Ekrane matydami simpatišką raudonplaukę J.Svirnelytę TV3 žiūrovai tikriausiai nė neįtaria, kad ši iš pažiūros trapi moteris turi šautuvą ir moka juo naudotis.
Prieš kelerius metus medžioklę pamėgusi žurnalistė šią vasarą nušovė savo pirmą laimikį – laukinę antį.
Daugiau moterų medžiotojų J.Svirnelytė sakė nepažįstanti ir medžioklėje visuomet būnanti viena tarp vyrų.
„Kartais vyrai siūlosi panešti mano ginklą, tačiau padėkoju ir atsisakau“, – nusišypsojo žurnalistė.
Išskirtinio dėmesio J.Svirnelytė buvo sulaukusi ir dėl to, kad į medžioklę atvažiavo savo geltonos spalvos „Volkswagen Beatle“.
„Vyrai iš manęs juokėsi, kad tik moteris į medžioklę gali atvykti tokia ryškia mašina“, – pasakojo žurnalistė.
Išlipusi iš automobilio Jolanta išsitraukė šautuvą, kurio dėklas panašus į smuiko dėklą. Išvydę jos ginklą medžiotojai jau nebesijuokė.
J.Svirnelytė turi išskirtinį šautuvą – iš kolekcininko pirktą 1947 metų „Simpson“. Jolanta sakė, kad šio ginklo trokšta daugybė medžiotojų, net susidarė eilė tų, kurie norėtų jį nusipirkti.
Jolanta ilgai buvo nusiteikusi prieš toli gražu ne moterišką užsiėmimą. Juk daug kas tvirtina, kad žudyti gyvūnus nehumaniška.
Vis dėlto tarp moters draugų vis daugėjo medžiotojų, apie šį užsiėmimą pasakojančių visai kitaip.
„Kartą per aštrią diskusiją vienas draugas gražiai sudėliojo argumentus klausdamas: „Mėsą valgai?“
Atsakiau, kad taip. „O tau negaila kiaulių, veršelių ar triušių? – toliau klausinėjo manęs. – Kodėl gaili tik medžiojamų kiškių ar šernų?
Medžioklėje galioja griežtos taisyklės – negalima medžioti bet kada, bet ko. Pavyzdžiui, draudžiama šauti į vaikingas pateles.“
Be to, medžiotojai juk ir gyvūnus prižiūri – žiemą šeria“, – kalbėjo J.Svirnelytė, valganti įvairią mėsą.
Kad medžioklė labiau vyriškas nei moteriškas užsiėmimas, Jolantai primena ir apsilankymai medžioklės reikmenų parduotuvėje. Kai ji pasako, kad atėjo prekių sau, pardavėjai ima kikenti.
„Buvo sudėtinga įsigyti medžiotojo drabužius. Tokių mažų parduotuvėje nebuvo, tad teko ilgai laukti, kol atsiųs XS dydžio.
Kai jie buvo gauti, paaiškėjo, kad ir pats mažiausias vyriškas dydis man per didelis. Tad vis tiek tenka vilkėti tokius“, – pasakojo moteris.
Žurnalistė į medžioklę vyksta ne norėdama papildyti mėsos atsargas ar pajusti sportinį azartą. Jai patinka pabūti gamtoje, nes taip puikiai pailsi.
Jolanta nepriklauso jokiam medžiotojų būreliui, tad medžioja kaip svečias – kai draugai pasikviečia į savo būrelį.
„Atsisėdi bokštelyje ir lauki, kol ateis šernas. Na, jis neateina. Tačiau visą vakarą sėdi tylutėliai ir gėriesi gamta – matai gražų saulėlydį, stebi aplinkui vaikštinėjančius įvairius gyvūnus.
Po intensyvios dienos darbų tai tiesiog puiki atgaiva, poilsis. Pabūni su savimi“, – pasakojo J.Svirnelytė.
Su ginklu moteris moka elgtis jau seniai. Anksčiau vienas draugas šaudydavo į skraidančias lėkšteles, tad pamokė ir Jolantą.
Kurį laiką J.Svirnelytė šautuvo į rankas neėmė, bet tapusi medžiotoja įgūdžius prisiminė. Kartais lavinti taiklumo ji užsuka į šaudyklą.
Kaip reagavo draugai, kai ji tapo medžiotoja? Žurnalistė juokėsi, kad bičiuliai jau įprato prie netradicinių jos pomėgių. Anksčiau Jolanta ilgus metus lankė karatė treniruotes, vėliau – Tailando boksą.
„Pastarąjį pusmetį boksą buvau apleidusi, tačiau vėl bandau įgauti ištvermės ir toliau ketinu užsiimti šiuo sportu.
Po įtemptos darbo dienos boksuodamasi ir fiziškai gerai pasimankštinu, daug prakaito išlieju, ir mintis iš galvos išvalau.
Boksuodamasi apie nieką daugiau negali galvoti – jei kovodama mintimis kur nors nuklysi, gali kaipmat gauti smūgį. Tad visos mintys sukasi apie kovą“, – aiškino J.Svirnelytė.
Moteris stoja į kovą ir su vyrais, ir su moterimis, tačiau prisipažino, kad boksuotis su priešinga lytimi patinka labiau. Priežastis paprasta – vyrai dažniausiai būna profesionaliau pasirengę, kovoja techniškiau. Žinoma, boksuotis su jais yra sunkiau.
Rimtų traumų boksuodamasi Jolanta nėra patyrusi, bet anksčiau lankydama karatė buvo ne juokais susižalojusi nosį.
„Teko kovoti su aukštesne ir stambesne priešininke. Man puikiai sekėsi, tačiau kažkas, atrodo, sušuko mano vardą, tad pakreipiau galvą į tą pusę.
Tą akimirką pajutau stiprų kojos smūgį į nosį. Ji skilo“, – prisiminė skausmingą patirtį Jolanta.
Gatvėje J.Svirnelytei nėra tekę panaudoti kovos judesių. Ji vis prisimena pirmojo trenerio žodžius: „Jeigu kas nors puola, pirmiausia apsidairyk ir – į kojas. Jei matai, kad nepavyks, pradėk kalbėti ir taip bandyk išvengti konflikto. Jei ir kalbos nepadeda, tik tuomet stok kovoti.“
Vis dėlto į pavojingą situaciją moteris kartą buvo patekusi.
„Su draugais buvome šokiuose ir aš panorėjau anksčiau išeiti. Naktį viena ėjau gatve ir mane sustabdė agresyviai nusiteikęs stambaus sudėjimo vyras. Jis pakėlė mane lyg lėlę.
Galvoje ėmė suktis mintys, kokį judesį galėčiau atlikti norėdama išsivaduoti, tačiau užteko pakalbėti. Viskas baigėsi gerai“, – prisiminė žurnalistė.
