Džordanos elektroninio pašto dėžutėje – daugybė kvietimų į renginius ir televizijos laidas. Pažįstantys ją žino – susitarti dėl pokalbio su šia dainininke nėra lengva.
„Kalbu tik tada, kai turiu ką pasakyti. Ir apie tai, apie ką noriu“, – prisipažino ne vienai Lietuvos publikos kartai žinoma atlikėja.
Tačiau yra kvietimų, dėl kurių nekyla abejonių. Penktadienį Lietuvos scenos žvaigždei plojo tradicinės žurnalo „Stilius“ Metų moters paskelbimo ceremonijos ir dienraščio „Lietuvos rytas“ 25-mečio šventės svečiai.
Tie, kurie bent viena akimi stebi Lietuvos pramogų pasaulį, nenustebs, kad būtent Džordanai šįmet įteikta „Stiliaus“ Auksinė kurpaitė – apdovanojimas, kurį yra gavusi ne viena stipri, savo veikla žavinti ir įkvepianti moteris.
2014-aisiais Džordana tapo pirmąja Lietuvos moterimi, kurios koncertų serija „Nesudeginta ant laužo“ vyko didžiausiose mūsų šalies arenose. Visuose penkiuose didžiuosiuose miestuose ją pasitiko tūkstančiai gerbėjų – pasidabinusių marškinėliais su jos dainų tekstais, su gėlių puokštėmis ir didžiuliu noru padėkoti žvaigždei, kurios dainos juos lydi kiekvieną dieną.
Dar prieš septynerius metus tai būtų atrodę neįmanoma. Buvo skeptikų, kurie į skandalus ir alkoholio liūną tada panirusią dainininkę buvo linkę be gailesčio nurašyti.
Piktas kalbas dar labiau sustiprino įsiplieskusi Džordanos meilė sudėtingą, dviprasmišką praeitį turinčiam vyrui – Elegijui Strasevičiui (47 m.), kuris šiandien yra jos sutuoktinis ir prodiuseris.
Tačiau pora tapo puikia komanda – šiandien dainininkė kiekviename interviu dėkoja savo vyrui, aukštyn kojom apvertusiam jos gyvenimą. Džordana pasirinko blaivybės kelią, o 2014-aisiais užkariavo naujas aukštumas – praėjus beveik 30 metų nuo karjeros pradžios.
Jos koncertai – ne tik įspūdingi šou, bet ir didelės drąsos ženklas. Dainininkė parodė, jog nori žaisti pagal savo taisykles, – koncertuose ir albume „Kryžkelės“ atsisuko į savo mėgstamą roko muziką, nors daliai jos gerbėjų tai buvo netikėtas žingsnis.
„Mano charakteris su spygliais. Bet šiandien aš esu laiminga, nes galiu būti savimi“, – pradėdama pokalbį nusišypsojo Džordana.
– Žurnalas „Stilius“ skelbia jus Metų moterimi. Ką jums reiškia šis titulas?
– Jaučiuosi labai pagerbta. Ne kasdien sulauki tokio įvertinimo. Aš tikrai nesu geriausia dainininkė ir negalėčiau laimėti rinkimų „Mis Lietuva“ ar „Kauno ponia“.
Bet būti paskelbtai Metų moterimi – būtent tai yra smagu. Žmonės pripratę mane matyti padūkusią, net kiek berniukišką, o ne romantišką, moterišką, švelnią.
Juk aš retai išeinu į vakarėlius, bet šįkart galiu pasipuošti. Kaip tikra Metų moteris, o ne šiaip rokerė su suplėšytais džinsais.
Man tai labai netikėta. Šis titulas suteikiamas už ryškius darbus. Gera, kai jie įvertinami. Džiugu būti greta tokių moterų kaip Alma Adamkienė ir kitų laimėtojų.
– Paradoksas – scenoje esate dešimtmečius, bet tai pirmasis jūsų laimėtas svarbus apdovanojimas?
– Taip. Bet mane visada nominuodavo. Buvo metų, kai man jau beveik garantuodavo, kad laimėsiu „Bravo“ statulėlę, bet nelaimėdavau. Nors žiūrovai skanduodavo mano vardą. Pavargau nuo to. Pripratau nieko negauti ir tai nebebuvo skaudu, nes žinojau, kad manęs laukia pilnos salės žiūrovų. Visada norėjau būti Mis publika, nes tai – didysis džiaugsmas.
Apskritai labiau mėgstu duoti, o ne imti. Nelaukiu dovanų. Bet šįkart einu žinodama, kad būsiu apdovanota. Nors mintyse vis sukasi, kad gal čia pokštas ir paskutinę minutę bus pasakyta, jog apdovanojimas skirtas ne man. (Juokiasi.)
– Mes kalbamės trečią sykį šįmet, ir visada sakote tą patį – jei ne sutuoktinis, šiandien jūsų nelydėtų tokia sėkmė. Santuoka – geriausia dovana jums per šiuos keletą metų?
– Taip, ir jei kalbėsimės 158-ąjį kartą, vis tiek tai kartosiu. Prieš savaitę atšventėme antrąsias santuokos metines, kartu esame šešerius metus.
Aš vis Elegijaus paklausiu, kaip mane pakenčia? Žmonės sako, kad su manimi įdomu, žurnalistams su manimi smagu, nes esu natūrali.
