Atsisveikinant su visų atmintyje amžinai gyvuosiančiu žmogumi naujienų portalas lrytas.lt surinko prasmingiausias ir įsimintiniausias S.Povilaičio mintis.
Apie baimę, sveikatą ir mirtį:
S.Povilaitis yra sakęs, kad gražiausia ir garbingiausia mirtis artistui yra ant scenos, kaip kolegos Andrejaus Mironovo ar Louiso Armstrongo.
„Apskritai mirties fakto nebijau, tačiau kaip ir kiekvienas žmogus baiminuosi ilgos mirties. Nenoriu ilgai sirgti ir būti našta artimiesiems“, – sakė dainininkas.
„Sergantis ar verkšlenantis artistas niekam neįdomus.“
„Kuo norėčiau atgimti po mirties? Ko gero, norėčiau atgimti gražiu grynaveisliu šunimi“.
„Labiausiai bijau ilgos žiemos“.
„Mano sveikata sušlubavo, kai sulaukiau 40-ies. Gydytojai nustatė cukrinį diabetą ir paaiškino, kad situacija rimta. Ligą lėmė paveldimumas ir linksmas gyvenimas. Labai aiškiai supratau: noriu gyventi, nes trokštu dainuoti. Iš tiesų man pavyko, kad aš turėjau tikslą. Jis mane ir ištraukė. Negyvas iš debesų nepadainuosi. Norėjau dirbti mėgstamą darbą ir sprendimą liautis gerti priėmiau ryžtingai.“
„Bjaurūs fiziniai pojūčiai yra niekis, palyginti su baime netesėti pažado.“
„Būti aprėktam – man sunkiai ištveriamas pažeminimas.“
Apie moteris:
„Kokia moters savybė mane labiausiai žavi? Tai, kas buvo būdinga XIX amžiaus moterims – švelnumas, atjauta, kitaip tariant, moteriškumas“.
„Kiekviena moteris savaip graži. Idealių moterų nepažįstu, bet tikriausiai tokios nebūtų man įdomios. Sakingi asmenybės trūkumai – tarsi prieskoniai, pagardinantys patiekalą“.
„Vengiu rėksmingų, pavydžių, plepių moterų draugijos. Ramybė man yra svarbiausia, todėl vengiu konfliktų. Seniai suvokiau: geriau savo žmonai Birutei nusileisti nei prieštarauti“.
„Manau, gal anksčiau merginos buvo drovesnės, ne tokios įžūlios kaip šiais laikais“.
„Moterys – nesuvokiamas kūrinys. Yra situacijų, kuriose gali daugiau ar mažiau numanyti, kaip artimas žmogus pasielgs. Bet tai neturi nieko bendro su moters pasaulio suvokimu. Juk dažnai moteris pati savęs nesupranta“.
„Kvailai elgiasi vyrai, kurie stengiasi bet kokia kaina „išlukštenti“ moterį. Jie tik beviltiškai gaišta laiką. Moters nereikia bandyti suprasti. Moterį reikia mylėti“.
Apie mylimąją Birutę:
„Birutė man iškart patiko – graži, mėlynakė, turėjo humoro jausmą“.
„Gyvenant kartu, konfliktai neišvengiami. Kad išsaugotum santykius, reikia pakantumo kantrybės, tolerancijos. Bet šios savybės išsiugdomos tik per ilgus gyvenimo metus“.
„Žmonai retokai sakau komplimentus. Manau, kad ji pagyras norėtų girdėti dažniau. Bet nesu iš tų, kurie atvirai reiškia emocijas“.
„Nė vienos savo atliekamos dainos nesu skyręs Birutei. Tačiau visada jai parnešu gėlių. Ji nemėgsta dygliuotų rožių. Ne kartą yra užsiminusi, jog neneščiau į namus rožių, nes nuo dyglių jos rankos būna kruvinos“.
„Rytais Birutei į lovą kavos nenešu. Kartais pasiūlau, bet ji nenori. Sako, kad patalynę gali netyčia aplieti“.
„Mėgstu su žmona vaikščioti po parduotuves. Birutė yra praktiška. Mielai einu kartu su ja, kad nepripirkčiau kokių nors niekniekių. Norėdamas sutaupyti laiko, čiumpu, kas papuola po ranka. Žmona mane atkalba“.
