„Turiu tikslų, pažadų, bet niekada jų neišduodu. Neperšokusi griovio nesakau op, nes niekada nežinau, kaip gyvenimas gali pasisukti. Bijau girtis, mėgstu pasidžiaugti, kai pavyksta. Dėliojuosi visus metus į priekį, svajoju – juk svajonės kartais pildosi. Žinoma, viena svajonių – vaikelis“, - „Lietuvos ryto“ žurnalui „Stilius“ pasakojo dainininkė.
– Oksana, kaip gyvenate šventiniu laiku? Turbūt, kaip ir kiti dainininkai, lekiate iš vieno koncerto į kitą, nėra kada pasimėgauti šventine ramybe? – „Stilius“ paklausė O.Pikul-Jasaitienės.
– Žinoma, šventės mums, dainininkams, reiškia daug darbo. Mintys, idėjos sukasi apie pasirodymus, koncertus. Jie nesibaigs ir sausį – ramybė ir poilsis mūsų grupės nelepins ir po Naujųjų. Šiemet pirmąjį metų mėnesį itin daug koncertų. Sukamės kaip voverės rate.
Kiek didesnis atsipalaidavimas lauks vasario, kovo mėnesiais. Tuomet ruošimės vasaros sezonui, turams.
Tačiau mes džiaugiamės, kad turime darbo. Pasiskųsti, pagailėti savęs galime sau leisti itin retai – juk pačios pasirinkome ne miegą, o tokį darbą. Esame pripratusios. Kiekvieno koncerto laukiame su šypsena, nes scena – mūsų pomėgis, malonumas.
– Argi nebūna tokių vakarų, kai, rodos, atiduotum bet ką, kad tik nereikėtų lipti į sceną?
– Visko būna. Esame tokie patys žmonės, mums irgi nutinka nelaimių, užklumpa ligos, būna barnių namuose. Galų gale ir moteriškų kaprizų kartais būna. (Juokiasi.) Bet mokame susiimti ir scenoje šypsotis. Galiausiai linksmindamos kitus ir pačios užsimirštame, pasikrauname energijos.
Man vis dar keista, kad dirbu tokį darbą! Niekada nemaniau, kad dainavimas, scena – mano pašaukimas. Niekada nelaikiau savęs dainininke, talentu, labiau esu apsukri verslininkė. Man patinka suktis ten, kur viskas puikiai einasi.
Mėgaujuosi tuo, ką darau, situacija, pasiektais rezultatais. Mums patinka ir pikti žodžiai – jie ne smukdo, jie verčia pasitempti, įrodyti sau ir kitiems, kad galime dar geriau, dar smagiau.
Jau ne vienus metus mokausi dainuoti pas Baibą Skurstenę, lankau vokalo pamokas. Noriu tobulėti toje srityje, kurioje dirbu. Privalau mokytis, žinoti – juk nesu baigusi muzikos mokyklos. Man to reikia.
– Scenoje, televizijoje jus esame pratę matyti pasitempusią, itin seksualią, žėrinčią. Kokia Oksana Pikul-Jasaitienė yra namuose? Ar stengiatės kasdien būti seksuali ir nepriekaištingai graži savo vyrui?
– Gyvenime esu visiškai paprasta ir absoliučiai naminė. Scenos žmogus visuomet turi būti susitvarkęs – tvarkingi plaukai, makiažas, įvaizdis. Turiu traukti žiūrovo akį, negaliu ateiti iš namų nepasiruošusi.
Lietuviai mano, kad superdainininkėms, apdovanotoms vokaliniais gabumais, pasitempti prieš žiūrovą nereikia. Visi ateis ir klausysis tavo balso, nesvarbu, kaip atrodysi, kuo būsi apsirengusi. Nė velnio!
Atlikėjai privalo puikiai atrodyti! Pažiūrėkime į užsienio primadonas – ar matome apsileidusių, su džinsiukais iš gatvės užlipusių į sceną? Tikrai ne.
Į tai investuojama daug finansų, laiko, darbo.
