Tačiau, kaip sakė Marijus Berenis-Tru, kartais reikia įkišti savo nosį ten, kur jos niekada nekišote ir iš tiesų – pabandykite.
Giedrė Kilčiauskienė – dainininkė
Mano rekomendacija: nenorėčiau išskirti vieno renginio, nes šią savaitę jų tikrai bus nemažai: Andrius Mamontovas, Merūnas Vitulskis, Linas Adomaitis – tiems, kurie mėgsta didesnes sales. Pati, tiek dainuodama, tiek klausydama muzikos, geriau jaučiuosi klubuose ar kamerinėse erdvėse.
Labiau noriu išskirti nepelnytai užmirštą savaitės dieną – pirmadienį. Tada dažniausiai visur tyla, žmonės ilsisi nuo surinktų garsų savaitgalį. Ir muzikantai ilsisi, bet ne visi. Jau kelis metus daugelis Vilniuje gyvenančių džiazo muzikantų žino, kur praleis pirmadienio vakarą. Anksčiau – „Soul box“ klube, o dabar tose pačiose patalpose atsidariusiame „Floor“, savaitė pradedama „jam session'ais“.
Tai tokie koncertai, kuomet susirenka visi norintys groti, ir stoja scenon su savo instrumentais bei be repeticijų groja žinomus kūrinius ar tiesiog kuria ir atlieka juos čia pat.
Rodos, esame kolegos, tačiau retai susitinkame, o ir susitikus pokalbis sunkiai vystomas bendrinėmis temomis. „Jam session'uose“ muzikantai kalba jiems suprantama kalba. Tai gera patirtis neužvirti savose sultyse.
Jei kam nors nepavyksta man prisiskambinti, tai beveik kiekvieną pirmadienį galite mane sutikti būtent čia – šį taip pat. Taigi, kviečiu užsukti visus, neabejingus džiazo muzikai.
Mano patirtis: paskutinis koncertas, kuriame mano kūnu bėgo šiurpas, veidu ašaros, o lūpomis - šypsena (o tai yra pats tikriausias gero koncerto indikatorius), buvo „LRT Opus Ore“ laidos filmavimas, kurioje grojo grupė „Soul moustache“. Linkiu šiems nuostabiems žmonėms kuo greičiau pasiekti klausytojų širdis.
Marijus Berenis-Tru – radijo laidų vedėjas, grupės „Žas“ narys
Mano rekomendacija: rekomenduočiau gruodžio 25-ąją vykstantį renginį „Dead X-mass III”, vyksiantį klube „nArauti", nes pats esu metalo fanas, o ten gros grupės, kurios man patinka – „Phrenetix", „Detonator" ir kitos. Kai turiu galimybę, visada apsilankau tokios muzikos koncertuose ir labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu į Lietuvą atvažiuoja vis daugiau aukšto rango bei kalibro metalo žvaigždžių.
Pastebėjau, kad į tokie renginiai skirti nebūtinai metalistams. Netoli mano namų yra klubas „Propaganda", kur kartą koncertavo švedų grupė „Dissection". Prieš šį koncertą aš buvau itin „posh" vakarėlyje ir ten esantiems žmonėms pasakiau, kad laiko turiu tik iki tos ir tos valandos, nes po to važiuosiu į „Propagandą" žiūrėti minėtojo koncerto.
Vienas vyrukas, labai rimtas verslininkas ir vienas iš kelių itin populiarių Vilniaus naktinių klubų bendrasavininkų, man pasakė: „Aš varau su tavim, Marka". Atsakiau, kad aš nieko prieš, bet suabejojau, kaip jis ten jausis – kalbu ne apie muziką, o apie jo aprangą, baltus marškinukus ir taip toliau.
Tada jo garderobe radome vienintelius juodus marškinius (juodų marškinėlių nebuvo), paprasčiausius džinsus, uždėjome poilgį juodą švarką, panašų į tokį, kokį kažkada nešiojo grupės „HIM" vokalistas Ville Valo, ir iš jo padarėm pseudo gotą.
Nuvažiavus į renginį jis buvo baisiausiai nustebęs dėl to, kad ten tvyro tokia draugiška atmosfera. Jam priėjus prie baro, barmenas pasakė: „Aš matau, kad tu pasimetęs ir esi ne ten, kur tau įprasta būti, bet nesijaudink – čia visi savi ir jeigu atėjai, jauskis laisvai."
