Kai socialiniuose tinkluose užvirė diskusija dėl senatvės, Vaida pajuto pareigą paaiškinti, ką ji turėjo omenyje, kalbėdama apie moters amžių.
„Aš rašiau mintyse aiškiai regėdama vienas ponias, kurios savo veiksmais, žodžiais ir išvaizda bando bėgti paskui nuvažiavusį traukinį: apie vyresnes moteris, kurias fotografuojasi pusnuogės jūroje arba ant šieno kupetos, ieško jaunikių TV etery, šoka burleskas, rėdosi tokiais vulgariais rūbais, kurie nei jaunai, nei senai netinka. Su tomis aš labiausiai norėjau padiskutuoti, o atsišaukė tos, apie kurias net nepagalvojau“, – savo „Facebook“ paskyroje rašė V.Skaisgirė.
Jai iš karto atsiliepė Eglija, tikinanti, kad Vaidos pasisakymas – tai „jaunos mergaitės samprotavimai apie tai, ko ji nepatyrė“ arba, blogesiu atveju, dėmesio stokos išraiška.
„Esate mano dukros metų. Jūsų metų aš lygiai taip pat galvojau, kad 40 jau yra gili senatvė! Bet dabar aš galvoju kad 80 yra gili senatvė. Matysime, kaip jausiuosi 80-ies“, – Vaidai atsakė Eglija.
Žemiau pateikiame diskusijas sukėlusį V.Skaisgirės įrašą:
„Tai, ką netrukus perskaitysite, gali atsiduoti seksizmu. Gali turėti diskriminacijos prieskonį. Gali įžeisti. Įžeisti lepiausias šios Žemės gėleles – moteris. Aš, tiesa, nenoriu nieko užgaulioti. Viskas daug paprasčiau. Mintys ėmė trykšti fontanu, kai šiandien 49-ą kartą per mėnesį mano akiratyje pasimaišė antraštė apie vienos ponios X džiaugsmą, jog ji... sensta. Ji džiaugiasi, kad sensta. Ar galit pamanyt?
„Su metais aš darausi vis gražesnė!“. „Mano metai – mano turtas“. „Gyvenimas po 40 tik prasideda!“ Maždaug taip šneka žinomos senstelėjusios moterys viešojoje erdvėje. „Ach, kaip gražu, kaip teisinga, kaip motyvuoja!“. Maždaug taip reaguoja tokio paties ar dar vyresnio amžiaus pastarųjų banalių straipsnių sekėjos. Deja, tai yra totali nesąmonė, visiškas absurdas ir pats kvailiausias melas. Melas, kuriuo nuo jo didenybės Laiko bando gintis senstančios moterys. Mielos ponios, nemeluokite kitiems ir sau. Metai – joks ne turtas, o vis sunkėjanti grandinė po kaklu. Metai ne suteikia grožio, o priverčia dėti vis daugiau pastangų, laiko ir pinigų į savo prekinę išvaizdą. Gyvenimas po 40, 50 ar 60 tikrai nesibaigia, bet ir neprasideda. Kai perskaitau eilinį tokį poetišką pasisakymą apie įsisiūbuojančią karšatį, visada pagalvoju: o kodėl apie metus tauzija tik moterys? Gi vyrai irgi sensta. Kodėl jie apie tai nepasakoja, neatskleidžia savo išgyvenimų ir potyrių? Kodėl nepateikia senėjimo privalumų iš savo pusės? Ko tylit? A? Gal Antanui iš Glausučių kaimo, pučiančiam 53 žvakutes ant torto, dabar kaip tik reikia jūsų pozityvių minčių? O vyrai šia tema nekalba (bent jau dažniausiai) nes jiems tai nei įdomu, nei aktualu. Senėjimas – natūralus procesas, kuriam nereikia ditirambų. Tai yra nesustabdomas vyksmas, kurį sutikti reikia oriai. Tenka pripažinti, kad metams bėgant būtent vyrai dažniausiai sugeba išlikti blaivaus proto. Žinoma, aš nešneku apie tuos, kuriems klimaksas vietoj saviguodos šnekų pasireiškia noru turėti prabangesnį automobilį, jaunesnę žmoną, didesnius raumenis. Tokių tikrai yra ir jie dar kvailesni už sau ir kitiems apie senėjimo naudą meluojančias moteris. Tačiau žvelgiant statistiškai, vyrų laikysena metų karuselėje yra ramesnė ir oresnė. Grįžtant prie moterų, būna ir tokių atvejų, kai pažvelgus į vieną ir tą pačią moterį, kai jai 30, o po to – kai 40, gali drąsiai pasakyti, jog vyresnė ji atrodo geriau. Bet dievaži, tai tikrai ne dėl metų. Galbūt ji pakeitė šukuoseną, galbūt išsiugdė stiliaus pojūtį, galbūt svorio numetė. Tačiau metai – jie negražina ir neduoda nieko gero, išskyrus lėtėjančią medžiagų apykaitą, stabarėjančią pasaulėžiūrą ir domino efektu viena po kitos atsirandančias raukšles. Mano aplinkoje yra nemažai į ketvirtą, penktą ir šeštą dešimtį įkopusių, pasitempusių, stilingų, jaunatviškų moterų. Labiausiai mane žavi jų adekvatumas – jos puikiai supranta, kad atotrūkis tarp dabarties ir gimimo datos pase vis labiau didėja, tačiau niekados nepradeda kvailų šnekų apie tai, kokios jos laimingos sendamos. Kodėl? Nes tai nei laimė, nei džiaugsmas. Jos laimingos, nes turi gražias šeimas, įdomius darbus, sukaupė neįkainojamos patirties, tapo išmintingesnės. Tai, o ne tariamas besiskleidžiantis senstančios moters grožis, yra didžiausi prabėgusių metų privalumai. Ir nors jų mintyse vietoj „Kiek dar manęs visko laukia...“, sukasi „Kiek daug visko buvo...“, jos vis dar sugeba gyventi žaismingai. Gerų pavyzdžių yra. Tačiau ir jie nepaneigia, jog senti yra liūdna. Senti yra nesmagu. Tačiau – normalu. Tad ir pasitikti bėgančius metus reikia normaliai. Be banalių frazių, kaip faina ir smagu man turėti daug raukšlių. Be sapalionių, kad tik su metais moteris atsiskleidžia. Nes ji nebesiskleidžia, ji vysta. Senėjimas yra procesas, kuris neardo pasitikėjimo savimi tik tada, jei apie jį negalvoji ištisas paras. Tai procesas, kurį įmanoma kontroliuoti rūpinantis savo mityba, sportuojant ir nenuobodžiai gyvenant. Motyvuojančių kalbų terapija nepadės sustabdyti laiko. Kaip ir nepadės įrodyti sau ir aplinkai, kad šitas melas yra tiesa. Priešingai – atskleis, kaip sunku susigyventi su raukšlėmis, kaip skaudu matyti save nebe tokią, kaip anksčiau. Reikia suprasti viena – senstame visi ir nei vienas nuo to nepabėgo. O ta, kuri bandė bėgti, kalbėdama apie su metais kerojantį seksualumą, švirkšdamasi į veidą injekcijas ar pasirinkdama sau pagal amžių visai netinkančius drabužius, yra labai nelaiminga. Būkit laimingos, moterys, ir nebešnekėkit tų nesąmonių. Jos juokina visuomenę, jos klaidina naivuoles ir svarbiausia – jos apnuogina jūsų baimes. O bailių niekas nemėgsta.“
