Pateikiame maestro mintis iš pokalbių su lrytas.lt žurnalistais.
Dainininkas S.Povilaitis – ilgametis Palangos gyventojas. Čia jį pažinojo kiekvienas. Nuo pat jaunystės jo dainos skambėdavo pačiuose populiariausiuose Palangos restoranuose.
Nejautė nostalgijos sovietmečiui
Sovietmečiu neapsilankyti „Jūroje“ ar naktiniame klube „Birutė“ buvo laikoma prastu tonu.
Šiuose restoranuose S.Povilaičio balsas griaudėdavo praktiškai kasnakt viso vasaros sezono metu. Dainininkas dirbdavo be laisvadienių – nuo aštuonių vakaro iki paryčių.
„Iš žinomiausių, kur teko pačiam dainuoti, buvo restoranas „Jūra“. Tai tikrai buvo prestižinė vieta. Mes buvome linkę idealizuoti prieškario laikus, su pavydu pasižiūrėdavome kino filmus ar kronikas“, – yra pasakojęs S.Povilaitis. Tačiau pripažino – prieš tris dešimtmečius kurorte viręs gyvenimas buvo labai intensyvus.
Anot jo, atvažiavus į Palangą, bent kartą reikėdavo nueiti į gerą restoraną: „Visi Lietuvoje žinojo „Jūrą“, todėl ten apsilankyti būdavo šventas reikalas“, – nukirto dainininkas. S.Povilaitis yra atkreipęs dėmesį, kad anksčiau į restoranus žmonės eidavo pasipuošę, o šiais laikais – nors ir su paplūdimio šlepetėmis.
Geriausiai S.Povilaitis prisiminė pragarišką karštį restoranų viduje. Koncertuoti ir atrodyti nuotaikingai buvo sunku: „Visi restoranai buvo uždari ir mes juose tiesiog kepdavome. Vakaro eigoje švarkai būdavo nusviedžiami į šoną.“
Pasakodamas apie sovietinius laikus, S.Povilaitis nejautė nostalgijos: „Iš tarybinių laikų nieko nepasiilgstu. Ko ten pasiilgti? Šilto alaus ir nevėdinamų restoranų? Idealizuoti tuos laikus vien dėl to, kad buvau jaunas – absurdiška.“
Koncertai, darbai ir dienoraštis
S.Povilaitis buvo įsitikinęs, kad jam estradoje išsilaikyti daugybę metų padėjo kas dvejus metus atnaujinamas repertuaras. Be to, savo koncertinę veiklą dainininkas planuodavo pats.
„Niekada nėra kilusi mintis rašyti dienoraštį. Niekada neturėjau jokio noro baigiantis dienai mėginti prisiminti savo įspūdžius ir patirtas emocijas. Pagaliau tam reikia ir nemažai laiko, kurio man visą gyvenimą trūksta“, – yra sakęs maestro.
S.Povilaitis beveik 20 metų kruopščiai pildė darbo kalendorių, be kurio jautėsi kaip be rankų. Jame dainininkas surašydavo visus planuojamus darbus, susitikimus, būsimus koncertus.
„Man jis yra savotiškas dienoraštis“, – yra sakęs S.Povilaitis.
Skirtumas tik tas, kad jame – ne praeitis, o planuojama ateitis. Metų pabaigoje užvertęs paskutinį darbo kalendoriaus puslapį S.Povilaitis nesusilaikydavo jo nepavartęs.
„Tuomet, kaip filmas prieš mano akis prabėgdavo visi praėję metai, planuoti ir atlikti sumanymai, koncertai. Tuomet pasidžiaugdavau, kad pavyko viską įgyvendinti. Darbų nesusiplanuoju per daug. Realiai pasveriu savo jėgas, galimybes, todėl mano darbo kalendoriuje atsiranda tik būtiniausi darbai, kuriuos tiesiog privalau atlikti. Geriau planuoju ilgesniam laikui, bet būtinai tai padarau“, – yra kalbėjęs jis.
Kartą pavartęs vienų metų darbo kalendorių maestro suskaičiavo, kad per metus koncertavo 250 kartų.
„Daug tai ar mažai? Tais laikais, kai estrados atlikėjai priklausė Valstybinei filharmonijai, koncertų būdavo ir daugiau. Sulaukiau tokio amžiaus, kada norisi ne kuo daugiau, bet kuo geriau. Mano kartos atlikėjai siekia kokybės. Norėtųsi organizuoti solidų koncertą, su orkestru, geru apšvietimu, su koncerte dalyvaujančiais svečiais“, – prieš kelerius metus dalijosi lūkesčiais maestro.
S.Povilaitis – apie savo pomėgius
Maudymasis S.Povilaičiui buvo tarsi religija. Per dieną į Baltijos jūrą jis pūkštelėdavo du kartus: ryte ir vakare. Antras privalomas vasaros dienos darbas – kelionė į turgų. Pirkti šviežių uogų.
„Mėgautis pirktomis uogomis man patinka, matyt, dėl to, kad labai nemėgstu uogauti. Užtat išėjęs pasivaikščioti su malonumu renku vaistažoles. Iš miškelio parsinešu pasirinkęs veronikos, kurios arbata gerina atmintį. Verdu paties prisirinktų žemuogių lapų arbatą, bėdai esant po ranka visuomet turiu gysločio lapų“, – yra pasakojęs maestro.
Dainininkas su nekantrumu laukdavo rudens, mat mėgdavo grybauti. O žiema būdavo S.Povilaičio poilsio metas.
„Ypač Palangoje, kai tuomet viskas apmiršta, sustingsta. Tada galima ir knygą išsitraukti. Nepripažįstu žmonių, kurie sako, kad Palangoje nėra ką veikti. Tai – tinginio mąstysena“, – yra sakęs S.Povilaitis.
