Jie pamišę – taip manė daugelis, kai Gerimantas Statinis ir Tomas Augūnas pareiškė paspirtukais keliausią iš Vilniaus į pajūrį.
Tačiau vilniečiams užteko ryžto šiomis neįprastomis transporto priemonėmis įveikti beveik pusę tūkstančio kilometrų ir pasiekti Palangą.
Tai – Lietuvos rekordas.
T.Augūnas – prisiekęs paspirtukininkas. Šio 45 metų vilniečio biografijoje jau yra žygis Baltijos pajūriu nuo Latvijos iki Rusijos sienos. O 55 metų žurnalistas ir rašytojas G.Statinis ant paspirtuko stojo visai neseniai.
Abu jie tiki – po šios kelionės paspirtukų – ekologiškų transporto priemonių – daugiau atsiras Vilniaus gatvėse ir užmiesčio keliuose.
– Kodėl keliavote paspirtuku – gal jį turėjote vaikystėje? – G.Statinio pasiteiravo „Sostinė“.
– Vaikystėje paspirtuko neturėjau, gal todėl taip smagu buvo juo važiuoti.
Prieš dešimtmetį, Lietuvos televizijoje kurdamas laidą „Kelionės“ apie Panemunę, laikiau mažą paspirtuką ir pasispirdamas pranašiškai pasakiau, kad šios transporto priemonės laukia didelė ateitis. O jei rimtai, tai mėgstu naujoves – ypač keliauti naujomis transporto priemonėmis, naujais maršrutais ir su naujais draugais.
Beje, paspirtuku pradėjau važinėti tik kelios dienos prieš žygį. Ir iškart pajutau malonumą. Juk lygiu keliu juo galima skrieti ne ką prasčiau negu dviračiu – maždaug 15 kilometrų per valandą greičiu.
– Kelionėje sutikote daug nuostabių žmonių. O ar pasitaikė nekultūringų vairuotojų, kuriais skundžiasi keliaujantys dviratininkai?
– Keista, bet nekultūringų vairuotojų nesutikome.
Daugelis jų signalizavo iškėlę nykštį ir rodė, kad gerai varome į priekį savo paspirtukais.
– Ar kelionėje sudilo bent viena batų pora?
– Žygiui buvau pasiėmęs senus sportinius batelius – tai juos ir sudrožiau.
Kelionės pabaigoje iškilmingai su jais atsisveikinau, atminimui išsivėriau raištelius ir išmečiau.
– Neįvargdavo koja, kuria atsispirdavote?
– Daugiausia vargdavo ne ta koja, kuria tekdavo atsispirti, o kita, ant kurios stovėdavau.
Jai teko visa apkrova, ji turėjo lankstytis ir spyruokliuoti.
– Kuris kelionės etapas buvo sunkiausias?
– Sunkiausias buvo Panemunėje, nes pūtė priešpriešinis vakaris vėjas – jis visuomet pučia Nemuno paviršiumi. Kartais netgi plaustai, plaukiantys upe pasroviui, ima plaukti prieš srovę.
Be to, Panemunėje pradėjo lyti ir teko su skraistėmis važiuoti prieš stiprų vėją.
Tai buvo ir ilgiausias etapas – 84 kilometrai. Trečią žygio dieną būna lūžio momentas. Arba tu įveiki, arba tave įveikia.
– Suaugusį žmogų su paspirtuku Vilniuje dar dažnai nulydi kreivais žvilgsniais. Gal dėl to jis nėra populiarus?
– Nemanau, kad dėl pavadinimo žmonės pašaipiai žiūrėtų į paspirtuką.
Prisiminkite, kaip pradžioje buvo šnairuojama į šiaurietiško ėjimo lazdas. Iš entuziastų šaipytasi: „Kur padėjote slides?“
Vėliau visi priprato prie tų lazdų ir dabar niekas į jas nebekreipia dėmesio.
Taip ir su paspirtukais – praeis laikas ir nieko jie jau nestebins. Prisimenu, kadaise net dviračiai nebuvo populiarūs, o dabar – jų aukso amžius.
– Galbūt paspirtukininkų Vilniuje mažai ir dėl to, kad miestas kalvotas?
– Ne dėl kalvotumo paspirtukų nėra Vilniuje, o dėl mažo susidomėjimo jais.
Todėl ir leidomės į tokią kelionę, sakydami, kad žiūrėdami į mus lietuviai tegul atranda paspirtuką.
Manau, laidos, straipsniai, galbūt ir mūsų pasiektas Lietuvos rekordas paskatins rimčiau vertinti šią transporto ir puikią laisvalaikio leidimo priemonę.
