Praėjus aštuoniems mėnesiams po to, kai dėl chemoterapijos buvo priversta nusiskusti plikai ir galvą slėpti po apdangalu, R.Janutienė išdidi vaikšto rudosios lapės kailio spalva dažytais plaukais, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Kovą žurnalistei buvo nustatytas pirmosios stadijos krūties vėžys ir netrukus atlikta operacija. Po jos – daug jėgų atimantis chemoterapijos kursas. Jis baigėsi rudenį.
Kaip ir daugelis, kurie susidūrė su tokiu gyvenimo posūkiu, R.Janutienė iš pradžių patyrė šoką, ją ėmė kankinti nežinomybė. Žurnalistę palaikė artimieji, bendradarbiai, gydytojai.
Dėl sunkios ligos Rūta neapleido mėgstamo darbo. Kai tik savijauta leisdavo, optimizmu trykštanti aštrialiežuvė energingai kibdavo į įprastus žurnalistinius dirvonus.
Nors dėl chemoterapijos buvo priversta atsisakyti plaukų, Rūta nekompleksavo dėl išvaizdos – televizijos eteryje galvą dengdavo skarele ar kepuraite.
Neseniai „Lietuvos ryto“ televizijos pokalbių laidų „Patriotai“, „Nuoga tiesa“, „Viskas. Aišku“ vedėjai išaušo džiugi diena – ji giliai stalčiuje paslėpė savo kepures ir skareles.
Natūralu, kad po ilgo gydymosi kiekviena moteris nori sutviskėti ir priblokšti aplinkinius šukuosena. Vis dėlto tam reikia negailėti nei laiko, nei pastangų. Ir Rūta pasistengė.
„Tai buvo viena ilgiausiai darytų šukuosenų. Meistras mane gražino tris valandas. Plaukai buvo dažomi kelis kartus, keitėme atspalvius. Pirmą kartą buvau blondinė, paskui – oranžinė, vėliau – tamsiai oranžinė.
Kai pabandė grąžinti blondinės įvaizdį, neišėjo nieko gera – atrodžiau kaip ufonautas, kuriam ką tik pradėjo dygti plaukai. Nusprendėme, kad reikia ko nors ryškesnio.
Didelio pasirinkimo nebuvo, apsistojome prie rusvesnių spalvų. Paskui plaukus apkirpo. Visa procedūra truko ilgai. Manęs net darbe pasigedo“, – pasakojo R.Janutienė.
Galvos apdangalus moteris nusimetė gruodžio antrą savaitę. Tai būtų padariusi ir anksčiau, bet pas kirpimo meistrą laisvų vietų ilgai nebuvo. Pas kitą grožio specialistą Rūta nenorėjo kreiptis – jau penkiolika metų plaukus patiki tam pačiam kirpėjui.
Nors prieš akis žiema, televizijos žurnalistė prisiekė, kad jokių galvos apdangalų nenešios net per speigus.
„Aš nuo vaikystės nekenčiau kepurių, tad laikas, kai buvau priversta jas nešioti, man prilygo bausmei. Jau pakaks. Galiu pasakyti, kad dabar mano plaukai vėl plaukais pasijuto. Kai panaudoju šampūną, jie pasišiaušia ir jau galima šį tą suformuoti“, – nusijuokė R.Janutienė.
Per aštuonis mėnesius Rūta įvertino plaukų svarbą.
„Kol turi plaukus, į juos žiūri tik kaip į augalą ant galvos. Kai susirgau, vienu laikotarpiu man atrodė keisti žmonės, vaikštantys su kažkokiomis šukuosenomis. Pradėjau atkreipti dėmesį į tai, ko anksčiau nesureikšmindavau.
Pati niekada neturėjau išskirtinės ševeliūros, buvo gerai taip, kaip yra. Vis dėlto po ilgo laiko ypač malonu pačiupinėti savo kailiuką“, – kalbėjo Rūta.
Televizijos laidų vedėja nesvarsto, per kiek laiko plaukai užaugs tiek, kad galės juos rišti. Moteris tiesiog ramiai stebi pokyčius.
Paklausta, ar jaučiasi išbridusi iš ligos liūno, R.Janutienė gūžtelėjo pečiais: „Na, ką aš žinau. Kaip tas liūnas netikėtai užgriuvo, taip bet kada vėl gali užgriūti. Nieko negalima prognozuoti. To, kas man nutiko, nelaikau gyvenimo apendicitu, kurį reikėtų pašalinti.
