Nuotykių, pažinimo ir saviraiškos siekiai prieš aštuonerius metus nubloškė Agnę į Italiją. Mados pasaulyje tuomet tik pirmuosius žingsnius žengusi lietuvė 2008-aisiais pasidalijo patirtimi su „Stiliumi“ ir papuošė žurnalo viršelį.
Vis dėlto perspektyvi stilistė netrukus atsisakė karjeros Italijoje ir grįžo į gimtinę. Kaip šiandien tikina pati Agnė, jai tuo metu ir vėl norėjosi pokyčių.
Pokyčius A.Gilytė mėgsta iki šiol. Tiesa, ne tokius drastiškus. Dabar jai užtenka per-stumti baldus ar imtis naujo projekto. Naujausias jų – netrukus pasirodysianti knyga apie stilių „Spintologija“.
Knygos pavadinimas toks pat nestandartinis kaip ir knygos autorė. Kokia gi kita stilistė išdrįstų pripažinti, kad avi neskoningiausių batų titulą pelniusius „Ugg“?
„Taip, tai labai baisi avalynė, bet ji labai šilta. Kokios gi mados, kai lauke 20 laipsnių šalčio?“ – pradėjo juoktis Agnė.
Šypsnis nuo jos veido nedingo ir tuomet, kai prisiminė gyvenimą Italijoje, kur neegzistuoja net sąvoka „20 laipsnių šalčio“.
– Jūsų išvykimas į Italiją buvo tikra avantiūra. Ar pasiryžtumėte tokiam nuotykiui šiandien?
– Ar aš tai daryčiau dar kartą būdama 23 metų? Taip. Dabar to nedaryčiau, nes turiu šeimą. Negaliu visko mesti. Nei vaiko, nei vyro niekada negalėčiau palikti. Bet jeigu jie su manimi keliautų, gal ir ryžčiausi išvykti.
Man vyras vis siūlo nukeliauti pusmečiui ten, kur šilta. Labai noriu, bet man patinka mano darbas ir būtų gaila jį palikti.
– Pagaliau jaučiatės įleidusi šaknis?
– Taip, bet nesakau, kad būdama 40 ar 60 metų nesugalvosiu, jog man reikia rašyti knygą apie Australiją, ir neišvažiuosiu gyventi ten. Negaliu to garantuoti. Man labai lengva imtis permainų. Lengvai prisirišu prie žmonių, bet man paprasčiau greitai apsispręsti nei ilgai galvoti, sveriant visus privalumus ir trūkumus. Lygiai taip pat net drabužius perku: atėjau, pasimatavau, tinka, perku. Nemėgstu tampymosi.
– Ar aplinkiniams nesunku suspėti kartu su jumis?
– Būna, kad juokais pasako, jog kas antrą mano žodį pagauna. Tačiau man atrodo, kad tie žmonės, kurie yra ramesni ir lėtesni, manęs nenuslopina. Priešingai, aš juos įkvepiu.
Tad bendras fonas yra geras. Žmonės nuo manęs lyg ir nebėga. (Juokiasi.)
Žmonės, su kuriais dirbu, jau pripratę prie mano charakterio. Jie pripratę, kad greitai bėgu, esu išsiblaškiusi, daug ką pamirštu. Dėl tokio mano būdo telefonas ir kompiuteris atrodo siaubingai – vieni priminimai!
– Ar šeimos sukūrimas neprivertė stabtelėti?
– Pristabdė, bet nesustabdė. Kai gimė Hubertas, metus praleidau namie. Po to tikriausiai dėl mano replikų ir priekaištų vyras pasakė: „Agne, viskas, mes ieškome auklės.“
Nenoriu būti suprasta neteisingai. Labai myliu savo vaiką. Suteikiu jam meilės ir dėmesio tiek, kiek galiu, bet nesu ta mama, kuri jaučiasi gerai būdama vien mama.
Per motinystės atostogas jaučiausi tarsi pamišusi. Reikėjo veiklos, nes buvau tapusi kolege psichopate, kuri nuolat skambinėja į darbą įvaizdžio namuose „Kukla Beauty Box“ ir klausinėja, kaip jiems sekasi. Gerai, kad buvau pradėjusi rašyti knygą. Turėjau kur nuleisti garą.
