Kaune ant Šilainių kalno yra stebuklingas butas su daugybe paveikslų ir knygų. Pro jo langą 88 metų aktorė Regina Varnaitė mato sūpynes, o kai fotografas gražiai paprašo, mirktelėjusi rodo, kad tuoj lips į medį. Šitai galima daryti, kai nusisuka Aušra. 58-erių metų teologijos daktarė gyvena kartu su motina ir rūpinasi visais jos poreikiais.
„Duktė man yra didelis autoritetas: ką liepia, – tą darau! Jeigu ne Aušrytė, nenuvažiuočiau nei pas savo gerbėjus, nei knygų mugėje neatsidurčiau. Pasiduodu kiekvienai komandai“, – šelmiškai sako.
Ir pasigiria, kad jau kelintą kartą per keliones gauna dovanų megztų šlepečių – labai dailių ir šiltų. Neseniai šlepetes aktorei numezgė ir padovanojo Ukmergės gyventoja. Viena pora teko ir dukteriai.
„Aušra sprendžia, pas ką man važiuot, ką vaidint, su kuo susitikt. Kai ragelį pakeliu, iškart duodu kalbėti dukteriai – pati galvos nesuku“, – smagiai pasakoja aktorė.
Vadina save motinos vadybininke
Duktė sako, kad sprendimą visur lydėti savo motiną priėmė prieš 26-erius metus, kai Anapilin išėjo tėvas Kauno dramos teatro aktorius Vytautas Eidukaitis.
„Anksčiau sprendė tėtis, o paskui mamos globą perėmiau aš ir po tėčio mirties sau prisiekiau, kad į sceną mamos vienos nebeišleisiu. Ko tėtis neleisdavo jai daryt, – to ir aš neleidžiu. Pirmiau pagalvoju, ar nepavargs, ar nebus per sunku“, – aiškino Aušra.
“Ar Jūsų duktė tokia valdinga?“ – bandau patikrint teisybę kvosdama aktorę.
“Tai kad man patinka, kai aiškiai nurodo. Rytą žinau, kokią kavą gerti, kada keltis, kuo apsirengti. Štai sėdžiu krėsle laiminga ir tinkamai papuošta“, – giedrai šypsosi visos Lietuvos numylėta aktorė.
Ir suprask, kad nori – ar jaučiasi labai patogiame kalėjime, ar šiek tiek šaiposi, kai už ją net į klausimus atsakinėja rūpestinga duktė.
Kai Aušra išeina plikyti kavos, kurstau aktorę pasakyti tikrą tiesą, bet ji kvatoja iš visos širdies it pati šauniausia sąmokslininkė ir sako, kad visas jos gyvenimas buvo labai laimingas.
Tėvais nesirūpina nemylėti vaikystėje
„Tokiame garbiame amžiuje niekam – ne tik mano mamai – neturi rūpėti, kas kiek kainuoja, kiek pensijos gauna, ką rodo šilumos skaitikliai. Tuos rūpesčius be jokių išlygų turi perimti jaunesni giminaičiai ir leisti solidaus amžiaus žmonėms džiaugtis tiktai smagiais dalykais – nuvežt aplankyti ką tik gimusį proanūkį, pagaminti mėgstamo maisto, parūpinti to, apie ką senoliai svajoja.
Jeigu jaunesni žmonės negeba pasirūpint savo senais tėvais, dėdėmis ir tetomis, tai ką jie apskritai gali?“, – klausė A.Eidukaitytė.
Savo tiesioginiame darbe R.Varnaitės duktė yra susidūrusi su išsilavinusiais žmonėmis, kurie negeba padėti tėvams sumokėti mokesčių, nepaaiškina pasikeitusių įstatymų ir palieka senukus blaškytis jiems per sudėtingoje realybėje.
„Tai iškreiptas požiūris. Kokios bebūtų aplinkybės, mes atsakingi už savus artimuosius. Senais tėvais nesirūpina tik vaikystėje nepakankamai mylėti vaikai“, – teigia legendinės aktorės duktė.
