Vilniaus rotušėje Rūtos Vanagaitės knygos „Ne bobų vasara“ pristatymas daugeliui moterų tikrai buvo ir dar bus panašus į šaltą dušą. Teatrologė, viešųjų ryšių specialistė, pirmosios Lietuvoje knygos apie tėvų senatvę ir slaugą, teatrų festivalio „Life“ rengėja, interaktyvaus projekto „Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje“ prodiuserė rimtai nusprendė iškrapštyti skeletus iš moterų spintų. Kas tie skeletai? Stereotipai, baimė, įprotis gyventi „deramai“, „kaip įprasta“. Gyvenimas po 40-ies, 50-ies ir net 70-ies nesibaigia.
Įdomu tai, kad R.Vanagaitė pati viską patyrė savo kailiu – ne tik žiūrėjo į bėgančių metų pauodegę, bet susidūrė ir su ilgai trukusia tėvų slauga, vyro draugijos poreikį, brido per internetinių pažinčių purvą.
Taip aštriai, aiškiai, tarsi iš karto išblaivinančiai ir tarsi pažadinančiai iš sapno moteris apie moterį, ko gero, prabilo pirmą kartą. Rūtai į knygos pristatymą atėjusios moterys aplodismentų negailėjo.
