Energingas Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokytojas ekspertas bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, rengiantis būsimus choreografus, niekada nesapnuoja savo sėkmingų pasirodymų scenoje.
Vis dėlto širdyje jis skrupulingai saugo visas baleto spalvas – nuo juodos, kai teko šokti lūžus kojai ar palaidojus mylimą žmogų; raudonos, kai gerbėjų minios puldavo prašyti autografų, plodavo, kol įrausdavo delnai; iki baltos, kai nejausdamas žemės sunkumo atsispirdavo nuo jos ir ore išskleisdavo rankas tarsi skrydžiui.
Auksinio scenos kryžiaus laureatas P.Skirmantas sukūrė apie 30 pagrindinių vaidmenų, taip pat yra šokęs keliuose televizijai sukurtuose baleto filmuose-spektakliuose.
P.Skirmantas ir jo ilgametė partnerė Nelli Beredina yra vieni LRT televizijos filmo „Odė Lietuvos baletui“ herojų. Režisierės Laimos Lingytės 55 minučių dokumentiniame filme atspindėta visa Lietuvos baleto istorija.
– Ar sunku buvo prasimušti iki aukštumų? – paklausiau P.Skirmanto.
– Kad pasiektum aukštumas, reikėjo stipriai mušti kojomis, turėti kantrybės, ištvermės, sveikatos ir darbštumo. Teko išmokti disciplinos ir laikytis griežto režimo.
Baigęs Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą buvau pakviestas stažuotis Sankt Peterburge, ten sustiprėjau. Turėjau labai gerą pedagogą Nikolajų Marozovą.
Paskui buvo jaunųjų baleto artistų konkursas Minske, kur suvažiavo perspektyvūs jauni šokėjai iš visos Sovietų Sąjungos.
Mudu su N.Beredina pastebėjo ir ėmė kviesti į didžiąsias sales Maskvoje, Sankt Peterburge. Vėliau su geriausiais Sovietų Sąjungos solistais pradėjome važinėti po užsienį.
– Ar vyrams baleto artistams tenka skaičiuoti kilogramus, alinti organizmą įvairiomis dietomis?
– Kiekvienas šokėjas turi save stebėti ir išsiaiškinti, kas jam geriausiai tinka. Anksčiau buvo sakoma, esą reikia valgyti daug mėsos, kad būtum stiprus ir raumeningas.
Kurį laiką ir aš taip maitinausi, bet ilgainiui supratau, kad kur kas daugiau energijos teikia įvairios košės, daržovės.
– Ar vaikystėje nebuvo sunku dėl baleto atsisakyti žaidimų kieme, knygų?
– Vaikui nelengva būti toli nuo šeimos. Esu kilęs iš Žemaitijos. Vilniuje gyvenau bendrabutyje. Ketvirtoje klasėje kartu su manimi viename kambaryje gyveno 12 įvairaus amžiaus mokinių.
Tame šurmulyne labiausiai trūko ramybės. Gerai, kad šalia buvo Kalnų parkas, tad jei būdavo tinkamas oras, eidavau pasivaikščioti.
– Baleto artisto profesijos juodoji pusė – fizinės traumos.
– Esu patyręs traumų, kurios paliko įvairių pėdsakų. Kartą Sovietų Sąjungos baleto artistų konkurse šokdamas susilaužiau koją. Pasirodymą atlikau iki galo, padėjo šokas.
Japonijoje dvi balerinas ruošiau konkursui, šokant su jomis įtrūko šlaunies raumuo. Gydytojas pasitelkęs akupunktūrą plyšusius raumenis suaugino per savaitę ir aš vėl galėjau šokti.
Užsienio gastrolėse yra tekę šokti su aukšta temperatūra. Išvykose vienas spektaklis vydavo kitą, tad nebuvo kada gydytis.
Atsimenu, pakilo tokia aukšta temperatūra, kad vos ant kojų pajėgiau išsilaikyti. Man suleido vaistų į veną ir trumpam reabilitavo, kad galėčiau po kelių valandų išeiti į sceną.