Artimųjų su šluota nevaikė
R.Varnaitės šeima gausi: duktė Vyta, žentas Kęstutis, jų vaikai Andrius, Vytautas ir Jorūnė, penki proanūkiai ir duktė Aušra, su kuria gyvena Kaune. Vyta gyvena Kretingoje, bet jos vaikai, kai buvo maži, leisdavo atostogas Kaune pas senelius. Anūkai gyveno pas močiutę, kai studijavo Kaune. Kai reikia, jie visi supuola padėti močiutei ir tetai Aušrai ir mielai važiuoja į Kauną.
- Kaip Jums sekėsi būti motina, močiute ir promočiute? – pasiteiravau legendinės aktorės.
Klausdama buvau tikra, kad R.Varnaitė šokdino namiškius kaip Uršulė iš „Baltaragio malūno“. Laidė blevyzgas, vaikė su šluota, supykusi trypė, o atleisdama audringai mylavo. Temperamentas ir aštrus liežuvis turėjo daryti savo – skaldyti žiežirbas.
Diriguoti namų paradui. Su žabu šmaukštelti kaltininkui per kinkas ar sąžinę – kad ilgam atmintų! Velnio neštai ir pamestai artistei tiesiog priderėjo drėbti kokią provokuojančią ereziją, kad pateisintų smarkuolės reputaciją.
– Scenoje aš esu temperamentinga, bet gyvenime buvau ir tebesu rami. Nuolat džiaugiuosi viskuo, ką turiu, – šyptelėjo aktorė.
- Sykį esate prasitarusi: „Gyvenime kur kas sunkiau nei scenoje vaidinti įvairius personažus“. Ar turėjote galvoje sunkius vaidmenis šeimoje?“
- Neatsimenu, ką turėjau galvoje. Visko esu prišnekėjusi. Žinau viena: ir artistai, ir ne artistai drėbti iš to paties molio – ir skauda, ir valgyti virti reikia, ir vaikus auginti. Visiems tas pats. Artistas scenoje – ne tas pats, kas gyvenime.
-Tačiau tokio temperamento aktorė, kokia esate jūs, tikrai ryškiau už kokią pilką pelę turėjo patirti profesijos ir motinystės kaktomušą. Ar jaunystėje bandydavote įsivaizduoti, kokia motina norėtumėte būti? Pavyzdžiui, kai dar tik draugavote su savo būsimu vyru aktoriumi Vytautu Eidukaičiu.
– Nei galvojau, nei įsivaizdavau. Paprasčiau buvo. Pirmiausia juk įsimyli, o ne atsisėdusi svarstai -- turėsi vaikų, neturėsi.
-Tada papasakokite, kodėl įsimylėjote Eidukaitį, o ne kurį kitą.
– Nes buvo labai gražus ir mielas. Ką aš žinau – gal tik man. Pamilau iš pirmo pamatymo Kauno dramos studijoje. Buvo vyresnis už mane ketveriais metais. Kurso draugai dainuodavo: „Gražus kaip Eidukaitis – jis pas mane ateis“. Buvo kokie 1947-ieji. Iki vedybų draugavome šešerius metus.
– O kas buvo draugystės iniciatorius – jūs ar jis?
– Ką jis patyliukais galvojo, negaliu pasakyti. Bet aš tai jau tikrai stengdavausi per egzaminus atsisėsti šalia. Jis tai matė. Kartu rengdavome etiudus.
Labai jaudinausi dėl pirmojo savo vaidmens spektaklyje „Be kaltės kaltieji“. Vytautas patarinėjo, džiaugėsi, kad man pavyko. Ne apie meilę kalbėdavomės – apie darbą.
– Neskubėjo prisipažinti, nes jam mažiau reikėjo? Ar kad buvo slapukas?
– Buvo „šposininkas“ ir visada juokaudavo. Visai negalėjai suprasti, ar kalba rimtai, ar juokus krečia. „Aš tave myliu“ tai jau tikrai nemėgo kartoti.
- Tai kaip supratote, kad myli?
