Daugiau nei prieš metus prasidėjusi šios poros draugystė kėlė visuomenės susidomėjimą – juk vyras už savo mylimąją vyresnis 27 metais. Tačiau A.Anušauskas po kelių draugystės mėnesių pasipiršo Linai ir juodu pradėjo planuoti vestuves, nepaisydami niekieno nuomonės.
Apie savo draugystės pradžią A.Anušauskas su mylimąja yra papasakoję žurnalui “Stilius“.
Porą suvedė istorija
„Aš juk buvau viena iš Istorikų dienų organizatorių. Kai reikėjo pasikviesti vieną žinomesnių, ką nors pasiekusių žmonių, juo tapo būtent jis. Ir ne aš jį pasirinkau – vyko studentų balsavimas“, – prisiminimais dalijosi dar politiko sužadėtine buvusi L.Bulanovaitė.
Ir viskas, kas vyko vėliau, buvo netikėta tiek pačiai dabar jau Vilniaus dailės akademijoje kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro laipsnio siekiančiai L.Bulanovaitei, tiek jos išrinktajam.
– Kokia buvo jūsų su Arvydu draugystės pradžia?
– Kadangi organizavau tą renginį, kuriame jis buvo pakviestas dalyvauti, teko su juo susipažinti. Vėliau buvo dar keletas su istorija ir kultūra susijusių renginių... Labai sunku pasakyti, kada buvo tas momentas, kai įsižiebė jausmai. Viskas prasidėjo nuo smulkmenų. Vėliau pastebėjome, kad galime apie daug ką kalbėtis. Ėmėme vis dažniau kartu pasirodyti įvairiose vietose. Su Arvydu nuo pat pažinties pradžios man lengvai liejosi mintys.
– Juokaujama, kad kai moteris susipažįsta su vyru, iškart jos galvoje pradeda suktis vizija, kaip ji už jo ištekėtų ir pagimdytų jam keletą vaikų. Buvo kas nors panašaus?
– Aš to tikrai nesitikėjau, nes iš pradžių santykiai buvo labai kolegiški. Nemaniau, kad įvyks kas nors panašaus. Ir prieš dešimt metų nebūčiau pamaniusi, kad gyvenimas taip susiklostys. Niekas negali jo prognozuoti.
– Tikriausiai nujautėte, kad pradėjusi draugauti su politiku sulauksite įvairių apkalbų, o smalsuoliai norės viską išnarstyti po kaulelį?
– Žinoma, pagalvodavau apie tai. Bet kai mūsų santykiai ėmė darytis rimtesni, pagalvojau, kad norėdama juos išsaugoti, norėdama rimtos draugystės dalį privatumo turėsiu paaukoti. Viešumo niekada nenorėjau, bet juk žiniasklaidos atstovai patys pradėjo skambinti, kviesti į interviu.
Į mus kreipėsi net septynios televizijos laidos. Bet mes su Arvydu sutarėme, kad nesame linkę savęs viešinti televizijoje. Norime privačių santykių – interviu į kairę ir dešinę nedalijame. Svarsčiau: jei visai nekalbėsiu su žurnalistais, jie patys ims kurti istorijas, ką nors išgalvos.
– Kaip reagavo jūsų artimieji? Kaip Arvydą priėmė tėvai?
– Žinoma, kol nepažįsti žmogaus, gali kilti juodžiausių minčių apie jį. Bet juk susipažinęs pamatai, kas tai per žmogus, ir nelieka jokių abejonių.
Šeima priėmė gražiai, jie buvo pažįstami dar prieš pasirodant straipsniams žiniasklaidoje, tad jokio šoko nebuvo. Tėvai pasakė: „Abu esate suaugę žmonės ir patys sprendžiate.“
