Ši istorija sukrėtė ne vieną širdį. Viltės kolegės dar iki šiol prisimena Viltę kaip puikią darbuotoją ir artimą draugę. Viena jų – Sandra Žutautienė, kuriai Viltė buvo itin atvira. Tokia proga ji pasidalijo atviru ir jautriu laišku:
– Labas, braške, nebespėju šiandien užsukti, gal sekmadienį lėkdama iš Vilniaus bent trumpam užsuksiu, pasimatysim. – Maže, nieko tokio, viskas ok! Ryt tave stebėsiu ir sirgsiu, o sekmadienį susiskambinam. Praėjo lygiai metai ir tai buvo paskutiniai girdėti Tavo žodžiai... Neišmokau Tavęs nepasiilgti, nesugebu Tavęs pamiršti, negaliu apie Tave negalvoti. Išmokau tik viena – kalbėti apie Tave ir nebesustoti vidury sakinio. Aš Tavęs pasiilgstu vis labiau, o kai labai sunku, pasitariu, tad ačiū, kad visada duodi man kažkokiu savitu būdu patarimą. Nei pasaulio pabaiga, nei karas, nei grubi kito ranka draugysčių nenaikina, tik pravirkdo širdį... Pasiilgau!
