Menininkė Marina Abromovič yra pasakiusi: „Talentas yra tuomet, kai negali ko nors nedaryti.“ O Monika dainuoja visur – scenoje, įrašų studijoje, namuose, atsiliepdama į telefono skambučius, draugų kompanijoje, o dabar – ir LRT ekrane. Prieš kelerius metus su Mario Basanovu, bendrove „Silence Family“ ir grupe „Sel“ išgarsėjusi Monika Liubinaitė (jos scenos slapyvardis – sutrumpinta pavardės forma) iš melomanų akiračio pradingo. Studijos prestižiniame Berklio muzikos koledže Amerikoje ir gyvenimas Londone dainininkę subrandino ir užgrūdino. „Jaučiu, kad atėjo tinkamas laikas“, – sako ji tiek apie naujai pristatomą kūrybą, tiek apie dalyvavimą LRT televizijos projekte „Auksinis balsas“.
Dalyvauti šioje laidoje ją kvietė ne kartą, bet Monika ryžosi tik šiemet. „Turbūt kiekvieno dainininko svajonė – scenoje pasirodyti kartu su orkestru. Man labai svarbu, kad dalyvaudama šiame šou pati daug išmokstu, tenka išbandyti naujų muzikos stilių. Žūtbūt nesiekiu pergalės, man smagu vien dėl to, kad galiu dainuoti“, – juokėsi dainininkė, su muzika pažintį pradėjusi dar pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Monikos mama muzikantė, tad ir dukra augo girdėdama muziką. Dešimt metų grojusi smuiku, paauglystėje dainininkė suprato, jog dainavimas yra tikroji jos aistra.
„Man labai svarbi saviraiška, atrasti tai, ką aš iš tiesų galiu gerai daryti“, – sakė Monika Liu, dabar patirianti ieškojimų ir savęs pažinimo laikotarpį.
„Galbūt dėl to ir svajodama apie muziką nematau galutinio taško, kalno viršūnės, kurią privalėčiau pasiekti. Aš geriausiai jaučiuosi kurdama muziką, labiausiai kankinuosi, kai neturiu galimybių tos kūrybos paleisti į pasaulį. Dėl to ir mano svajonės susideda iš daugybės mažų tikslų“, – sakė Monika.
Lengvo kelio ji neieško: kai Lietuvoje jos atliekama muzika, rodės, jau buvo įsitvirtinusi visuose grojaraščiuose, Monika susikrovė lagaminus ir išvyko studijuoti muzikos į Bostone esantį Berklio muzikos koledžą. Geriausių pasaulio muzikantų kalve tituluojamas koledžas Monikai skyrė ne tik stipendiją, bet ir apdovanojimą už išskirtinį muzikinį talentą. „Studijuoti buvo labai įdomu, bet nenorėjau būti tik studentė – norėjau kurti savo muziką. Nusprendžiau persikraustyti į Londoną. Šis miestas – pasaulio muzikos sostinė, o ir visi ženklai rodė, kad mano vieta ten. Atrodė, kad turėsiu ten muzikinių partnerių, todėl ilgai nesvarsčiau. Tačiau ne viskas pasirodė taip paprasta, kaip tikėjausi“, – pripažino Monika Liu.
Pasaulio muzikos sostinėje ne tik daugiau galimybių, bet ir tinkamos pažintys. „Rekomendacijų reikia net ir tam, kad tavo muzikos kas nors klausytų. Neseniai pradėjau bendradarbiauti su žinomais prodiuseriais. Jie jau dirba su tokiais žinomais atlikėjais kaip Samas Smithas, Ella Eyre, Emeli Sande, o dabar į jų įrašų studiją patekti pasisekė ir man – kartu kuriame tris naujas dainas. Prodiuseriai pasakojo man kasdien gaunantys dešimtis įrašų iš įvairiausių muzikantų, svajojančių dirbti kartu. Tačiau net jei tie atlikėjai ir yra labai geri, to nepakanka – yra daug gerų, ambicingų, bet niekam nežinomų muzikantų. Deja, universalios sėkmės formulės dar niekas neatrado“, – sakė dainininkė. Ji šiuos muzikos profesionalus sužavėjo tuo, kad pati dainas rašo, atlieka ir prodiusuoja.
„Muzikoje, kaip ir kine, pats vienas gali mažai padaryti. Geriausi kūriniai – daugybės žmonių bendro darbo vaisius. Pasaulyje garsių atlikėjų, kurie vieni kuria visą muziką, yra labai mažai“, – pasakojo pašnekovė, pati ilgai ieškojusi panašią viziją turinčių žmonių, galinčių prodiusuoti ir užbaigti jos sukurtas dainas. Po kiek laiko suprato, jog jei sėdės ir lauks, kol ją kas nors pastebės, niekur iš vietos nepajudės.