Kai pripranti scenoje atrodyti gerai, to paties sieksi ir gyvenime. Bet ar tikrai norisi kasdien po tris valandas dažytis, šukuotis ir puoštis, kad nueitum nusipirkti maisto produktų vakarienei? Ne, tingisi. Gaila laiko.
Būna, kad pasislepiu po kepure, pamirštu pasidažyti. Dėviu paprastus drabužius, nekenčiu aukštakulnių. Namuose mėgstu įlįsti į juokingus treningus, kurių parsivežu iš Anglijos.
– Protingi žmonės sako, kad moteris namie neturi apsileisti, kad nereikia įlįsti į chalatą ir nustoti rūpintis savimi?
– Namuose juk nevaikščiosiu su klasikiniu kostiumėliu, nekepsiu blynų vilkėdama seksualiais apatiniais! Nesutinku su tuo. Moteris turi būti tvarkinga. Chalatas ir treningai negražu?
Jei chalatėlis tvarkingas, švarus, neapiplyšęs, plaukučiai tvarkingai surišti – gali būti labai seksuali moteris! Ne drabužiai, o moters elgesys daro ją seksualią.
Be to, ir vyrai labai skirtingi. Moteris turi žinoti, kas patinka jos išrinktajam.
– Kas patinka Simui?
– Simui aš patinku naminė ir šilta, jauki. Jam nepatinka ryškus makiažas, nepatinka mano šukuosenos – jam absoliučiai nepatinka mano sceninis įvaizdis! Tačiau mano vyras privalo su tuo susitaikyti, nes su tokia manimi jis susipažino.
Ir dėl vyro neketinu nieko keisti! Jeigu susipažinau su juo tokia, tokia ir būsiu. Jei vyras reikalauja, kad moteris keistųsi, gali būti, jog ateityje jis pabėgs pas lygiai tokią pat, kokią matė pažinties pradžioje.
– Dėl vyro neketinate nieko keisti. Toks požiūris kategoriškas, juk gludinant kampus kartais reikia nusileisti, rasti kompromisą.
– Absoliučiai neketinu. Esu kategoriškai prieš, man nepriimtina formulė, kur vyras yra šeimos galva, o moteris – paklūstanti ir balso neturinti namų šeimininkė. Ne!
Man svarbiausios vertybės šeimoje yra partnerystė, draugystė. Mes turime gerbti vienas kito darbą. Kad ir koks yra darbas, tai nėra gėda. Žmogui jis suteikia laisvę, tobulėjimą, finansus. Ir aš namuose esu pasakiusi, kad scena – mano darbas, tu privalai jį gerbti.
Manau, kad esu sudėtinga partnerė savo vyrui. Simas užaugęs kitokioje šeimoje, jam įskiepytas kitoks požiūris, su kuriuo aš kovoju. Ir kitaip nebus! Visko namuose būna – ir audrų. Simui dažnai sukeliu šoką reikalaudama savo teisių arba pasakydama „ne!“.
Noriu dirbti – dirbsiu. Noriu studijuoti – studijuosiu.
– Norite pasakyti, kad vyras prašė mesti studijas ir darbą?
– Kiek kartų! Mano pozicija buvo priešinga. Ir mama man ne kartą yra sakiusi, kad tokioms moterims kaip aš gyventi kur kas sunkiau nei nuolankesnėms. Būti gerai, tyrai ir vyro išlaikomai žmonai kur kas paprasčiau.
O kas, jei po 10 metų tas vyras ima ir pabėga?! Su kuo lieka moteris, neturinti išsilavinimo, darbo? Ne, man taip nenutiks.
– Neseniai susituokusios poros apie skyrybas, kad ir po 10 metų, galvoja mažiausiai...
– Sutinku, negalima apie tai galvoti. Tačiau ar moteris išsikovos savo teises, priklauso ir nuo jos požiūrio, drąsos. Tai dviejų žmonių derybos. Man svarbu partnerystė.
– Vasarą atšventėte pirmąsias santuokos metines. Kaip sekasi gludinti kampus, ar kuris nors labiau nusileidžia, ar jūsų namuose vis dėlto dūžta lėkštės?