Bet Elegijui dėl karšto mano charakterio gal ir nelengva. Tai, ką jis nuveikė dėl mano koncertų turo, – milžiniškas darbas. Miegodavo po keturias valandas. Vis paklausiu – gal jau patyliukais ruošiasi skyryboms? Bet sako, kad ne.
Kita vertus, per koncertus mums ir nebuvo kada susipykti. Jis, visus darbus prižiūrėdamas, per areną trisdešimt kilometrų per dieną sulakstydavo, o aš užkulisiuose ruošdavausi dainuoti.
Santuoka su juo man dar ir labai naudinga dovana. (Juokiasi.) Surengė tokį koncertų turą, rūpinasi mano karjera, bet ir nepamiršta, kad esu ne tik dainininkė, bet ir jo žmona. Jis nuolat mane nustebina nerealiais poelgiais. Visiškas romantikas.
– Pavyzdžiui?
– Kartą skridome koncertuoti į Norvegiją, pakeliui penkioms valandoms sustojome Kopenhagoje. Oro uosto parduotuvėje pamačiau labai gražų laikrodį. Žinojau, kad jis skirtas man. Bet nieko Elegijui nesakiau, sirguliavau, nuotaika nebuvo gera.
Kitą vakarą prasitariau, kad mačiau tą laikrodį, kad labai jo norėjau. Jis paklausinėjo apie tą laikrodį, o po kelių dienų netikėtai jį padovanojo.
Pasirodo, ketvirtą ryto atsikėlė, nuskrido į Kopenhagą, pagal mano pasakojimą surado tą laikrodį, nupirko, pasėdėjo, knygą paskaitė ir grįžo. Kiti vyrai bamba, kai jų paprašoma išnešti šiukšles, o čia dėl laikrodžio į Daniją beldėsi.
– Kuo jums pačiai labiausiai įsimins šie metai?
– Svarbiausias, žinoma, buvo koncertų turas „Nesudeginta ant laužo“ penkiose didžiausiose Lietuvos arenose. Ir jis ką tik beveik baigėsi. Na, kitų metų pradžioje dar bus du koncertai Alytuje ir Kėdainiuose. Bet visose didžiosiose arenose koncertai jau buvo.
Jaučiu euforiją, sumišusią su grauduliu. Žinau, kad parodėme neeilinį reginį, bet po paskutinio koncerto Panevėžyje buvo labai liūdna. Užtat per jį išsitaškiau iki paskutinių jėgų. Tik įsijaučiau, o užuolaida paskutinį kartą nusileido.
Šie koncertai buvo geriausia, kas nutiko per mano karjerą. Nublanko visi ankstesni laimėjimai. Niekada nesu dainavusi pustuštėje salėje. Esu pripratusi prie anšlagų. Bet koncertai arenose su muzikantų grupe – to su niekuo nepalyginsi.
Mes niekur netaupėme. Net tie profesionalai, kurie dirbo per šį koncertų turą, sakė: jūs labai daug išleidžiate. Investavome viską, ką turėjome. Elegijus norėjo, kad viskas būtų aukščiausio lygio. Galbūt galėjome daugiau uždirbti, jei būtume elgęsi taupiau. Bet aš džiaugiuosi, kad Elegijus taip nusprendė. Jis norėjo padaryti taip, kad būtų įdomiau, nei visi kiti daro.
– Šįmet sugrįžote ne tik į arenas, bet ir į gerbėjų širdis. Dabar jūs – vėl viena populiariausių atlikėjų Lietuvoje.
– Bet, svarbiausia, sugrįžau į pačią save. Kalbu ne tik apie gyvenimą, savijautą, tai, kad mano kelyje nebėra alkoholio ir kitų negerų dalykų. Grįžau ir geru muzikiniu lygiu. Šiandien jaučiuosi tuo, kuo turiu būti. Visada to norėjau, bet kartais net netikėjau, kad tai įmanoma.
Juk būdavo taip – dainuodavau klubuose, lyg ir viskas gerai, o viduje viskas sproginėjo. Norėjosi daugiau. O dabar man oda šiurpsta nuo to, ką dainuoju. Didžiulis malonumas. Dvi valandas dainuoju be gurkšnio vandens. Ir to parako dar lieka!
Nulipu nuo scenos, o žmonės nesiskirsto. Kelis sykius dėl to net apsiverkiau užkulisiuose. Didžiulis džiaugsmas, bet ir liūdesys, kad koncertas baigėsi. Žinote, to nenupasakosi.
Daug kas nežino, bet buvo skausmingų akimirkų. Buvo sunkūs metai. Vėlavome išleisti albumą, po to visus metus teko ruoštis koncertams. Nebuvo kada net normaliai išsimiegoti. Rengti tokius koncertus – toks didelis mechanizmas, kokio Elegijus nė neįsivaizdavo.
Elegijaus mama labai laukė šių koncertų, matė, kaip mes dirbame per naktis. Labai jaudinosi, kad niekas mums nepakištų kojos. Ji man buvo net ne anyta, o tarsi mama.
Ji nepamatė šių koncertų. Tyliai išėjo prieš pat Vėlines. Po koncerto Kaune visos tos emocijos išsiliejo. Sako, kad žmonės plojo ir mane pakartoti dainą kvietė penkiolika minučių, o aš nė negirdėjau. Tūnojau užkulisiuose, buvau lyg sapne. Visas gyvenimas prieš akis prabėgo.
Daugiau - antradienio žurnale „Stilius". Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje!