Pirmasis į sceną sugrįžusios Monikos singlas „Journey To The Moon“ jau sulaukė palankių gerbėjų įvertinimų. Taip pat ir jos pasirodymai „Auksiniame balse“. „Labai myliu Lietuvą ir gyvendama užsienyje namų labai pasiilgstu. Tad natūralu, kad jaudinuosi ne tik lipdama ant scenos TV eterio metu, bet ir pristatydama naujas savo kūrybos dainas. Daina „Journey To The Moon“ parodo, kokia aš svajoklė. Iki metų pabaigos ketinu pristatyti dar dvi dainas, jos atskleis dar kitų mano asmenybės savybių“, – sakė Monika. Ji tvirtino kritikos nebijanti ir kiekvienam pasirodymui atiduodanti visas jėgas. „Viską darau dėl savęs, ne dėl kitų, todėl man ramu“, – pridūrė.
Anot Monikos, didžiausias sėkmės priešas – nepasitikėjimas savimi. Jis kiekvieną padaro labai pažeidžiamą. „Išvykimas gyventi į užsienį – kaip kibiras ledinio vandens ant galvos. Tai pati geriausia gyvenimo ir išlikimo mokykla. Universitete įgytos žinios ir patirtis svarbu, tačiau niekas mūsų taip sparčiai nepriverčia augti kaip patogumo praradimas. Per šiuos metus jaučiuosi tiek daug išmokusi, geriau save pažinusi. Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva mes pratę viską gauti itin lengvai ir greitai, nesunku susipažinti su reikalingais žmonėmis.
Užsienyje dingsta bet koks susireikšminimas. Greitai supranti, kad tokių kaip tu daugybė, kad atsiduoti darbui vien 100 procentų nepakanka, nes už nugaros stovi dar kelios dešimtys į tavo vietą nusitaikiusių žmonių“, – aiškino Monika. Kita vertus, gyvenimas didmiestyje parodo, kad galimybių yra, tik reikia sugebėti jas atrasti ir panaudoti. Atlikėja gyvenimą Londone palygina su kopėčiomis: į viršų kopti pradeda labai daug žmonių, bet po truputį nuo jų vis kas nors nukrinta. Kuo ilgiau išsilaikysi, kuo aukščiau užlipsi, tuo bus lengviau.
„Stengiuosi dėl nieko per daug nesukti galvos, antraip gal jau būčiau mirtinai užsigraužusi. Kai supranti, kad nieko nėra amžino, viskas ateina ir praeina, pasidaro kur kas lengviau reikiamose situacijose įjungti „dzin“ mygtuką“, – savo filosofija dalijosi Monika, nuo kurios veido retai dingsta šypsena. Ji prisipažįsta: moteriškai paverkti ir pabumbėti ji linkusi, tačiau tik trumpam. „Mes patys kontroliuojame savo emocijas – kokią nuotaiką susikursiu, kokį požiūrį į aplinką nusistatysiu, toks jis ir bus“, – racionaliai kalbėjo Monika.
Viską analizuoti ir priežasčių ieškoti mėgstanti dainininkė net ir santykių problemas sprendžia ant popieriaus lapo nusipaišiusi schemas. Jeigu nebūtų dainininkė, ji būtų tapusi detektyve: „Labai mėgstu smulkias detales, jų gausu ir mano muzikoje, kurioje dera daug skirtingų garsų, į vieną vietą susiplaka iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nederantys stiliai.“ Nedaug kas žino, kad dar vienas Monikos pomėgis – tapyba. Joje, kaip ir muzikoje, gausu smulkių detalių. „Draugai žino, jog esu tikra krapštukė. Kažkada per gimtadienį gavau dovanų mikroskopą, kiek džiaugsmo buvo! Tyrinėjau viską: pieštuką, laikraštį, duoną. Tokia buvau nuo pat mažumės: krapštydavau smėlį iš grindų tarpų, nepavargdavau blusų iš šuns kailio rankioti“, – juokėsi Klaipėdoje užaugusi atlikėja.
Lietuvos melomanų dėmesį Monika žingsnis po žingsnio susigrąžina. Tačiau, nepaisant žmonėms rodomo pasitikėjimo savimi, Monika tik visai neseniai išdrįso sau pasakyti, kad muzikai galės atsiduoti visą gyvenimą: „Nuo mažų dienų kalama į galvą, kad menas gali būti tik hobis – svarbiausia susirasti nuolatinį darbą. O padainuoti, papaišyti neva galima ir savaitgaliais ar per pokylius. Bet nesijaučiu turinti kitą pasirinkimą: nekurti muzikos aš negaliu.“