– Su Simu kartu esame 5 metus. Per juos buvo visko. Apsigludinome. Tačiau gyvenant nuolat iškyla klausimų, kuriuos reikia spręsti. Vėliau atsiranda vaikai, vėl iškyla kitokių problemų.
Mūsų namuose tikrai kasdien nesilieja šampanas ir nežydi gėlės. Yra ką veikti. Buvo situacijų, kurias susėdę spręsdavome, buvo ir ginčų. Ačiū Dievui, visada iki šiol randame išeitį. Manau, kad mums sekasi gerai.
– Koks Simas yra dabar, palyginti su tuo jaunuoliu, su kuriuo susipažinote?
– Galiu pasidžiaugti, kad jis padarė milžinišką pažangą. Tas vyras, su kuriuo susipažinau, ir dabartinis Simas – du absoliučiai skirtingi žmonės.
Anksčiau jis buvo laukinis! Keisti poelgiai, jam šeima nebuvo vertybė, jo sprendimai mane šokiruodavo. Tačiau po truputį meilė, vienas kito auklėjimas labai stipriai jį pakeitė, daug ką sudėliojo į vietas. Simas bėgant metams labai bręsta.
Jis išmoko matyti ateitį kartu – anksčiau to nebūdavo. Jis gyvendavo šia diena, o man tai peilis. Esu planuojanti į priekį, numatanti viską: išlaidas, veiksmus, darbus, mokslus.
Bus kaip bus? Tai ne man. Tik žinodama, siekdama tikslų jaučiuosi stabiliai. Dabar planuoja, vizijas kuria ir Simas. Man tai – didelis laimėjimas.
– Jau kurį laiką Simas neturi krepšininko sutarties. Anksčiau buities lyg ir nebuvo – skraidėte pas mylimąjį, studijavote, susitikdavote vėlai vakare. Ar dabar atsiradusi buitis, kai vyras nuolat namuose, pakeitė jūsų santykius?
– Labai džiaugiamės ta buitimi! Matau, kad būdamas namuose vyras galvoja, kuria planus, svarsto apie verslą. Matydama jį tokį aš kaifuoju!
Per šį laiką, kai vyras nedirba, šeimoje atradome daug įdomių dalykų. Pamačiau visai kitokį savo vyrą.
– Nedirbančiam ir neuždirbančiam vyrui, tikiu, nėra lengva tūnoti namuose. Kaip palaikote sutuoktinį, kaip neleidžiate jam nukabinti nosies?
– Buvo duobių, kai Simas iš tiesų išgyveno dėl susiklosčiusios situacijos. Tai normalu, ir aš nesijausčiau gerai, jei neturėčiau darbo – galvočiau, ką padariau ne taip, analizuočiau, kur suklydau?
Tačiau labai greitai radau sprendimą – užimti vyrą kitais dalykais. Įtraukiau jį į buitį, pradėjome svarstyti, gal mums reikia naujų namų, o gal jam būtų įdomu pradėti verslą? Tai Simo rūpestis. Jis mąsto, kuria, svajoja, užsibrėžia naujus tikslus ir jaučiasi visai neblogai.
Pagrindinis vaistas žmogui, kuris ką nors prarado, – atrasti visai kitas įdomias erdves, pamatyti save kitame amplua. Tai tinka ir meilei, ir darbams.
Nereikia pulti į depresiją. Liūdesys – sveika ir normali emocija, visi jį išgyvename, tačiau reikia keltis ir eiti tolyn, kelti sau naujus tikslus, pasakyti liūdesiui, neigiamai emocijai „stop“. Jam tai pavyko.
– Koks Simas yra namuose? Ar jis tas vyras, kuris pataisys varvantį čiaupą ar pakabins paveikslą vos paprašytas?
– Labai norėčiau savo vyrą pagirti šiuo klausimu. Deja, negaliu... Kad ir kaip kartais norėčiau sulaukti paprastos vyriškos pagalbos buityje, jis net lemputės nepakeičia.
