Nuolat skubanti, kasdien su naujais žmonėmis bendraujanti, gyvenimo patarimus žarstanti „gelbėtoja“ S.Žutautienė sakė esanti ir vyturys, ir pelėda.
Devynerius metus televizijoje dirbanti šviesiaplaukė klaipėdietė vėlai gulasi ir anksti keliasi. Miegoti dešimt valandų per parą veikliai ir kūrybingai moteriai būtų gaila laiko.
„Kūrybos man norisi kiekviename žingsnyje, bet kokioje situacijoje. Tai gali būti netikėtai sukurtas ketureilis, šokio žingsnelis kaimo žvyrkelyje, keli papildomi parašyti mano knygos ar apžvalgos puslapiai, iš paprasto drabužių pakabo sukonstruota papuošalų kabykla. Kūrybai visai nesvarbus paros laikas“, – sakė S.Žutautienė.
– Iki išnaktų dirbate, kuriate arba rašote knygą. Nejaugi kaip Napoleonui Bonaparte’ui jums pakanka 4 valandų miego?
– Pakanka, nes pabudusi jaučiuosi žvali. Šešios valandos būtų prabanga.
– Galvą padėjus ant pagalvės pavyksta greitai užmigti?
– Prisišaukti miegą man sudėtinga, o greitai užmigti – neįmanoma misija. Su tuo kovoju skaitydama, nes skaitymas ramina. Tai yra būtinas ritualas kiekvieną naktį.
– Avių lankoje arba žvaigždžių danguje skaičiuoti nemėginote?
– Tai nepadeda. Gelbsti knyga.
– Miegoti patinka prie atviro lango ar mėgstate šilumą?
– Esu iš tų žmonių, kuriems didelė šiluma laužo kaulus. Man smagiau miegoti, kai vėsu. Aišku, šaltis, kai kone varveklis ant nosies kabinasi, nėra malonus.
– Su kuo lova dalijatės mieliausiai?
– Su vyru ir katinu, kuris visada miega įsitaisęs viduryje.
– Ką maloniausia matyti prabudus?
– Smagiausia matyti laikrodį, rodantį, kad dar turiu valandą rytinei kavai ir pasirąžymui.
– Svetimoje vietoje užmiegate lengvai?
– Nesu reikli lovai, čiužinio minkštumui ar tapetų spalvoms. Pernelyg dažnai draugų namuose nemiegu, tačiau neretai tenka nakvoti viešbutyje. Per darbus ir kitą veiklą nespėju grįžti į namus. Kad ir kur nakvočiau, būtinai prieš tai turiu paskaityti.
– 0 kur nenorėtumėte atsibusti?
– Ten, kur vos pramerkus akis būtų slogu, – ligoninėje.
– Kas buvo svarbiausia namuose įsirengiant miegamąjį?
– Kad būtų jauku, o lova – ne vaikiško dydžio, nes miegu plačiai, dažnai vartausi, blaškausi, kalbu, sėduosi, guluosi.
– Miegamajame turite televizorių?
– Turiu. Kitaip ir būti negalėtų. Gal ne tiek svarbu ką nors įdėmiai žiūrėti, bet fonas būtinas. Spengiančioje tyloje net ir paskaičiusi knygą ar žurnalą nesugebėčiau užmigti.
– Patinka pusryčiauti lovoje?
– Nepusryčiauju visai, tačiau dienos be dviejų kavos puodelių nepradedu. Neretai pirmasis ir būna lovoje.
– Per televizorių jus matome sprendžiančią kitų žmonių rūpesčius. Ar laidų herojams patarimų negailite ir sapnuose?
– Sapnuose įprastai nieko negelbėju, nes arba nesapnuoju, arba nesugebu prisiminti, kas virė galvoje užmerkus akis. Prieš užmigdama neretai bandau teorinius gelbėjimo metodus: kuriu strategiją, ką kitą dieną dar turiu padaryti dėl žmonių, kuriuos aplankiau ar dar aplankysiu.
– O ką mielai sapnuojate?
– Pavydu, kai žmonės pasakoja, ką sapnavę, aiškinasi sapnų reikšmes.
Per metus prisimenu du ar tris sapnus. Dažniausiai jie labai panašūs: mane aplanko jau išėję artimi žmonės.
Sapnuose gaunu pastabų, ką padariau gerai ar blogai, patarimų, kaip turėčiau elgtis ateityje.
– Tikite sapnų pranašystėmis?
– Tikiu, nes žinau ne vieną tai patvirtinantį atvejį. O ir mano mamos sapnai, kuriuos ji pasakoja paskambinusi, neretai būna pranašiški, numatantys artėjančias nelaimes ar sėkmę.
– Koks jums yra tobulas rytas?
– Kai prabudusi žinau, kad visa diena ar bent didžioji jos dalis yra mano. Kai žinau, kad nereikia niekur skubėti, bėgti, užplūsta labai gera nuotaika. Žinoma, taip būna retai, todėl tokius rytus labai vertinu.
