraustydamiesi pasijunta tarsi medžiai, išrauti su šaknimis?
– Beprotiškai sunku. Mudu su vyru kartu pragyvenome 51 metus, tai įsivaizduokite, kaip jaučiausi, kai prieš dvejus metus jo netekau. O dar svetimame man mieste. Juk Kaune ir kaimynai, draugai, giminės – visa sava, tad Kaune man tikrai kur kas smagiau.
– Ten sutikote ir poną Domą, kurį dažnai minite? Tai gal galėtumėte padrąsinti ir kitas moteris, kad netekus brangaus žmogaus ir atgedėjus nereikia savęs gyvos laidoti?
– Nebuvo jokios minties apie draugystę. Gerus metus man nesinorėjo nei dažytis, nei valgyti, nuotaikos visai neturėjau – tik apie vyrą galvojau: štai eitume ten, darytume tą.
O Domas – senas mūsų pažįstamas, mūsų šeimos draugavo. Mūsų sodai šalia, tai kai ką nors skanaus kepdavome ar proga būdavo, būtinai susieidavome su Domu ir jo šviesaus atminimo žmona Aldona.
Kai likau viena, Domas porą kartų man padėjo – reikėjo bute elektrą sutvarkyti, o jis juk visą gyvenimą energetiku dirba. Vieną kartą, kitą... Bendraudavome kaip sodininkai – aš taip maniau.
Sykį kažkaip ypatingai tarė: „Vandute, noriu su tavimi pasikalbėti.“ Labai nustebau, maniau – apie sodo reikalus. O jis man pasiūlė savo draugystę, – Vanda ir dabar tai prisiminusi lyg sutrikusi mergaitė prisidengia akis ir juokiasi. – Klausiu, kaip čia... būtent dabar? O jis sako, kad reikėję turėti vyriškumo ir išlaukti, bijojęs mane įskaudinti, norėjo deramai laiko duoti mano liūdesiui po vyro mirties. Labai gražiai tąkart pasakė. Taip mudu pamažu ir pradėjome draugauti.
– Koks jausmas – ar širdis plaka taip pat kaip jaunystėje?
– Tikra tiesa, viskas atrodo kaip nauja draugystė. Iš pradžių nerimavau viešumoje su Domu rodydamasi, o kaip tik šventėme Naujuosius metus Kauno sporto halėje, kur sutikome daug abiejų mūsų šeimų pažįstamų. Savijauta pasirodžius su svetimu vyru viešumoje buvo siaubinga, bet pamažu tas nerimas išgaravo. Juk mes abu su savo antrosiomis pusėmis seniai atsisveikinę ir išliūdėję.
Mane gražiai priėmė ir Domo žmonos giminės – vasarą dalyvavome jos brolio jubiliejuje. Tikrai buvau labai pagerbta, o ir Domas nuo pat pirmosios akimirkos itin pagarbiai su manimi elgiasi.
– Ką reiškia pagarbiai, kokia to išraiška, ko mums, moterims, tikėtis ar taktiškai pareikalauti iš vyro?
– Na, pavyzdžiui, šventėje užgroja muzika, visi dar sėdi, o vyras atsistoja, paklausia, ar galėtų pakviesti šokio, pagarbiai atitraukia kėdę. Pašokus – paklausykit – jis pabučiuoja į ranką ir palydi prie stalo.
Net nemoku apsakyti, bet visur ir visada seka tave akimis, vienos nepalieka, su kitais bendraudamas nugaros neatsuka – man labai gražu toks vyro elgesys.
Žinau, sako, kad iš pradžių visi vyrai gražiai moka elgtis, o paskui... Bet mūsų santykiai mane su kiekviena diena vis labiau džiugina.
Būna, užsidegame žvakes ir vakarojame prieblandoje – pro langą gražus vaizdas į parko fontaną. Nė nepajuntame, kaip praplepam iki trijų nakties klausydamiesi muzikos.
