Merūnas neslėpė, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu neliko laiko pomėgiams, tačiau svarbiausias metų šventes – Kūčias ir Kalėdas – jau iš anksto kalendoriuje buvo pažymėjęs dideliu kryžiumi: kad galėtų jas ramiai praleisti su savo brangiausiais žmonėmis – žmona Erika (26 m.) ir sūnumi Ajumi.
Operos solistas su mylimąja susitaręs apie pirmagimį daug neatvirauti. Pora bijo, kad piktų žmonių kalbos į šeimą neatneštų blogos energijos. Tačiau šeimos galva mielai dalijasi savo, kaip tėvo, išgyvenimais. Juk nauji potyriai – neatsiejama šio gyvenimo laikotarpio dalis, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
– Jau spėjote įsijausti į tėvo vaidmenį?
– Dabar toks fantastiškas laikas – kiekvieną dieną atrandu nuostabių dalykų: sūnus delniuką ištiesia, žiūri tiesiai į akis, krykštauja, išgauna naujus garsus... Tai tokia laimė! Jaučiu tai, ko gyvenime anksčiau nesu patyręs. Stebuklas būti tėvu.
– Kaip sūnaus gimimas pakeitė jūsų gyvenimą? Pritariate tiems, kurie sako, kad viskas apsisuka 360 laipsnių?
– Gyvenimas 360 laipsnių tikriausiai apsisuka tiems, kurie nėra stabilūs. Mūsų su Erika jausmai, šeimos suvokimas labai stabilus. Dienotvarkė susijaukė, bet tai normalu. Anksčiau prieš išeidamas savanaudiškai skirdavau valandą nusiskusti, pasikvepinti, dabar tam skiriu 15–20 minučių, – juokėsi Merūnas.
– Ar tėvystė išmokė jus ko nors nauja?
– Nauja viskas, kas susiję su vaiku. Tiesa, praeityje turėjau praktikos su savo seserimi, kuri už mane jaunesnė dešimčia metų. Teko viską prisiminti. Mano mama medikė, prieš tai dirbo darželyje – matydavau, kaip reikia elgtis su vaiku, kaip keisti vystyklus, juo rūpintis. Praeities praktika labai padėjo.
Tik štai baimę jaučiu kaip ir visi tėvai. Svarbiausia, kad tik vaikas nesirgtų. Kai pamatai jo ašaras ar nuo jų užtinusias akis, galvoji: Dieve, ką ne taip darau? Kas blogai? Ką jis nori pasakyti? O iš tikrųjų viskas natūralu – gamta pati viską teisingai yra sudėliojusi, nereikia prieš ją eiti ir be reikalo jaudintis, nors iš pradžių atrodo, kad kiekvienas vaiko skleidžiamas garsas ar daromas judesys itin reikšmingas, verčiantis suklusti.
– Kokias tradicijas planuojate skiepyti šeimoje?
– Kartais jaučiuosi ateistu, kartais būnu labai karštai tikintis. Gal tai bjaurus bruožas?.. Giminėje turime kunigą, daug kalbame apie krikščionybę, net aš pats kažkada domėjausi teologija, norėjau eiti kunigo keliu.
Man patinka Šventojo Rašto idėja išlaikyti šeimą, ją telkti, saugoti vertybes. Šeima man jas gerai įskiepijo. Norėčiau, kad ir mūsų vaikas ateityje jas perduotų savo atžaloms, pasakotų, ką reiškia būti tikinčiu ir laukiančiu. Taip pat kad šventės esmė yra ne dovanos ir net ne visų susibėgimas kartą per metus. Kartu reikia būti nuolat.
Per didžiąsias šventes netgi atsisakiau koncertų, kad tik būtume kartu su šeima. Tai buvo pirmosios Kalėdos mano vaikui ir tai šventa. Iš anksto nusprendėme per jas jokiu būdu nedirbti.