„Kaip elgiuosi, jei mano moteriai staiga sugenda nuotaika, ji užsisklendžia, nenori kalbėti? Nepuolu nieko aiškintis, kalbinti, nes, atvirai kalbant, tyla man yra prabanga, Gavęs proga pasimėgauti ramybe ir tyla „kaifuoju“.
Apie muziką:
„Man būtų didelė problema koncertuoti pagal fonogramą. Nesugebėčiau du kartus pažiopčioti vienodai. Žiopčioti – labai sunkus darbas. Žymiai paprasčiau tiesiog padainuoti.“
„Nesvarbu, kur dainuočiau, mano atliekama „Palanga“ visoje Lietuvoje priimama su dideliu entuziazmu. Kaip ir kitos populiarios dainos. Pavyzdžiui, „Švieski man vėl“, atrodytų, jau visiems įgrisusi daina, bet pabandyk jos nepadainuoti – gali ir incidentas kiltų“.
„Aš – vėtytas ir mėtytas žmogus. Aš nieko nebijau, tegul manęs užsienio dainininkai bijo“.
„Būdamas vaikas pats nusprendžiau stoti į muzikos mokyklą, pats įveikiau didžiulį konkursą į smuiko klasę. Tai buvo mano poreikis, kuris – kaip ta žolė, prasikalanti net pro asfaltą.“
„Jeigu sloguoju ar turiu temperatūros, iš dviejų blogybių renkuosi mažesnę – dainuoju, nes koncerto nukelti nesinori“.
„Skambanti muzika nelaukia. Jei užmiršti žodžius, tenka improvizuoti. Svarbiausia, kad žiūrovas neįtartų, kad suklupai. Bet geriausia, kad to niekada nenutiktų“.
„Žinau, kad pabaiga – neišvengiama. Bet kol galiu dainuoti, kol yra kas klausosi, dainuosiu. Jei yra sveikata, yra ir balsas. O balsas, įrodyta, sensta paskiausiai.“
„Lietuva – agrarinis ir krikščioniškas kraštas. Aš to nepamirštu. Žinau, kad neverta koncertuoti per gavėnią. Po Velykų žmonės eina ne į koncertus, o į laukus.“
Apie populiarumą:
„Žmonės nepasitiki valdžia. Šiandien jie nusivylę net bankais, mokesčių inspekcija. O aš – savotiškas stabilumo simbolis. Skambant mano dainoms išaugo ištisos kartos, o Povilaitis vis toks pat: tas pats balsas, dainos, ramybė, nostalgiški prisiminimai. Niekada nebuvau pakeitęs veiklos, nėjau į turgų ar kitur uždarbiauti. Lietuviai – konservatyvūs žmonės, be to, linkę idealizuoti savo praeitį, jaunystę. Tada jiems padeda mano muzika.“
„Nemanykite, kad nemiegu naktimis ir analizuoju savo populiarumo priežastis. Be to, man tai yra gana malonus dalykas. Jei būtų atvirkščiai, matyt, tada ir galvočiau apie tai.“
„Man pasisekė labiau nei A.Šabaniauskui, kuris tik po mirties sulaukė pripažinimo. Mano laikais jau suvokta, kad pramoga – neatsiejama ir būtina kultūros dalis.“
„Yra buvę, kad pasiskambini ir sužinai, jog į koncertą niekas nesusirinks. Tada neverta važiuoti. Jausmas, aišku, nėra malonus. Tačiau krimstis neverta. Į tokius dalykus žvelgiu filosofiškai“.
„Jei nelenda į akis, tegul „paparacina“. Tačiau pozuoti nemėgstu“.
„Prodiuserio neturėjau ir neturiu. Jo man ir nereikia. Pats planuoju savo muzikinę veiklą, pats nusprendžiu, kur ir už kiek koncertuosiu“.
Apie silpnybes:
„Tai kava ir cigaretės. Nesakau, kad gerai, norėčiau nerūkyti, bet nežinau, kaip mesti. Bandžiau skaityti knygą, bet nieko neišėjo“.