Kai išklausiau pusę grupės pasirodymo, pasiūliau jam važiuoti, nes visas geriausias dainas jau buvau išgirdęs, tačiau tas vyrukas paprašė pasilikti – jam taip patiko ir jį taip sužavėjo bendra atmosfera. Nežinau, kiek jam patiko muzika, tačiau tas žmogus visą laiką stovėjo prie kolonėlių ir purtė galvą.
Taigi, kai kada verta įkišti nosį ten, kur jos niekada nekišote ir pasižiūrėti, galbūt tai yra gerai. Žinoma, metalo kultūra turi savotišką šleifą dėl tų žmonių išvaizdos, kai kada ir elgsenos, bet iš tikrųjų jie yra labai kultūringi žmonės – nepamenu, kada paskutinį kartą metalo koncerte mačiau muštynes, nors apsaugos ten būna minimaliai.
Mano patirtis: didžiausią įspūdį man ko gero paliko „Velnio akmens" festivaliai. Pirmaisiais festivalio metais mes „apšildėme" grupę „Sepultura" ir jeigu man prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad aš tai darysiu, tą žmogų būčiau geriausiu atveju išvadinęs idiotu, tačiau pasaulis mažėja ir mes Lietuvoje, kaip ir minėjau, sulaukiame vis daugiau žvaigždžių.
Dar vienas renginys, taip pat vykęs Lietuvoje, buvo mano vienos iš dviejų mėgstamiausių grupių „Morbid Angel" koncertas, palikęs neišdildomą įspūdį. Kadangi sekiau jų veiklą, žvelgiant mano akimis, jie buvo smarkiai nusivažiavę, o po pasirodymo Vilniuje, vėl pakilo.
Kalbant apie ne tokius vykusius renginius, tai dažniausiai būna vakarėliai. Jie pavadinti labai skambiais pavadinimais, tačiau jei į juos ateinu, nors tai būna labai retai, pasižiūriu kas ten vyksta, apžvelgiu susirinkusius hipsterius ir labai greitai išeinu.
O labiausiai mane nuvylęs renginys, te nesupyksta ant manęs labai mylimas dramos teatras, buvo spektaklis, kurio pavadinimo dabar jau nebepamenu. Aš labai tiesiogiai susijęs su teatru, nes pats stojau į Lietuvos Valstybinės konservatorijos Aktorinio meistriškumo katedrą, dar prieš tai mano tėvas dirbo Valstybinio jaunimo teatro direktoriumi, vėliau jis buvo vienas iš Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjų.
Aš pats apie du metus šiame teatre dirbau garso operatoriumi, taigi, spektaklių man teko pamatyti nemažai. Mačiau, kaip gimsta tokie spektakliai, kaip „Nusišypsok mums, viešpatie" ar „Maskaradas" ir tai buvo neišdildomi įspūdžiai. Su teatru aš draugauju, o kalbant apie tą, kuris mane nuvylė, galbūt jis buvo nenusisekęs, o gal mano nuotaika buvo ne ta, tačiau tai buvo baisu.
Ponas Algirdas Latėnas to neatsimins, tačiau man tai labai įstrigę: kai buvau paauglys, stebėjau spektaklį, pastatytą pagal Čingizo Aitmatovo romaną „Ilga kaip šimtmečiai diena". Tas spektaklis yra moraliai sunkus bei pilnas klausimų, vidinių užduočių.
Aš stovėjau užkulisiuose ir ten atėjo ponas Latėnas, o scenoje aktoriai iš kažkokios stambios virvės, ją kilnodami, vaizdavo kupranugarį. Algirdas Latenas manęs paklausė: „Ar tau nenuobodu?" Atsakiau, kad ne, o jis vėl paklausė, ar suprantu, kas čia. Pasakiau, jog taip, o jam paklausus, kas, atsakiau: „Kupranugaris." Jis nusišypsojo ir nieko neatsakęs nuėjo.
Dar man įstrigusi roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje", kurią mačiau keturiolika kartų – pirmąjį gal septynerių ar aštuonerių. Jei klausiate, kas per tuos keturiolika kartų pasikeitė, galiu atsakyti, kad išmokau jį mintinai.
Jurga Lago - grafikė, juvelyrikos dizainerė
Mano rekomendacija: renginys, į kurį siūlyčiau nueiti – gruodžio 27-ąją Vilniuje vyksiantis vieno iš geriausių Lietuvos saksofonistų Liudo Mockūno ir styginių kvarteto „Chordos“ koncertas. Improvizacinės ir akademinės muzikos sintezė.