Džiaugiuosi, kad vaiko gimimas mane šiek tiek pristabdė. Tas stabtelėjimas privertė atsirinkti, ką noriu veikti. Šiandien nebesikankinu stengdamasi nudirbti visus stilisto darbus. Man patinka dirbti fotosesijose ir su privačiais klientais, vesti seminarus. Mane tai įkvepia.
– Kaip pasireiškė jūsų minėtas pamišimas?
– Neišnaudodavau savo žodžių dienos limito. Grįžta vyras po ilgos darbo dienos, o aš neužsičiaupiu. Manau, kad jam nuo manęs jau protas jaukėsi. (Juokiasi.)
Jei kalbėtume rimtai, man labai reikėjo veiklos. Nemoku gyventi ramiai. Tai yra mano problema. Žinoma, auginant vaiką yra daug veiklos. Vaikui reikia daug dėmesio, kantrybės, bet aš gimusi save išreikšti kitaip. Man būtina dirbti, domėtis, kurti.
Tikrai turėsiu dar vieną vaiką, o gal net ir du, nes labai myliu vaikus, bet ne man skirta sėdėti namie ir nieko neveikti.
– Kokios naudingos patirties pasisėmėte anuomet, kai gyvenote Italijoje?
– Iki išvykos į Italiją gyvenau su tėvais, tad Italija tapo gera gyvenimo mokykla šaunuolei tėvų mergaitei: turėjau pati skalbtis, ruošti valgį. Baigėsi pinigai? Sukis!
Tai buvo visiškai paprastas studentiškas gyvenimas, tik tiek, kad gyvenau Italijoje. Man tėvai duodavo tam tikrą sumą pinigų, o aš turėjau spręsti savarankiškai. Tarkime, galėjau išgerti tris mochitus arba du kartus į parduotuvę nueiti.
Džiaugiuosi, kad tėvai man suteikė galimybę studijuoti užsienyje, bet nedavė pinigų kaip šieno. Būtų liūdnai baigęsi. Niekada neklausiau, bet manau, kad jie sąmoningai tai darė. Aš taip pat elgčiausi.
Gyvenimas kitoje kultūroje užaugino storesnę žievę. Juk kad ir kaip gerai kalbėtum, kad ir kokia puiki būtum, kad ir kaip gerai dirbtum, vis tiek esi užsienietė.
Be viso to, Italijoje įsižiebė aistra maistui. Jau penkerius metus, tiek laiko gyvenu Lietuvoje, svajoju apie vakarienę, kai į namus susirenka daug žmonių, kambaryje stovi didelis stalas, o mes valgome, vynas liejasi per kraštus. Man ta itališka vakarienės tradicija yra nuostabi.
Kalbant apie estetiką, Italija man padarė įtaką, tačiau šiandien nuo itališko stiliaus jau esu atitolusi. Nors itališkas drabužių stilius yra elegantiškas, būtinai jame bus ryškių detalių, dominuos labai aptempti siluetai, tas stilius – šiek tiek prorusiškas, o man labiau patinka švara, minimalizmas.
– Kaip kilo mintis parašyti „Spintologiją“?
– Kiekvienas turi kokį nors ilgalaikį siekį. Kai kurie nori šešių vaikų, kai kurie – „Bentley“, o kai kurie nori išgarsėti. Aš norėjau parašyti knygą.
Ta mintis visada buvo šalia. Kai išėjau motinystės atostogų, šiek tiek sustojau ir turėjau laiko pagalvoti. Vis rezgiau mintį apie stiliaus knygą, tad kai per „Facebook“ man parašė Ugnė, mano leidinio vadovė, jau aiškiai žinojau, kokia ji turėtų būti. Kai dabar pasakoju, niekas netiki, bet ji pati man pasiūlė parašyti knygą.
Šių metų pradžioje grįžau į darbą. Tada pradėjau ir knygą sąžiningai rašyti – bent kelias dienas per savaitę.
Knyga sukurta labai laiku ir vietoje. Anksčiau jos gal ir nebūčiau sugebėjusi parašyti. Man labai smagu, nes kol kas tai vienintelė lietuviška knyga apie stilių. Apie madą daug kas rašė, bet nepainiokime šių dviejų terminų.
Daugiau - antradienio žurnale „Stilius“.