Na, pasižiūrėjau nuo bedugnės kraštelio giltinei į akis. Tai dalis mano gyvenimo, kurį įveikusi padėkojau Dievui ir einu toliau.
Prognozėmis nesidomiu. Nė vieno gydytojo niekada neklausiau, kiek man liko gyventi.“
Per Kalėdas ir Naujuosius metus R.Janutienė optimistiškai pakels putojančio vyno taurę, tačiau ne dėl to, kad sureikšmintų praeitį. Liga nėra didžiausias jos gyvenimo įvykis.
Vis dėlto Rūta pripažįsta, kad vėžys buvo didelis išbandymas jos kantrybei, šeimai, draugams ir bendradarbiams.
Moteris supranta ilgam įstojusi į vadinamąjį vėžininkų klubą. Ir nors, kaip pati sako, medikai paleido ant ilgo pavadžio ganytis, nuo šiol ji turės nuolat tikrintis sveikatą.
R.Janutienė šiltai kalba apie visus medikus, su kuriais susidūrė gydydamasi.
Daugelį aplinkinių domina, iš kur Rūta sirgdama semdavosi stiprybės, nes chemoterapija ypač išsekina, žmonės neturi jėgų, tampa apatiški.
„Kai jėgų turėjau, jomis naudojausi. Kai buvo sunku, gulėjau. Kai buvo negera, prašiau pagalbos. Kai galėdavau keltis, keldavausi ir eidavau.
Esu tvirto charakterio, veikli, bet nepykau ant savęs, kad tam tikrais momentais tapdavau bejėgė“, – sakė Rūta.
Rudenį pasirodė portalo lrytas.lt ir „Lietuvos ryto“ televizijos socialinis projektas „Rūta“, teikiantis pagalbą onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms ir jų artimiesiems.
Visi norintys galėjo rašyti R.Janutienei laiškus ir klausinėti apie onkologines ligas. Laiškų buvo pačių įvairiausių.
Vienas vyras klausė, ar galima turėti intymių santykių su vėžiu sergančia žmona. Pagyvenusi moteris teiravosi, kur gauti rupūžės antpilo.
Buvo klausimų apie perukus, galvos apdangalus. Viena motina guodėsi dėl trimečio sūnaus ligos.
Vyrą palaidojusi moteris, serganti krūties vėžiu, vadino save vienišumo auka. Buvo žmonių, klausiančių, kaip bendrauti su vėžiu sergančiais, bet uždarą gyvenimą pasirinkusiais draugais.
„Manęs nenustebino niekas. Kaip ir tikėjausi, žmonės, susidūrę su onkologinėmis ligomis, dažniausiai pateikdavo tipinius, bet neatsakomus klausimus: „Kodėl man? Už kokias nuodėmes man siuntė ligą? Kaip galiausiai pasibaigs šis likimo išbandymas?“ – klausimus prisiminė Rūta.
Žurnalistė pastebėjo, kad lietuvių tauta yra tarsi skruzdėlynas, sudarytas iš vienišių ir individualistų. Jos nuomone, kiekvienas gyvena sau ir kalbasi su savimi, todėl visos bėdos atrodo daug didesnės, nei yra iš tiesų.
„Neretai psichologinę sumaištį išgyvenantys ligoniai griebiasi antidepresantų, bet geriausias antidepresantas yra artimieji. Liga man padėjo suprasti, kiek daug žmonių man linki gero“, – kalbėjo žurnalistė.
Televizijos laidų vedėja prisipažino, kad atsakinėti į vienišų, kenčiančių žmonių klausimus buvo nelengva, nes jautėsi esanti prasta guodėja.
„Kai mano dukra ar jos bendraamžiai pakalba apie emigravimą, visada sakau, kad ten nebus ryšių, kuriais jie susisaistė per gyvenimą.
Labai drąsu, jei žmogus mano, kad be šito gali gyventi.
Liūdniausius laiškus parašė vėžiu sergančios emigrantės. Tai buvo laiškai ne apie ligą, o apie vienatvę. Ir mano atsakymai buvo ne apie ligas, o apie gyvenimą, kaip aš jį suprantu. Iš tikrųjų aš nė velnio nesuprantu“, – sakė R.Janutienė.