Prakaitu laistė kelkraštį
Pirmąją kelionės dieną G.Statinis dienoraštyje aprašė taip: „Paspirtuku važiuoti lygiu keliu nesunku, tereikia laikyti pusiausvyrą ir tolygiai atsispirti tai viena, tai kita koja.
Į pakalnę riedėti – vienas malonumas, tačiau įkalnėje apkrova užgula visą kūną – prakaitas upeliais srūva į kelkraštį tarsi garsusis Aukštadvario šaltinis.
Važiuojame Trakų link, tačiau Panerių kalvą įveikiame senąja akmenimis grįsta kelio Vilnius–Kaunas dalimi.
Aišku, užsistumiame paspirtukus į viršų, tačiau toliau švilpiame su vėjeliu.
Trakai lieka užnugaryje, ežerai nesuviliojo mūsų išsimaudyti. Pirmosios dvi dešimtys kilometrų praskrieja – viskas kaip sviestu patepta. Tačiau pasisukus priešpriešiniam vėjui, artėdami link Aukštadvario, imame dažniau ilsėtis.
Veju mintis į šoną, kad priešakyje dar per 400 kilometrų.
Šiandien reikia pasiekti nakvynės vietą, o rytoj pamatysime. Svarbu, kad pirmomis dienomis būtų geri orai ir neatbaidytų noro pasukti atgalios.
Prieš pat 16 valandą pasiekiame Aukštadvarį – matuoklis rodo 58 kilometrus, pirmai dienai kelio pakaks.
Važiavimo laikas buvo 4 valandos, vidutinis greitis 14,5 kilometro per valandą, didžiausias – 45,9 kilometro per valandą.“
Kojas sutraukė mėšlungis
Antroji žygio diena – jau ne tokia džiugi kaip pirmoji: „Ties Stakliškėmis pasisveikinu su pavėsyje gulinčia karve. Ji keistai nužvelgia ir, matyt, pagalvoja: „Šitiems dviem, matyt, sunki vaikystė buvo, niekas paspirtukų nenupirko, todėl jie dabar bando atsigriebti.“
Sustoju nusibraukti prakaito, nors laikrodis ir rodo tik dešimtą valandą ryto. Oro temperatūra – jau per 20 laipsnių šilumos.
Šalia pupų laukas, todėl mintyse atsiprašau šeimininkų ir nusiskinu porą jų saujų.
Pastebiu, kad važiuojant šlykščiausias dalykas yra tuomet, kai prakaitas ima graužti akis. Paspirtuko vairą reikia laikyti abiem rankomis.
Viena ranka laviruoti važiuojant pavojinga, ypač nuokalnėse pasiekus didelį greitį.
Tuo labiau kad trukdo šalmas ir saulės akiniai.
Per Aleksoto tiltą 16 val. pasiekiame Kauno senamiestį. Rotušės aikštėje su mūsų paspirtukais pareiškia norą nusifotografuoti jaunavedžių pora – už tai iš piršlienės gauname saldainių.
Kaip gera valgyti ledus ir gerti šaltą kavą žinant, kad iki šiandienos finišo visai nedaug.
O prieš miegą mėšlungis ima traukti kojas, todėl bandau masažuoti ir įtrinti atpalaiduojančiu geliu. Esame nusikalę kaip ciucikai.“
Iš veidų dingo šypsenos
Dar sunkesnė buvo trečioji diena: „Raudondvario kalnas status, todėl tenka pasimankštinti. Toliau riedame laukais ir sulaukiame piktoko vėjo.
Vakar jis buvo mūsų pagalbininkas, šiandien – priešas. Laukuose kvepia šienu, beržynuose – vantomis, o pralenkiant pirteles – rūkytais kumpiais.
Kadangi jau trečia diena keliauju paspirtuku, suklasifikuoju tris važiavimo juo būdus.
Pirmasis – kai koja užsimoji iš visų jėgų, darai platų mostą ir žemę lieti tik kojų pirštų galiukais. Jis tinka, kai nori pasiekti didžiausią greitį. Antrasis – kai mostas ne toks platus, tačiau pastangų reikia mažiau ir žemę lieti puse pėdos. Tai – vidutinio greičio technika.
Galiausiai judėdamas į kalną statai ant žemės visą pėdą ir rankomis stumi vairą į priekį. Tai – lyg pirmoji automobilio pavara, ji galingiausia, tačiau daug degalų eikvojanti ir neekonomiška.
Šiandien pučia priešpriešinis vėjas, todėl judame antruoju būdu, o kartais ir pirmąja pavara. Iš mūsų veidų dingo šypsenos ir entuziazmas kažkur nuplazdėjo su vėju. Paskutinius dienos kilometrus nuo Skirsnemunės iki Jurbarko važiuojame labai gražiu dviračių taku, tačiau esame nusivarę nuo kojų. Kaltas, aišku, vėjas.“
Apžiūrėjo senus motociklus
Kelionės metu G.Statinis ir T.Augūnas neužmiršo pasidomėti ir krašto įdomybėmis: „Ketvirtoji diena saulėta ir šilta – visiška priešingybė vakarykščiam važiavimui.