„Pagrindinis argumentas, kodėl verta gyventi be alkoholio, – kitokia gyvenimo kokybė. Po kurio laiko aš pajutau, kad padidėjo darbingumas. Gerdamas darai tik tiek, kiek būtinai reikia, kad nesužlugtum. Be to, geriant nelieka laiko pailsėti.“
„Svaigūs „nutrūkimai“ kartais būdavo ir labai romantiški. Tačiau tai – tik akimirkos. O viską pasvėrus – geriau gyventi sveikai ir protingai.“
Apie draugus:
„Labiausiai vertinu sąžiningumą ir padorumą“.
Apie laimę:
„Nuolat laimingi būna tik kvailiai. Todėl manau, kad laimė – tai trumpalaikė būsena, kai kas nors pasiseka, kai gerai atlieki darbą ir užplūsta malonus jausmas“.
Apie poilsį: „Atostogauti geriausia vienam, nes dainininkams vienatvė – deficitas. Gink Dieve, nesu vienišius ir ilgai būnant vienam atostogos pabostų“.
„Palangos pakraščiuose randu ramybės oazių, o pasiilgęs žmonių visada galiu atsidurti centro šurmulyje“.
„Kartą išlipęs iš vandens žvilgtelėjau į lentelę prie gelbėjimo stoties ir netekau žado – vandens temperatūra siekė tik 9 laipsnius. (Juokiasi)“.
„Nuo gerbėjų nesislapstau, einu maudytis ten, kur man arčiau namų – prie gelbėjimo stoties“.
„Kuo daugiau dirbi, tuo labiau imi vertinti poilsį. Daugeliui žmonių poilsis asocijuojasi su vasara. Man vasara – darbymetis“.
„Maudymasis man – lyg religija“.
„Nepripažįstu žmonių, kurie sako, kad Palangoje nėra ką veikti. Tai – tinginio mąstymas“.
„Prieš miegą knyga – pats geriausias dalykas.“
Apie buitį: „Gyvenu Palangoje savo name, kurį nuolat reikia prižiūrėti. Namas ir jo aplinka – lyg gyvas organizmas. Reikia gyvatvorę nukirpti, veją nušienauti, augalus prižiūrėti ir viską laistyti, laistyti ir dar kartą laistyti“.
„Privalomas vasaros dienos darbas – kelionė į turgų nusipirkti šviežių uogų. Mėgautis pirktomis man labai patinka. Nemėgstu uogauti“.
„Man buitis – pats baisiausias dalykas gyvenime. Sugedęs čiaupas ar išklibusi rozetė sukelia neviltį. Nemėgstu ieškoti meistrų, bet ir pats nesiimu tvarkyti.“
Apie madą:
„Stengiuosi niekada pernelyg nenutolti nuo klasikos. Taip niekada neatrodysi nemadingas.“
Apie karjeros pradžią:
„Šešiolikos metų nuėjau į vakarinę mokyklą ir pradėjau dirbti. Prieš tai dainavau šen bei ten, kultūros namuose, bet mokykla nutarė, kad moksleiviui tai nedera. Išėjau į vakarinę mokyklą, tapau savarankiškas ir buvau pakviestas dainuotis į „Birutės“ restoraną Palangoje“.
Apie gyvenimą:
„Niekada nėra kilę minties rašyti dienoraštį. Niekada neturėjau jokio noro baigiantis dienai mėginti prisiminti savo įspūdžius ir patirtas emocijas. Tam reikia ir nemažai laiko, kurio man visą gyvenimą trūksta.“
„Pasidžiaugiu, kad pavyko viską įgyvendinti. Neplanuoju per daug darbų. Realiai įvertinu savo jėgas, galimybes, todėl darbo kalendoriuje atsiranda tik būtiniausi darbai, kuriuos tiesiog privalau atlikti“.
„Tyliai pasijuokiau, kad gavau apdovanojimą, nes ilgai išgyvenau. Tokie ir mano nuopelnai. Ne visiems mano kolegoms, deja, pasisekė ne tik tiek metų išdainuoti, bet ir išgyventi.“
„Smagu dieną kitą pažvejoti ar pabūti sodininku. Tačiau ilgiau – neištverčiau. Nė su niekuo nenorėčiau keistis vietomis. Negalėčiau. Artisto profesija – nepagydoma liga. Matyt, nuo jos ir mirsiu.“