Jau seniai vadovaujuosi paprasta taisykle: su kitais elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi. Tai labai paprasta – nereikia net būti kataliku. Reikia vadovautis žmogiškais principais, pavyzdžiui, pasitikėjimu, tai labai svarbu ir šeimoje. Nors meilė susideda iš labai daug smulkmenų.
Man labai svarbu, ką žmonės apie mane sakys vaikui net ir po daugelio metų. Vienas pagrindinių idealų man – senelis dailininkas Aleksandras Vitulskis, apie kurį ir dabar sklinda nuostabiausios kalbos, nors aš jo visai nepažinojau. Senelis sugebėdavo žmones sudominti, suburti, rasdavo bendrą kalbą ir su profesoriumi, politiku, ir vaiku, net valkataujančiu benamiu. Šviesus kitų prisiminimas – tai turbūt aukščiausias žmogaus įvertinimas.
– Svajojote tapti vienuoliu. Kas sulaikė nuo šio pasirinkimo?
– Kažkada labai ieškojau savęs – ir dvasinėje, ir militaristinėje sferose. Man buvo sunku, kai netekau brangiausio žmogaus – tėvo. Pagaliau menas mane sutelkė ir pastatė į vietą. Dėkoju likimui, kad nenukrypau ten, kur nereikia.
– Kadaise mokėtės piešti ir pats – galbūt tai senelio dailininko įtaka? Šiuo metu paimate į rankas pieštuką ar teptuką?
– Kartais knieti papaišyti. Darau tai ant sąsiuvinio ar užrašų knygutės kampo. Gal piešiu ateityje, nes dabar energiją skiriu operinei muzikai ir stengiuosi joje save realizuoti daugiau nei šimtu procentų. Nusiteikimas padeda nesimėtyti į kairę ir dešinę.
Būna, kad sutrinku, blaškausi, nes sunku, kai dainos – ne vieno muzikinio stiliaus, net ne vienos epochos. Gal, kai būsiu pensininkas, vėl pradėsiu piešti – duok Dieve, kad taip nutiktų.
– Klausantis jūsų ir stebint iš šalies atrodo, kad esate tobulas vyras, idealios šeimos galva...
– Gyvenimo būdas, darbo ritmas neleidžia būti idealiam. O juk idealioje šeimoje greičiausiai būna taip: tėtis grįžta vakare po darbo ir paima vaiką ant rankų, rytą kartu pusryčiauja...
Kartais pagalvoju, kas bus iš to mūsų vaiko, kai tėvas tiek dirba. Juk gali būti, kad, kaip ir daugumai operos solistų, teks skraidyti į svečias šalis su visa šeima. Kol vaikui nereikia eiti į mokyklą, tai idealu.
Nors... galėčiau savo šeimą pavadinti idealia. Aišku, visko būna – nėra namų be dūmų. Būna, ir susipyksti, ir kompromiso kurį laiką nerandi. Bet viską sudėlioja į vietas pasitikėjimas, meilė ir tikrosios vertybės.
– Esate linkęs į kompromisus?
– Kai myli, apie nieką kitą ir negalvoji, tik kaip greičiau išryškinti kokią nors dėmę ar tašką santykiuose ir juos sunaikinti. Mes abu su Erika tokie. Net labiausiai susipykus per dešimt ar dvylika valandų susikaupi, ateini ir atsiprašai. Svarbu mokėti pripažinti kaltę ir atsiprašyti.
– Ar padedate žmonai suktis namuose, koks esate buityje?
– Be abejo. Visiškai nebijau nei plaktuko, nei replių, nei benzininio pjūklo. Tik kai darbuojuosi, maniškė jokiais būdais neturi teisės būti namie arba žiūrėti į tai, ką darau. Mes tokiais atvejais pradedame vienas kitą kritikuoti. Nors galiausiai rezultatas būna toks pat geras, viskas tvarkinga.
Vasaromis leisdavau laiką pas savo tetą sodyboje – ten mano ir stogai dengti, ir šienauta. Be to, mano patėvis buvo labai rimtas stalius, tad nemažai išmokau iš jo. Viso to buvo išmokta anksčiau, nei atsirado muzika.