Smalininkai, Viešvilė, Vilkyškiai. Pataikome į Valentino Kazlausko kiemą, kuriame išsirikiavę senoviniai motociklai. Kolekcijoje yra beveik trisdešimt egzempliorių, seniausias – 1957 metų motociklas.
Mums pasisekė, nes šios senienos yra laikomos garaže, tiesiog šiandien jas šeimininkas išstūmė į kiemą pravėdinti.
Klausiu, ar yra kur nors informacijos, kad čia galima pamatyti šią privačią technikos kolekciją? Atsako, kad ne – niekas nesidomėjo, mes buvome pirmieji.
Bandau suskaičiuoti, kiek kartų atsispiriu koja kilometre kelio. Vidurkis – 163 kartai.“
Nejaugi nėra variklio?
Penktąją dieną sutikta Birutė grybauti važiavo dviračiu.
Pamačiusi paspirtukus ji mestelėjo: „Jums bepigu keliauti, kai nereikia minti.“
„Tada ji dar manė, kad turime mažus varikliukus. O kai pamatė, kaip paspirtuku važiuojame iš tiesų, ji labai nustebo.
Šilutėje mes užsukame į dviračių parduotuvę pas Alvydą – mat pametėme vieną galinį mirksiuką. Turime pirkti naują – juk negalime pažeisti Kelių eismo taisyklių. Mirksiukas – svarbus norint saugiai keliauti.
Pasispirdami paskutinius kilometrus iki Ventės gauname šilto lietaus porciją. Šiandieną tikslą pasiekėme ir nuvažiavome 65 kilometrus.“
Lenktynės su neįgaliuoju
Šeštąją dieną keliautojai iš Minijos (Mingės) laivu „Forelle“ persikėlė į Nidą.
„Laivas pastatytas 1934 metais Vokietijoje.
Jau per 40 metų laivo kapitonu dirbantis Algirdas Mikelėnas pasakoja, kad šiame laive mėgdavęs lankytis ir gerti alų pats Adolfas Hitleris. Jis parodo staliuką, prie kurio esą sėdėdavo fiureris su savo draugais.
Važiuodami dviračių taku link Juodkrantės lenktyniaujame su Linu iš Žiežmarių. Jis rankomis stumia invalido vežimėlį, tačiau turi ir nedidelį akumuliatoriumi varomą varikliuką, kurį naudoja įkalnėse.
Linas neįgalus tapo prieš metus, patekęs į avariją, kai važiavo keturračiu motociklu. Stebina šio trisdešimtmečio vyruko valia ir ryžtas kovoti.
Tuo metu, kai jo mergina deginasi paplūdimyje, Linas mankštinasi ir neverkšlena dėl savo padėties. Tai suteikia jėgų ir mums.“
Įrašė ne tik kilometrus
Išaušo septintoji – paskutinė kelionės diena: „Netrukus pasiekiame Palangos parką – finišas visiškai arti. Sutiktos moterėlės sako: „Rytą dar buvote Klaipėdoje, o dabar jau čia? Kaip taip greitai atvažiavote?“
Ant Palangos tilto fotografuojame paskutinius kadrus, įrodančius, kad tikrai iki čia atriedėjome pasispirdami paspirtukais savo jėgomis.
Per visą kelionę nusispyrėme 447 kilometrus. Nuo Vilniaus iki Palangos spyrėme iš viso 72 861 kartą.
Vidutinis greitis kasdien buvo 16–17 kilometrų per valandą.“
Entuziastams mieste – per ankšta
Dar vieną rekordą prieš mėnesį pasiekė dviratininkai Renatas Motuzas ir Elijus Čivilis. Vilniečiai 1136 kilometrus dviračiais aplink Lietuvą apvažiavo per 44 valandas ir 17 minučių.
O pensininkas Romualdas Malinauskas pėsčiomis išmaišė ne tik Vilnių, bet ir visą Lietuvą. Jis suskaičiavo, kad aplink sostinę 114 kilometrų ratą galima įveikti per 28 valandas. Kasdienės jo rytinio pasivaikščiojimo trasos – 6 arba 9 kilometrų.
Tačiau dar įspūdingesnės R.Malinausko kelionės po Lietuvą ar užsienio valstybes. Tarkime, 2013-aisiais pensininkas, vienas žingsniuodamas nuo Dieveniškių (Šalčininkų r.) iki Klaipėdos, įveikė daugiau nei pusės tūkstančio kilometrų atstumą.
