Rusų klasikinės literatūros perlu vadinamas Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“ – vienas sudėtingiausių dramos kūrinių. Tai painus istorinės kronikos, epo ir dramos labirintas. Istorinė fabula apie caro Boriso ir jo nužudyto caraičio Dmitrijaus šmėkla virtusio Apsišaukėlio kovą – tik pjesės paviršius.
A.Puškiną domino ne istorinės peripetijos, bet žmogaus ir tautos likimas istorijoje. Išstudijavęs Williamą Shakespeare’ą jis rašė rusų liaudies tragediją. Šiandien „Borisas Godunovas“ skamba kaip pranašiškas veikalas apie amžiną Rusijos istorijos „ydų ratą“.
„Man norėtųsi, kad liaudis, kaip šeima, būtų antra pagal svarbą po Boriso. Ne šiaip grupelė aktorių, kuri sukuria foną, bet antras pagal svarbą veikėjas, o gal ir svarbiausias. Visa liaudis būtų suluošinta.
Apie rusus galima pasakyti, kad jie truputį „daužti“ – ne blogąja prasme, bet gal taip siela atsiranda. Ir tai suvienytų visus“, – „Lietuvos rytui“ anksčiau sakė E.Nekrošius per vieną pirmųjų spektaklio repeticijų. Režisierius siekė per „daužtos“ liaudies charakterį išreikšti gražiausias ir baisiausias jos savybes. Žemę ir dangų.
E.Nekrošiaus režisuojamas spektaklis – pirmasis „Boriso Godunovo“ pastatymas Lietuvos dramos scenoje, nors ši tema Lietuvos teatralams pažįstama nuo 1930-ųjų. Naujausias, itin kontraversiškas pastatymas, operos veiksmą perkeliantis į mūsų dienų autoritarinės valstybės aplinką su televizijos studijos šviesomis ir roko žvaigžde, įvyko 2008 m.
Spektaklį drauge su E.Nekrošiumi kūrė nuolatiniai kūrybiniai bendradarbiai – scenografas Marius Nekrošius ir kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva.