Mes su mama pačios nusiperkame ir pakeičiame lemputę, meistrų pasikviečiame, jei ko nors nemokame ar moterims per sudėtinga. O ką daryti? Sugedo indaplovė ar šaldytuvas? Išsikviečiu meistrus... Visur visada pati.
Dabar gyvenimas kitoks, visi labai skuba, nėra kada laukti. Pačios dažnai padarome greičiau. Gyvenimas priverčia. Laikyti visus keturis kampus vyriška? Nesąmonė.
Aš moku ir mėgautis savo moteriškumu, žaidžiu moterišką žaidimą. Kai reikia, pabūnu ir maža, silpna, globojama.
– Visa Lietuva spėlioja, laukiatės jūs ar ne? Atrodytų, kad visuomenė su nekantrumu laukia jūsų šeimos pagausėjimo.
– Jau seniai laukia! Ir mes laukiame šios naujienos. Tikrai nėra taip, kad sąmoningai nenorime vaikelio. Žinoma, kad norime! Santuoka, du žmonės, meilė – kodėl turėtų būti kitaip?
Galiausiai mums ne po 18 metų. Amžius verčia mąstyti apie šeimos pagausėjimą. Ir mano giminėje jau trūksta mažylių. Močiutė dažnai pasako, kad jau visi vaikai užaugo.
Ir mano mama jau kelerius metus vis prašosi būti močiute. Juokiuosi, kad gal dešimt metų už mane jaunesnis brolis jai pirmą anūką padovanos.
Norime ir siekiame to, duok Dieve, kad viskas būtų gerai. Tikiuosi, greitai nudžiuginsiu ir jus.
Negaliu tiksliai atsakyti į klausimą, ar laukiuosi. Tikslingai einame šeimos pagausėjimo link, tad gera žinia mus gali užklupti bet kuriuo metu. Šiandien galiu pasakyti „ne“, o rytoj pati sužinoti, kad laukiuosi.
Kai ateina laikas, moteris pati nusprendžia, kada šia naujiena dalintis su visuomene. Be to, tai labai asmeniška, tai šeimai, o ne naujienų skilčiai skirta žinia.
– Neseniai po vieno renginio, kuriame dalyvavote, pasklido kalbos, kad esate papilnėjusi. Žmonės pradėjo spėlioti, kad šįkart jau tikrai laukiatės.
– Antys šia tema skraido nuolat. Visi mus stebi, renginiuose klausinėja, nužvelgia mane, net aptarinėja pilvo formas. Man tai juokingas žaidimas.
Ar nepykdo? Erzina, kad pasirodžius tokioms antims turiu teisintis ir aiškintis, vargti atsakinėdama į daugybę skambučių. Nors tą vakarą galbūt turiu darbų.
Atrodau papilnėjusi? Gal ir priaugau keletą kilogramų, juk žiema atėjo, prikaupėme riebaliukų, kad būtų šilčiau. Kuo daugiau svorio, tuo moteris seksualesnė!
– Kaip sutariate su dešimtmečiu Simo sūnumi Deimanu?
– Puikiai. Deimanas – labai mielas, nuoširdus, jautrus ir šiltai bendraujantis vaikas. Mane visuomet maloniai nustebina jo iš nuostabos padidėjusios akys, kai ką nors pasakoju.
Jis dažnai būna pas mus svečiuose, kartu ruošiame vakarienę, žiūrime filmus, žaidžiame stalo žaidimus.
Anksčiau svarsčiau, kaip man pavyks bendrauti su Simo sūnumi iš pirmosios santuokos – juk tokioje situacijoje nesu buvusi. Mano vyras turi skaudžios patirties – tai faktas, kurį turėjau priimti nediskutuodama. Kitaip būti negalėjo, į mūsų šeimą atėjo ir nemažas vaikas.
Stebėjau, kaip jaučiuosi jų kompanijoje, tyrinėjau kilusias emocijas. Man gera! Nejutau jokio diskomforto. Kuo labiau Deimanas auga, tuo man įdomiau su juo leisti laiką.