Turėtų būti labai kokybiškas renginys visomis prasmėmis, be to, įdomus, nes tarp kitų kūrinių bus atliekami ir paties Liudo Mockūno sukurti „Social“, „Stress“, „Tango”, „Drops“. Pati eisiu ir ramia sąžine galiu rekomenduoti ten nueiti kitiems. Manau, suprantate kodėl – nusimato išskirtinis, kamerinis ir gurmaniškas vakaras.
Mano patirtis: taip jau atsitiko, kad labiausiai į atmintį įsirėžė vienas praėjusių metų gruodžio vakaras Niujorke, irgi visai prieš Kalėdas. Tai buvo koncertas senajame „Apollo“ teatre, Harleme. Važiavome taksi, snigo ir į senąjį puošnų teatrą rinkosi klausytojai – daugiausia pasipuošę juodaodžiai, nes tai buvo auksiniu Afrikos balsu vadinamo Salif Keita ir jo grupės vakaras.
Koncertas prasidėjo tradiciškai – visi sėdėjo, didelėmis ovacijomis sutiko žvaigždę ir jam pradėjus dainuoti nutilo. Klausėmės ir buvome sužavėti. Tačiau maždaug po trijų atliktų kūrinių, žiūrovai pamažu pakilo iš savo vietų, muzika darėsi intensyvi, paskui prisijungė stiprus senųjų afrikietiškų instrumentų ritmas. Viduryje koncerto prabangiame, raudonu aksomu išmuštame teatre, visa publika šėlo.
Jokioje diskotekoje nesu girdėjusi panašaus intensyvumo ritmo – aš turėjau atsiremti į sieną, nes negalėjau taip šokti, kaip tai darė juodaodžiai ir negalėjau ramiai trypčioti – kažkoks magiškas garsų kokteilis, ritmas, vedantis į transą.
Galiausiai, artėjant pabaigai, žmonės lipo ant scenos ir po valandėlės Salif Keita dainavo iki kelių įbridęs į pinigų krūvą – jie nešė jam kupiūras. Netikėtas, įsimintinas ir be galo geras buvo koncertas. Blogiausias renginys… galbūt visgi ne viena šiuolaikinio meno paroda. Aš domiuosi ir mėgstu šiuolaikinį meną, lankau ne tik parodas, bet ir šiuolaikinio meno muges, pažįstu daug menininkų, tačiau kai nueini ir jautiesi, na, kaip čia mandagiau pasakius, laikomas idiotu…
Kartą mūsų ŠMC buvo jaunimėlio projektas – nemėgstu, kai kūrėjas žiūrovą laiko kvailiu, kai kuriama velniai žino kam – „nes reikia“, bet pasakyti neturi ką ir tai tampa dar viena šiukšle. Pati laikausi principo, kad šiandien kurti vien tam, kad tai yra gražu ar panašiai, yra tiesiog nuodėmė, nes pasaulis ir taip skęsta daiktuose – konceptas ar kūrinys turi turėti labai gerą idėją.
Kalbant apie vaikystę, galbūt kaip tik čia tiks mano tekstas, kurį aktorius V. Martinaitis skaitė per mano naujos papuošalų kolekcijos „Apdovanojimai už meilę“ pristatymą, praėjusią savaitę Vilniuje: „ Tėvai mėgo teatrą, o man jis tiesiog prilygo bažnyčiai: eidavome ten slidžiu Klaipėdos senamiesčio grindiniu, kažkodėl visi susitikę hole vieni kitus pažinojo, kiekvienas spektaklis kvepėdavo vis kitaip – priklausomai nuo šalia sėdinčios damos kvepalų, per pertraukas gerdavome karštą šokoladą, o suaugusieji gurkšnodavo konjaką ir labai triukšmaudavo.
Aktoriai buvo dievai – ir man atrodė, kad jie vieninteliai yra tokie gražūs ir svarbūs, kad savaime nusipelno absoliučios MEILĖS. Visi kiti žmonės atrodė vargšai, gyvenantys savo pilkus nuobodžius gyvenimus: einantys į darbus, į poliklinikas, perkantys maistą ir važiuojantys į sodus.
Aktorius buvo tas, kuris žiūri į visus su gailesčiu ir mąsto, kaip jam pasisekė gyvenime… V.Bagdonas, A.Šurna, V.Paukštė ar R.Staliliūnaitė buvo tikriausios ir didžiausios žvaigždės mano mažame pasaulyje!“