– Tai gal ketinate savo santykius sutvirtinti – J.Statkevičius yra pasidžiaugęs, kad visos nuotakos, kurioms kūrė suknias, labai gražiai su vyrais sugyvena, dar nė viena pora neiširo, pasiūtų suknelę ir jums?
– Ženytis – jokiu būdu. Mums abiem jau pakankamai metų. Tiesiog džiaugsimės vienas kito draugyste. Už savo vyro ištekėjau būdama 21 metų ir visą gyvenimą vienas nuo kito nė per žingsnį nesame atsitraukę ar atostogavę atskirai – neįsivaizduoju savęs be antrosios pusės.
– Kaip į jūsų draugystę reagavo sūnus?
– Iš pradžių buvo piktas, bet dabar jau linkėjimus Domui perduoda.
– Ponia Vanda, ar galėtumėte pasakyti, kas yra meilė? Kaip pajusti, kad žmogus – tikrai tavo?
– Meilė – tai trauka. Turi susituokti iš meilės, o tai reiškia, kad tau turi patikti išrinktojo judesiai, elgesys, kūno kvapas – viskas, mažute, absoliučiai viskas.
Mane traukia Domo švelnumas ir pagarba, atidumas. Pamenu, vasarą draugai pakvietė aviečių prisiskinti. Vakare tvarkau jas, šaldau, Domas prieina, paklausia, ar galėtų kuo padėti, pagiria, kokia esu darbštuolė. Justi, kad žmogus supranta ir palaiko tave, kitas gi nė dėmesio nekreiptų. Aš visada esu jo dėmesio centre.
– O jei neturi vyras tokio supratimo, ar įmanoma jį perauklėti? Ar galėtumėte iš savo patirties pasakyti, kaip elgtis, kai stoja gyvenimo kartu ar skyrybų klausimas – nešti tą kryželį ar viską mesti?
– Turbūt kad nešti... Nes blogumas praeina. Aišku, jei žmogus išnaudotojas ar koks nenaudėlis... Reikia kai kada nutylėti, kai ko nematyti, kai kada tyliai sau ašarą nubraukti. Jei susipyksti, nereikia kreipti dėmesio, kitaip šeimos neišsaugosi. Nė vienai porai tas gyvenimas nėra rožėmis klotas, tik kiti gal moka pavaidinti.
– Kaip auginote Juozą, kad šiandien galite pasidžiaugti artimu ryšiu? Apie kitų kūrėjų tėvus kaip ir negirdėti, o apie jus J.Statkevičius dažnai užsimena su didele meile.
– Vaikas man artimiausias draugas. Po trijų nesėkmingų nėštumų jau vilties buvo mažai...
Mūsų su Juozuku artumas natūraliai susiklostė, būdavo, einu pas draugę, klausiu, ar nori, jei taip – ir pasiimdavau. Niekada nepaleidau jo iš akių, bet labai griežtai elgtis irgi neprireikė. Būdavo, pas jį bendraklasiai laidynes suslėpdavo, jei mokykloje grėsdavo tikrinimas, nes žinojo, kad Juozuku mokytojai pasitiki ir jo nekratys. Autoritetą turėjo tarp visokių vaikų – niekas nesišaipė.
Pamenu, Juozukui nereikėjo saldainių ar kitokių vaikus gundančių dalykų – už sutaupytus pinigus pirkdavo piešimo priemonių. O žiūrėdamos į tuos piešinius mano bendradarbės jam pranašavo didelę ateitį. Dirbau P.Ziberto audinių fabrike, vadovavau vienam cechui, kuriančiam raštus medžiagoms, – moterys su aukštuoju meniniu išsilavinimu, tad supratimą turėjo. Kai Juozukas stojo į S.Žuko taikomosios dailės technikumą, komisija buvo nustebusi, kiek daug piešinių jis pristatė, iš karto pasakė, kad tokio vaiko mokyklos istorijoje dar neturėjo.
Daugiau skaitykite antradienio žurnale „Stilius". Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų - mūsų „Facebook“ paskyroje!
