Dabar J.Liesis pripažįsta, kad skyrybos buvo vienintelis išsigelbėjimas.
„Praradimų reikia tam, kad suprastume, kiek daug turime. Ir tam, kad toliau siektume savo tikslų“, – sakė tarptautinių santykių ir diplomatijos mokslus baigęs J.Liesis, prieš metus pradėjęs dirbti Kristupo Krivicko laidos „Nusikaltimas ir bausmė“ („Lietuvos ryto“ TV) redaktoriumi.
– Neseniai dalyvaudamas laidoje „Kitoks pokalbis“ prasitarėte, kad sielos skausmo dar neišsigydėte.
– Vieni sako, kad skausmą galima paslėpti džiaugsmu, tačiau, kad ir kiek pelėsiais aptekusią sieną trintum, vis tiek pelėsis įveiks.
Geriausia bandyti kaip nors išliūdėti ar suprasti, iš ko tai kyla. Rasti to priežastį.
Dabar jau esu susitaikęs su tuo, kad ne viską, ko noriu, galiu turėti.
Tikrovė šiek tiek skaudina, šiek tiek liūdina. Kita vertus, gal ir gerai. Jeigu būtų galimybė to nepajusti, matyt, ja pasinaudočiau, bet jeigu man lemta tai išgyventi, padarysiu viską, kad išgyvenčiau.
– Vis dar tikite, kad po juodo periodo bus baltas?
– Nesakyčiau, kad iki šiol išgyvenu labai juodą ar pilką periodą. Tai baigėsi prieš dvejus metus.
Esu tikras, kad gyvenimas man siūlo tūkstančius ar net milijonus kitų spalvų.
Tikiu, kad laikui bėgant sugebėsiu pajusti, kas tikra, nes jaučiu, jog gyvenimas man siunčia daug. Juk po skyrybų buvau ne kartą įsimylėjęs, tik to jausmo bijau.
– Bijote mylėti?
– Taip. Aš bijau mylėti. Vis randu priežasčių, kodėl turėčiau nemylėti. Įtikinu save, kad su žmogumi, kuris man labai patinka ir kurio visaip noriu, vėliau nebus gerai.
– Sugebate į tokius santykius žiūrėti racionaliai?
– Aš esu racionalaus proto tvirtovė! Nors neretai būnu spontaniškas ir nenuspėjamas, tai tik paviršius. Giliai viduje esu labai racionalus.
– Gal būtent racionalumas ir stabdo naujus jausmus?
– Nauji jausmai buvo užplūdę ne kartą. Ne kartą esu prisipažinęs, kad myliu. Bet kiekvienąsyk po žodžio „myliu“ sekdavo žodis „bijau“.
– Dėl skyrybų su buvusia žmona kaltinate save?
– Save kaltinti lengviausia. Kadaise atsakomybę dėl skyrybų teko prisiimti Eglei, bet manau, kad ji tai darė ne iš didelio džiaugsmo.
Manau, pagrindinė mūsų skyrybų priežastis – atvirumo trūkumas. Mano atvirumo su savimi ir su ja, jos – su savimi ir su manimi. Tikro atvirumo, nepridengto ironija.
Mano nuomone, atvirumo ir jautrumo trūkumas buvo pagrindinė ne tik santykių su Egle, bet ir su savimi problema. Pirmiausia pats turiu pajusti, ko noriu, ko trūksta, ko siekiu, be ko negaliu ar galiu gyventi.
– Kas jus ištraukė iš juodojo apmąstymų periodo?
– Netikiu, kad kas nors ką nors iš tokios būsenos gali ištraukti. Tik pats žmogus gali sau padėti.
Bandžiau sportuoti, bendrauti su draugais, braidžiau alkoholyje, trankiausi po vakarėlius, sėdėjau namie, skaičiau knygas. Be to, dirbau ir pagaliau supratau pinigų reikšmę.
– Ką jums reiškia pinigai?
– Nieko nauja nepasakysiu – pinigai tam tikra prasme yra sparnai, padedantys lengviau ir toliau skristi, daugiau pamatyti. Kuo daugiau pinigų, tuo dažniau gali sau leisti klysti. Už juos gali nusipirkti gyvenimo patirtį.
– Vienas iš pinigų gavimo būdų – redaktoriaus darbas laidoje „Nusikaltimas ir bausmė“. Tokios jautrios sielos žmogui tai turbūt nelengva?
– Iš pradžių nuo šio darbo stabdė Kristupo Krivicko įvaizdis, bet pabendravęs su juo supratau, kad tai normalus žmogus, mokantis juokauti, turintis savitą pasaulėžiūrą, suprantantis ir gerbiantis kito nuomonę.
– Iš darbo daug neigiamų emocijų parsinešate į namus?
– Yra tekę matyti tokių baisių vaizdų, kuriuos filmuodami operatoriai užsimerkia.
Dar šiurpiau klausytis žmonių, kurie pasakoja apie nužudytus savo vaikus. Rengdamas laidas ne kartą esu apsiverkęs.
Pats turiu vaikų, todėl smarkiai išgyvenu. (J.Liesio dukrai Meilei – 7-eri, sūnui Rojui Juozui – 5-eri. – Red.)
– Šis darbas keičia santykį su vaikais?
– Pastaruoju metu vaikai dažnai būna kartu su manimi darbe, kai montuoju laidas. Randu laiko išbėgti iš montažinės, paglostyti jiems galvas, išgerti arbatos. Bet po akimirkos vėl neriu į montažinę, stengdamasis sandariai uždaryti duris, kad jie neišgirstų to, kas ten vyksta.
– Sakoma, kas mūsų nenužudo, padaro stipresnius. Dabar jaučiatės tvirtas? Kas padėjo atgauti jėgas?
– Nei labai tvirtai jaučiuosi, nei labai tikiu žmonėmis, kurie sako, kad visuomet tvirtai jaučiasi.
Žmogus negali būti visąlaik liūdnas. Jeigu jis tik verkia, vadinasi, kažką bando gauti tomis ašaromis. Lygiai taip pat negali dėtis visada stiprus.
Žmogus yra jausmų mišinys – kartais silpnas, kartais tvirtas, kartais pavargęs, kartais pilnas jėgų, kartais klaikiai spontaniškas, kartais racionalus ir viską apskaičiuojantis.
– Ar dabar jau žinote, koks laimingos santuokos receptas?
– Manau, vieno laimės recepto nėra. Ir santuokai, ir draugystei reikia atvirumo ir jautrumo šalia esančiam žmogui.
– Esate įsitikinęs, kad nebėra kelio atgal, į tą pačią šeimą?
– Netikiu, kad tai įmanoma. O jei ir būtų įmanoma, esu tikras, kad tik su labai didelėmis išlygomis.
Turėtume išsikalbėti, pereiti kelerių metų psichoterapijos kursą, kupiną atvirumo ir santykių analizės. Manau, tai neįmanoma.
Kartu galėtume būti vieninteliu atveju – jei mumyse kažkas radikaliai pasikeistų. Aš ir tuo netikiu. Juk žmonės greitai nesikeičia.
– Atgal kelių nematote, o naujo stipraus jausmo bijote?
– Taip! Nors esu jį pajutęs, bijau. Aš išsigąstu ne jausmo, o minties – ką dabar reikės daryti? Aš ją myliu, ji myli mane, tai kas dabar bus?
– Bet pasakyti tuos žodžius vis dėlto išdrįsote?
– Taip, esu sakęs moteriai, kad ją myliu, bet bijojau pasakyti, jog bijau. O kadangi bijau tai pasakyti, tai viską dar labiau apsunkinu.