– Supratau, kai vieną dieną pasiūlė: „Einam pas mano tetą!“ Tapo aišku: nori mane pristatyti savo giminėms.
- O jūs ar drįsdavote pasakyti jam kokią švelnybę?
– Per savo gimimo dieną, kai man suėjo 24-eri, pakviečiau jį į kavinę. Valgom. Jis ir klausia: „Kodėl tu taip į mane žiūri?“ O aš ir sakau: „Žiūriu, nes tave myliu!“ Grįžome iš kavinės susiėmę už rankučių. Paskui jau taip ir vaikščiojome. Nebeturiu jo daugybę metų. Sunku pasakoti epizodus iš mūsų gyvenimo. Jie man per brangūs – mano, o ne kitų.
- Negi jūsų vyras buvo toks tobulas, kad neliko nuoskaudų – čiūčiavo dukras tiek, kiek reikia, laiku pareidavo, bulvių maišus partempdavo? Juk taip nebūna.
– Taip būna, kai labai myli žmogų. Viską, ką dėl jo dariau, nebuvo sunku. Sykį pati esu parboginusi kelis bulvių maišus į Kauną iš gastrolių Marijampolėje – ar pigesnės buvo, ar skanesnės. Ne nuskriausta jaučiausi, o džiaugiausi ir didžiavausi – štai, kaip puikiai sumaniau ir pati susidorojau!
- Pasikarčiau, jei man reiktų parvilkti iš gastrolių dar ir bulvių. Arba jūs visą gyvenimą buvote stulbinančios sveikatos, arba jūsų vertybės – iš tobulo pasaulio.
– Sveikata iš tiesų nesiskundžiau. Bet ne vien sveikata lėmė – iš šeimos atjauta atėjo. Vaikystėje tvoromis ėjau, su berniukais mušdavausi. Bet namuose ir klausiau, ir tėveliams padėjau. Net įsivaizduoti kitaip buvo neįmanoma.
- Papasakokite apie savo tėvus.
– Augau Ukmergėje. Turėjome ūkį. Mano mamytė Filomena buvo labai gera, draugavome visą gyvenimą. Manęs niekada nemušė – aš irgi savo dukterų nemušiau. Viskas gera valia – padėjau, nes mylėjau ir gailėjau.
- O koks buvo jūsų tėvas?
– Tėvelį Rapolą mudu su broliu Eriku (dailininkas E.Varnas) matydavome rečiau, nes dirbo Kaune žemės ūkio departamente, o į Ukmergę parvažiuodavo per šventes ir atostogas. Labai pasiilgdavome. Kai grįždavo namo, negalėdavome atsidžiaugti. Atsimenu, prie vokiečių turėjome apie 60 kralikų (triušių).
Tėvelis sirgo skrandžio opa – kaip gali nepadėti, jeigu matai, kad glėbį šieno velka? Tave šeimoje myli – ir tau lemta mylėti bei atjausti.
– Jūsų pirmosios dukters vardas neįprastas, su ilgąja „y“, – Vyta.
– Tetės, mano vyro, garbei pirmoji dukrytė buvo taip pavadinta. Labai Vytautas ja džiaugėsi.
– O ką jis pats nuveikė savo dukrytės garbei?
– Kai Vytulė jau turėjo ateiti į gyvenimą, Vytautas už pastatytą spektaklį kaip tik buvo uždirbęs pinigų -1000 rublių. Ne sau panaudojo – nupirko šeimai pirmąją mūsų gyvenime spintą. Nuo manęs, aišku, slėpė – siurprizą norėjo padaryti.
Grįžtu iš ligoninės su Vytule, o jiedu su dieduku, jo tėveliu Jonu Eidukaičiu, tą spintą stato. Įeidama per duris girdžiu dieduką burbant: „Tai meistrai, nemoka raktų daryti – spyna atbula!“ Pasižiūriu – savo akim netikiu. „Berniukai, jūs gi tas duris atvirkščiai įdėjote!“ – kvatoju. Buvo ir džiaugsmo, ir juoko.
