Filmo „Modestas Paulauskas. Krepšinio švyturys“ kūrėjai prisipažino, kad penktuoju numeriu pažymėta kino salė pasirinkta atsitinktinai.
Keturis kartus Europos, du kartus pasaulio, olimpiniam čempionui M.Paulauskui (70 m.) bei jo artimiesiems tai buvo malonius prisiminimus atgaivinanti staigmena.
Prieš kelis dešimtmečius penktuoju numeriu pažymėtais marškinėliais vilkintis Kauno „Žalgirio“ bei Sovietų Sąjungos rinktinės lyderis priešininkams sugadino nemažai nervų ląstelių.
„M.Paulauskas buvo talentingas, bet gimė per anksti. Mes gerai nesuprantame, kokio lygio žaidėją turėjome, – sakė dokumentinio filmo sumanytojas ir operatorius Stasys Petkus. – Jis gal net pranašesnis už Arvydą Sabonį ir Šarūną Marčiulionį.“
Būsimasis operatorius vaikystėje kieme gainiodamas kamuolį bandydavo mėgdžioti populiaraus krepšininko judesius. „Aš dievinau šį žaidėją, rinkau apie jį iškarpas iš žurnalų, laikraščių, klijavau į sąsiuvinius. Kai juose neliko vietos, iškarpomis aplipdžiau savo kambario sienas. Dalį jų išsaugojau“, – prisiminė S.Petkus.
Jeigu visus M.Paulausko pelnytus prizus sumanytum sudėti į vieną vietą, prireiktų trijų kambarių.
S.Petkų sužavėjo M.Paulausko atmintis, nes jis smulkiai ir tiksliai vardijo įvairias rungtynes su rezultatais, datomis.
Olimpinis čempionas prisipažino graužatį jaučiantis tik dėl to, kad per anksti baigė krepšininko karjerą: „Jei man leistų grįžti į praeitį, tikrai nemanyčiau, kad būdamas 28 metų esu senas ir privalau atsisveikinti su sportine karjera. Kabinčiausi, dalyvaučiau, kovočiau.“
Dokumentinis filmas prasideda kadrais iš paskutinių M.Paulausko rungtynių Kauno sporto halėje 1976-aisiais, kuriose jis atsisveikino su krepšinio profesionalo karjera.
„Geležinis kapitonas Modė išveda į aikštelę TSRS (Sovietų Sąjungos. – Red.) rinktinę ir žais prieš „Žalgirį“, – skamba balsas už kadro. – Kaunas dėl to nė kiek nepyks. Antrąjį kėlinį Modestas žais už „Žalgirį“ prieš TSRS rinktinę, bet Kaunas visai nedžiūgaus, nes tai liūdna šventė.“
Legendinis krepšininkas A.Sabonis, kurį jaunystėje M.Paulauskas šiek tiek treniravo, sakė: „Jis vienas geriausių pasaulyje. Bet kaip treneris buvo labai griežtas.“
Š.Marčiulionis prisipažino, kad M.Paulauskas buvo jo vaikystės idealas. Kieme berniukai iki muštynių aiškindavosi, kuris žais penktuoju numeriu.
Ilgametis Kauno „Žalgirio“ treneris Vladas Garastas vienareikšmiškai užtikrino, kad M.Paulauskas visose rungtynėse buvo pavojingiausias, rezultatyviausias ir kad jį uždengti buvo praktiškai neįmanoma.
Kretingoje gimęs jauniausias iš keturių vaikų šeimos Modestas nuo mažens sportavo kartu su dviem broliais ir seserimi.
1963-iaisiais, sulaukęs aštuoniolikos, vaikinas pateko į Kauno „Žalgirį“. Tais pat metais su Sovietų Sąjungos rinktine jis tapo Europos jaunių čempionu.
Beje, skrydis į pirmenybes rinktinei galėjo baigtis tragiškai. Prastas oras sujaukė kelionę į Neapolį.
„Atvykę į oro uostą sužinojome, kad pavėlavome į lėktuvą. Netrukus paaiškėjo, kad mus palikęs lėktuvas pateko į audrą ir trenkėsi į kalną. Visi keleiviai žuvo. Į varžybas išskridome kitu lėktuvu ir laimėjome“, – pasakojo M.Paulauskas.
Žaisdamas Sovietų Sąjungos rinktinėje M.Paulauskas ne kartą sulaukė kvietimo tapti Maskvos CSKA nariu. Lietuviui buvo siūlomi kariniai laipsniai, milžiniški pinigai ir butai, tačiau visa tai jo neviliojo. Be to, vargu ar tokį Modesto poelgį būtų supratę artimieji.
M.Paulauskas augo namuose, kur ant sienos kabėjo jo mamos jaunystėje išsiuvinėtas Vytis.
1965-aisiais lietuvis buvo pripažintas naudingiausiu Senojo žemyno krepšinio čempionato žaidėju. Jį ėmė vilioti NBA komandos, garsūs Vakarų Europos klubai.
„Kai sužinojau, kad esu kviečiamas į NBA, net šiurpas nukrėtė. Jei būčiau išvykęs į Ameriką, būtų nukentėję mano artimieji, būčiau negalėjęs grįžti namo. Sovietų Sąjungoje tai būtų laikę tėvynės išdavyste“, – sakė M.Paulauskas.
Didžiausia karjeros sėkme legendinis krepšininkas laiko 1972-ųjų Miuncheno olimpinėse žaidynėse iškovotą aukso medalį. Tada finale Sovietų Sąjungos rinktinė palaužė amerikiečius.
Atsisveikinęs su krepšininko karjera M.Paulauskas nemažai laiko dirbo krepšinio treneriu. Prieš ketverius metus Šakiuose jis baigė treniruoti vaikus ir išėjo pelnyto poilsio.
Į filmo premjerą M.Paulauskas atvyko ne vienas. Į šventinį renginį jis pakvietė 35 artimuosius, gimines, draugus. Sportininkas žiūrėdamas filmą neslėpė jaudulio.
Buvęs krepšininkas įsikūręs provincijoje.
Žiemą M.Paulauskas su antrąja žmona Janina, kurią vedė prieš 24 metus, gyvena Šakiuose dviejų kambarių bute.
Vasarą sutuoktiniai dienas leidžia už 20 kilometrų esančioje sodyboje su dideliu sodu. Ten augina vištas, antis, ekologiškas daržoves.
Dvidešimtmetis sūnus Modestas yra krepšininkas. 205 cm ūgio vaikinas žaidžia Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje, o jo marškinėlių numeris – 5.
Vyresnysis krepšininko sūnus Žygimantas prieš ketverius metus tragiškai žuvo per automobilio avariją.
Iš pirmosios santuokos M.Paulauskas turi sūnų Nerijų.
Buvęs krepšininkas yra Kauno „Žalgirio“ komandos garbės klubo prezidentas. Jis visada vyksta į „Žalgirio“ areną stebėti rungtynių.
Kai buvo derinama dokumentinio filmo premjeros data, krepšinio gurmanas prašė vieno – kad renginys nesutaptų su rungtynėmis.
Ir dabar M.Paulauskas mielai pamėtytų kamuolį į krepšį, bet to daryti jau neleidžia sveikata. Buvęs krepšininkas turi rimtų stuburo bėdų: dėl skausmo jam sunku ilgai stovėti, lipti laiptais.
