Daugiausia laiko užsienyje praleidžianti dainininkė „Stiliui" pasakojo, kad kartais viename mieste atsikelia, skrenda į kitą, dainuoja spektaklyje, naktį pamiega ir dar su tamsa jau skrenda į trečią šalį.
„Nenuostabu, kad kartais pabundu apimta panikos, nes nežinau, kur esu, – nei kokiame mieste, nei kokiame viešbutyje. Svarbiausia, visada prieš užmiegant prisiminti, kaip išlipti iš lovos, kitaip gali ir iškristi patamsyje. Daugeliui toks gyvenimas atrodo labai romantiškas, patrauklus. Nežinau... Sunku... O gyvenimo ritmas ir intensyvumas su metais tik didėja!“ – sakė Asmik.
– O kaip per šventes? Dauguma skundžiasi laiko stygiumi ir chaosu. Jūs mokate tai kontroliuoti, perkate dovanas, o gal tiesiog skiriate laiko – brangiausio dabar dalyko – brangiems žmonėms?
– Šventės dažniausiai būna kupinos darbo. Labai nemėgstu dovanų pirkimo karštligės – visi lyg išprotėję bando konkuruoti, kas geresnę, įmantresnę ar įdomesnę dovaną nupirks. Toks jausmas, kad galvojama ne apie patį žmogų, o pasiduodama pirkimo vajui. Kai kada ir aš tam pasiduodu...
Mėgstu pirkti dovanas kelionėse ar tiesiog be progos: pamatau kokį daiktą, iškyla asociacija su man artimu žmogumi ir nuperku. Ir įteikiu be progos, šiaip sau. Juk dovana – pirmiausia mintis, jausmas.
Būtent mylimų žmonių draugija padeda tuomet, kai užeina tamsus gyvenimo periodas. Aš ne išimtis – irgi tokių patiriu. Nors kai kada leidžiu sau tokiais momentais pasimėgauti vienatve, liūdesiu, gera knyga.
– Vieni teigia, kad pakylėtai nusiteikti padeda įsimylėjimas. Ar jus tai veikia ypatingai? Gal branda išmokė įsimylėjimą vertinti atsargiai?
– Įsimylėjimas – vienas stipriausių laimės skatintojų. Taip buvo visada ir visiems, o branda visada išmoko į viską žiūrėti atsargiau, – šypsodamasi svarstė Asmik. – Tačiau būtent branda man leidžia suvokti, kad dabar esu reikalingiausiame man taške. Jaučiu, kad tokia, kokia esu dabar, galiu žengti į kitą etapą, bristi į kitus vandenis.
Dirbu visiškai kitaip, perdarau visus vaidmenis. Atėjo kitas atsakomybės jausmas, tenka dirbti didžiuliuose teatruose. Ir vaidmenis ruošiu kitaip, skiriu tam kur kas daugiau laiko. Geras jausmas.
Lūžis įvyko, kai sukako 30 metų. Nesigilinsiu į detales, bet tikrai mano gyvenimas apvirto aukštyn kojomis. Viskas gerokai stabiliau, ir tai, manau, tik todėl, kad viduje pati kuriu tą stabilumą.
O gyvenime man džiaugsmą teikia daug dalykų – jūra, gamta, kurioje retai tenka pabūti, nepažįstamų miestų šurmulys, kai gali vaikštinėti neatpažįstamas, gerti kavą tiesiog ramiai stebėdamas praeivius. Aš iš visur turiu semtis įkvėpimo ir energijos, nes jos daug atiduodu scenoje. Ten tenka įsimylėti vos ne kiekvieną vakarą! Ir vis naują žmogų! Aistringai, be kompromisų – taip, kad visi 1000 žiūrovų patikėtų! Toks siužetas, režisūrinis sumanymas... O gyvenime? Čia reikia laiko. Daug laiko...
– Kaip jaučiatės kituose miestuose? Gal daug smagiau, kaip daugelis pasakoja, kai vyrų dėmesio – tegu jo ir nereikia – yra daugiau ir tai vis tiek gerai nuteikia, žmonės šilčiau elgiasi ir dažniau šypsosi?
– Mėgstu keliauti – nuo pat vaikystės nebuvau prie tėvų prisirišęs vaikas, savarankiškai norėjau pažinti pasaulį. Matyt, prigimtis tokia – klajokliška. Kai mokiausi mokykloje, tėtis (tenoras Gehamas Grigorianas. – Red.) daug keliavo ir dainavo daugelyje Europos teatrų, tad man gana dažnai tekdavo galimybė jį svetur aplankyti, esu paauglystėje su juo net užsienyje gyvenusi. Gal todėl ir dabar nesibaigiančios kelionės po Europą man atrodo normalus gyvenimo būdas.
– Galbūt patiriate nuostabių akimirkų, kai gerbėjai akivaizdžiai reiškia dėmesį, – teikia gėles ir dovanas, laukia autografo? Jus tai erzina ar pamalonina?
– Dėmesys visada malonus, kai ne per daug įkyrus, – juokėsi Asmik. – Stokholme net pats karalius man atsistojęs plojo. Buvo malonu!
– Kur labiausiai esate atpažįstama, be Vilniaus?
– Net nežinau, gal Berlyne, nes ten daugiausia esu dainavusi. Visiškai netikėtai buvau nustebinta reklamos gausos Vienoje – visas miestas buvo nukabinėtas didžiausiais plakatais su mano atvaizdu.
– Ar jūsų 12-metis sūnus Nojus suvokia, vertina, ar jam svarbu, kad mama – žinoma artistė?
– Manau, kad jis tyliai tuo džiaugiasi ir didžiuojasi. Dabar jau aplanko mane ir Vienoje, ir Stokholme.
– Kur link krypsta jo dėmesys, kuo stengiatės jį užimti?
– Šiuo metu jo dėmesys krypsta į draugus, merginas ir petardas. Tai visiškai normalu tokio amžiaus vaikinui, – smagiai pasakojo Asmik. – Jis lanko „Ąžuoliuko“ chorą. Man pačiai po didelio M.K.Čiurliono menų gimnazijos krūvio nesinori jo iš karto vesti labai rimtu muzikiniu keliu.
Nenoriu sumažinti jo pasirinkimo galimybių – jis juk neprivalo taip pat būti muzikantu, dainininku. Nors pastaruoju metu lyg ir ėmė linkti į šitą pusę... O jei taip, reikėtų jau ir paraginti, paspausti, bet aš pati liepti, pavyzdžiui, sėsti vaikui prie pianino negaliu – tai jau mano vaikystės traumos.
– Netrukus laukia atostogos Balyje. Ką labiausiai norite tuo metu nuveikti?
– Per atostogas labiausiai norėčiau nieko nenuveikti, juk žmogus turi kada nors atjungti visus laidus ir pailsėti!
Vykstu į Balį po labai sudėtingų ir įtemptų metų – net šešis naujus vaidmenis parengiau! Gruodžio 28-ąją dar dainavau Švedijos karališkojoje operoje „Madam Baterflai“ – ji man ypatinga: laukdamasi manęs iki aštunto mėnesio joje dainavo mama (sopranas Irena Milkevičiūtė. – Red.). Tais laikais abu tėvai kartu dainavo, o vėliau aš pati dalyvaudavau spektaklyje kaip jų vaikas.
Man tai – verksmo opera nuo pat pirmos natos, vos tik užgroja orkestras... Iš pradžių bijojau, ar galėsiu dainuoti. Bet kai reikia dainuoti pačiai, emocijos dingsta.