– Prieš pasirodydamas projekte „Kelias į žvaigždes“, dar 2006-aisiais, dirbote ir statybininku.
– Dirbau, dirbau... Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Kiekvienas vyras turi mokėti įkalti vinį, naudotis pjūklu.
– Kad ir kokia svarbi ir mylima būtų šeima, kiekvienas žmogus turi pomėgių, kurių negali atsisakyti. Jūs tokių turite?
– Muzika ir yra pomėgis. Nors anksčiau niekada nedrįsau svajoti, kad muzika taps gyvenimo būdu. Daug laiko skiriu naujų kūrinių, operų studijoms. Norisi atrasti ką nors savito, nes muzikoje tai svarbu.
Bet turiu ir slaptą aistrą – tai aštrūs daiktai: peiliai, kardai. Tam reikia skirti laiko – lankyti parodas, domėtis. Turėjau surinkęs kolekciją, bet kažkada, kai reikėjo pinigų, visus savo peilius pardaviau. Iš to mano pomėgio liko tik aistra.
Vienu metu tenkinau ir adrenalino poreikį. Esu šokęs parašiutu, septynis kartus – su guma. Taip pat esu išbandęs šonaslydį, nardžiau. Ko tik nebuvo...
– Esate dirbęs ir narkomanų pagalbos linijoje. Tai irgi priskiriate savęs ieškojimo laikotarpiui ar tiesiog stengėtės padėti kitiems?
– Buvau susidėjęs su labai šaunia bendraminčių kompanija – tai buvo labai pasaulietiški, netipiški jauni žmonės, turėję tikslų. Neieškojau atlygio, negalvojau apie šeimos kūrimą, apie ateitį, žavėjausi gerumo ideologija. Džiaugiuosi, kad ir dabar tuo tikiu, tik labai trūksta laiko. Tačiau stengiuosi dalyvauti kokiose nors akcijose, kur nors įkišti savo trigrašį gerąja prasme.
– Turite didžiulę gerbėjų auditoriją. Jų dėmesys nedrumsčia ramaus šeiminio gyvenimo?
– Gerbėjų dėmesys niekada nebūna varginantis. Bet yra tokių žmonių, kurie, kaip sakoma, nei rūta, nei mėta – patys turbūt nėra stabilūs, tad kelia tik neigiamas emocijas.
– Dažnai tenka girdėti kritiką?
– Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu kritika manęs nepasiekia arba aš tiesiog greitai judu. Gyvenime sutinku daug fantastiškų žmonių, kurie linkę padėti. Net ir socialinis tinklas padeda atrasti labai įdomių asmenybių. Esu linkęs bendrauti net su pačiais keisčiausiais žmonėmis.
– Turite didelį draugų ratą?
– Draugų turime mažai – su žmona juos galėtume suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Dažnai tenka nusivilti žmonėmis. Draugai, kaip aš sakau, – metaliniai žmonės, lieka nuo mokyklos laikų. Su jais dažnai susirašai, neužmiršti vienas kito. Draugai yra tie, kurie dažniausiai atsiranda juodžiausiu gyvenimo periodu, pasako gerą žodį ir visada pirmieji padeda. Tokie žmonės niekada nešmėžuoja be reikalo, o tiesiog yra, kai jų labiausiai reikia.
Aišku, yra ir tokių „draugų draugų“ – prisileidžiu juos labai arti savęs, nudegu – visko būna. Bet ir toliau tikiu žmonėmis.
– Ar turite bruožą, kurio norėtumėte atsikratyti?
– Nuo pat vaikystės mano didžiausias minusas – išsiblaškymas. Kaip sakydavo mano pirmoji mokytoja: visi vaikai kaip vaikai, sėdi ir rašo kontrolinį, o Vitulskis sėdi ir šaudo varnas pro langą. Net ir tada, kai labiausiai reikėdavo susikaupti, būdavau išsiblaškęs.
