Penktadienį Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras minėjo 26-ąjį gimtadienį. Šia proga Vilniaus Kongresų rūmuose muzikantai atliko Gustavo Mahlerio 2-ąją simfoniją, vieną genialiausių pasaulio simfoninių kūrinių.
Jį atliko orkestras su Kauno valstybiniu choru ir solistėmis Ieva Prudnikovaite, Sandra Janušaite.
Kūrinys kupinas prasmių
G.Mahlerio kūrybą galima vadinti tiek G.Rinkevičiaus, tiek Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vizitine kortele.
Jie yra atlikę visus šio kompozitoriaus simfoninius kūrinius, o 2-ąją G.Rinkevičius yra dirigavęs gal dešimt kartų.
„Manau, kad ši simfonija – vienas genialiausių G.Mahlerio kūrinių tiek muzikine, tiek filosofine prasme. Ji pavadinta „Prisikėlimo simfonija“. Tai tokios filosofinės kategorijos, kurios sukelia žmogaus norą gyventi, suteikia optimizmo ir truputį daugiau supratimo apie būtį, gyvenimo prasmę, būtinybę daryti gerus darbus“, – apie gimtadienio koncertui pasirinktą kūrinį kalbėjo G.Rinkevičius.
G.Mahlerio Antroji simfonija dar vadinama „Žmogaus gyvenimo garsine alegorija“. Ji prasideda mirtimi, antrojoje ir trečiojoje dalyse įgauna apmąstymų pobūdį, o finale baigiasi Paskutinio teismo scena ir svarbiausiu žmogui atsakymu: „Kas buvo pagimdyta, pranykti turi! Kas pranyko, turi prisikelt!“
„Ši mintis padeda įveikti prigimtinę mirties baimę. Miršti, kad prisikeltum. Muzikai idėjos ne mažiau svarbios nei teatrui, operai, dailei, skulptūrai ar kitiems menams, turintiems labai konkrečią formą. Muzikos forma abstraktesnė, ji nuskamba ir dingsta, bet įspūdis ir dvasinis penas lieka“, – įžvalgomis apie kūrinį dalijosi maestro.
Salė – per ankšta G.Mahleriui
Rinkdamasis atlikti savo pamėgto kompozitoriaus G.Mahlerio kūrybą, G.Rinkevičius negalėjo dar kartą nepareikšti apgailestavimo: tokioje erdvėje kaip Kongresų rūmai, nors salė tarsi nemaža, kūrinys nesuskamba taip, kaip turėtų. Jam reikėtų trigubai didesnės salės.
„Nė viena Vilniaus ir apskritai Lietuvos salė nėra pritaikyta tokiems kūriniams atlikti. Kada mes ją turėsime?
Kada liausimės barstyti savo norus ir galimybes smulkmeniškiems dalykams ir paliksime po savęs tokį paminklą, kuris bus reikalingas ateinančioms kartoms?“ – retoriškai klausė dirigentas, vis dar neprarandantis vilties sulaukti Vilniuje geros akustikos salės, tinkamos monumentaliems simfoniniams kūriniams.