– Išeitų, jūsų vyras nebuvo labai jau praktiškas.
– Tai jau ne. Bet mudu visada gražiuoju susitardavome ir vienas kitą pavaduodavome. Kai man reikėdavo į gastroles, jis likdavo su Vyta ir, padedamas mano mamytės, ją prižiūrėdavo. O šiaip tai aš pati viską puikiausiai sugebėdavau – ir siūti mokėjau, ir elektrą pataisyti.
Jokių priekaištų vienas kitam niekada neturėdavome. Kartais pagalvoju: gal tik man tokia laimė teko? Jeigu būčiau su kokiu pijoku gyvenusi, gal taip dabar nekalbėčiau. Bet man kliuvo dalia gyventi su tuo, kurį mylėjau.
– O jeigu jisai paryčiui linksmas grįždavo? Juk artistams progų – iki kaklo.
– Tai kad parėjęs toks mielas būdavo – ką tu jam bepasakysi. Jis apskritai buvo mamytės lepūnėlis, bet gerąja prasme. Jo mamytė augino dvi vyresnes sesutes, o jis buvo mažiausias, šeimos džiaugsmelis. Toks mielas, nors prie širdies dėk. Jo kaprizai atrodė juokingi ir mieli – niekada nepykdavau.
– Gerai sutardavote su savo anyta?
– Kai 1970 metų balandžio rytą mirė Vytauto mama, labai išgyvenau. Kai pranešė tą žinią, buvau scenoje. Tuomet repetavome K.Sajos „Šventežerį“. Labai verkiau, man atrodė, kad nemokėsiu be jos gyventi. Savo mamą labai mylėjau, taip pat ir anytą – irgi iš visos širdies. Jeigu ne Vyto tėveliai, nebūtume galėję dirbti.
Aktoriams iki pietų repeticijos, vakare – spektakliai. O kur dar gastrolės, dramos būreliai gamyklose ir mokyklose, kad galą su galu sudurtum. Močiutė su seneliu tikrai labai pagelbėjo ir buvo man labai artimi.
Po vestuvių apsigyvenome Aguonų gatvėje šalia Kauko laiptų. Tada Vytauto tėveliai grįžo iš tremties. Iš pradžių spaudėmės viename kambarėlyje, paskui gavome dar tokią palėpytę. Žmonės mėgsta liežuvius galąsti: anyta tokia, anyta – anokia. O aš galvodavau: kokia esu laiminga, kad galiu gyventi su uošviais!
- Aušra, kaip Jūsų tėvai elgdavosi su jumis, dukterimis?
– Mūsų tėveliai nuo ryto iki vakaro gyvendavo teatre, bet parėję namo nesakydavo: „Pasitrauk, aš mokausi tekstą!“ Neperkeldavo ant mūsų kailio jokių kūrybinių kančių. Net atvirkščiai – jei labai reikėdavo, ir per spektaklį įsileisdavo į grimo kambarį, nors teatro taisyklės draudė aktorius blaškyti per spektaklį.
Paaugusios ėmėme suprasti, kad aktorystė jiems yra visas gyvenimas, bet jie mokėjo derinti tai, kas visų svarbiausia, ir atskirti, kas svarbu šiek tiek mažiau. Tėvelis mirė po Baltijos kelio.
Vietoje jo spektaklyje „Amerika pirtyje“ piršlį turėjo vaidinti aktorius Vilhelmas Vaičekauskas. Kai jis apsirengė tėvelio kostiumu, namiškiams kraujas gyslose stingo. Bet mamytė prieš trečią veiksmą pabučiavo kolegą. Bučiniu palaimino sėkmei ir tarsi pasakė: tu čia nekaltas. Tokį pat principą mano tėveliai taikė ir šeimoje: kas beatsitiktų, vaikai yra svarbiausi. Todėl ir man tebėra labai svarbu rūpintis savo motina. Taip elgiasi ir visi kiti namiškiai. Kai pagalbos prireikia, visi suvažiuoja.