Man, kaip moteriai, labai gera stebėti tėvo – mano vyro – ir sūnaus bendravimą. Jie dūksta, diskutuoja, žaidžia – mėgaujuosi jų ryšiu, tai ne atstumia, o sukelia šiltus jausmus vyrui. Man patinka Simą matyti tokį šeimynišką, besirūpinantį. Suvokiu, kad jis toks tėvas bus ir mūsų vaikams.
Augau su mažu broliuku, todėl man dalintis ir rūpintis yra normalu. Galėtų Deimanas ir dažniau svečiuotis, vykti su mumis atostogų.
– O ar esate pavydi?
– Turiu savininkiškumo jausmą. Ukrainietiškas kraujas daro savo! Kas mano, tas niekieno kito!
Kartais galiu būti pavydi. Bet man patinka, kad vyras moka priimti mano scenas juokais. „Oi, fui, kas čia pavydi?“ – ištaria jis, ir man pasidaro gėda.
Pasijuokiame iš situacijos, ir tiek. Simas moka neigiamus dalykus paversti juokais, ir tai dažnai gelbėja mūsų santykius. Juk aš – degtukas, galiu padaryti neapgalvotų veiksmų, o Simas mane užgesina.
Būna ir iš jo pusės panašių situacijų. Neseniai namuose su mama ir vyru vakare žiūrėjome televizijos šokių projektą. Su mama garsiai aikčiodamos aptarinėjome kažkurį šokėją vyrą – jo tobulą kūną, profesionalius judesius...
Šalia sėdinčiam Simui tai baisiai nepatiko! Pradėjo pavydėti! Lygiai taip pat pavertėme tą situaciją juokais – mokėjimas laviruoti išgelbėja.
– Ko žmonės apie jus dar nežino?
– Labai daug ko! Žmonėms rūpi skandalingi, įdomūs dalykai, o ne kasdienis mūsų gyvenimas. Pasakoju tiek, kiek noriu, kad žinotų. Per tiek metų išmokau atskirti darbinę informaciją ir tą, kuri skirta tik mano artimiems žmonėms.
Buvo momentų, kai apie mane buvo labai daug naujienų – vienomis dalijausi pati, kitos buvo iškapstytos, klaidos tarsi netyčia išlindo... Bet mano privataus gyvenimo su paprastais draugais, smagiai leidžiamo laiko niekas neviešina. Dėl to labai džiaugiuosi.
– Kaip atšventėte Kūčias, Kalėdas? Ar jums svarbios šios šeimos šventės?
– Ir mano, ir Simo mama gyvena Vilniuje – važiuojame pas jas. Kūčias švenčiame pas vieną mamą, Kalėdas – pas kitą. Visuomet patenkame į sudėtingą situaciją – lyg ir norisi pas vieną ilgiau pabūti, bet jau reikėtų važiuoti pas kitą.
Laviruojame, stengiamės, kad mūsų dėmesio gautų visi artimieji. Taip pat buvo ir šiemet. Visur esame labai laukiami.
Kad visi tilptume į vieną erdvę, reikėtų ieškoti labai didelio restorano. Tai būtų gana sudėtinga.
– Ar dovanomis rūpinotės iš anksto, ar lėkėte jų ieškoti paskutinę akimirką?
– Viskas priklauso nuo darbų, kiekvienais metais vis kitaip. Labai mėgstu dovanoti dovanas, kruopščiai jas parinkti. Man patinka stebėti žmogaus emociją, kai gauna dovaną. Dovanoms išleidžiu nemažai pinigų, prieš šventes visada pasitaupau.
Moteriai man labai paprasta išrinkti dovaną – kiekvienai reikia kosmetikos, grožio priemonių, parduotuvių čekių. O vyrui... Kaskart dėl to skauda galvą. Todėl labai smagu, jei vyras pasako, ko norėtų.
Skambinamės su draugėmis, tariamės, dalijamės idėjomis, klausinėjame, ką dovanos vyrui.