Didelė bėda, kad Lietuvoje baleto artistai neturi tinkamos medicinos priežiūros. Priešingai nei sportininkai. Šokėjams patiems tenka ieškoti įvairių sveikatinimosi būdų.
Garsiausiuose pasaulio teatruose, pavyzdžiui, Covent Gardeno operos teatre, visą baleto artistų trupę sezono pradžioje apžiūri kineziterapeutai ir sukuria gydomąsias programas.
Baleto artistas visiškai priklauso nuo savo kūno. Jeigu šokėjas susilaužo mažąjį rankos pirštą, viskas, jis negali šokti. Juk reikia kelti, laikyti partnerę. Lūžis sugyja per kokį mėnesį. Per tą laiką prarandama formą.
Baleto artistas po traumos yra nulis. Kad visiškai atsigautų, turi mažiausiai kelias savaites prakaituoti.
Žinoma, galima bandyti ir kitaip treniruoti kūną. Garsi Kubos balerina Alicia Alonso 1941 metais dėl progresuojančių abiejų akių tinklainės atšokų trumpam buvo praradusi regėjimą.
Tuo metu 19-metei balerinai buvo atliktos trys operacijos, ji beveik metus buvo prikaustyta prie lovos. Negalėjo net pasukti galvos.
Gydytojai sakė, kad jos karjera baigta. Negalėdama judėti balerina treniravosi mintyse.
Kasdien mintyse ji kartodavo judesius iš didžiųjų baleto pastatymų. O kai akys išvydo šviesą, daugelį pastatymų balerina mokėjo atmintinai. Alicia greitai atsigavo ir dar daug metų sėkmingai šoko pagrindinius vaidmenis.
Aš irgi po traumų esu bandęs mintyse treniruoti kūną. Išties taip griečiau atsigaudavau.
– Kai 1995-aisiais mirė jūsų žmona, palikusi du mažamečius sūnus, kitą dieną po laidotuvių Rygoje šokote „Rožės mirtį“.
– Vienam sūnui buvo 5-eri, kitam – 7-eri. Aš buvau ką tik oficialiai atsisveikinęs su scenine veikla Operos ir baleto teatre. Pensija buvo maža.
Įvykus tragedijai suvokiau, kad jeigu nors minutę sustosiu, neįsibėgėsiu. Stiprybės teikė ne atsidavimas menui ar žiūrovams, o mažamečiai sūnūs, kuriuos privalėjau užauginti.
Tragedija pakeitė mano mąstyseną. Visada atrodė, kad baletas yra pats svarbiausias, tačiau po 20 metų karjeros supratau, kad svarbiausia – šeima. Kai išeini iš teatro, greitai visi tave pamiršta.
Kai likau našlys su dviem vaikais, stengiausi ne tik įdomiau save kūrybiškai išreikšti, bet ir užsidirbti. Sutarčių netrūko, tai mane ir stūmė į priekį.
– Baleto artistai anksti baigia solinius pasirodymus.
– Dažniausia artistui atrodo, kad jis dar gali šokti, bet teatro administracija mano kitaip.
Aš išėjau iš teatro 37-erių, buvau prašokęs 20 metų. Taip pasielgti nutariau pats. Tai lėmė daug aplinkybių, o viena jų – turėjau gerų pasiūlymų.
– Kaip jautėtės gavęs pirmą pensiją?
– Gavau ir pensininko pažymėjimą. Nepatyriau nieko ypatinga. Po atsisveikinimo spektaklio rytą nubudęs tarp gėlių išvydau savotišką laidotuvių vaizdinį, bet nepatyriau jausmo, kad gyvenimas baigėsi.
– Kad šokdamas pakankamai užsidirbtumėte pragyvenimui, reikėdavo didelio darbo krūvio?
– Operos ir baleto teatre mokėdavo ne už spektaklius, o pagrindinį atlyginimą. Per gastroles užsienyje mokėdavo dienpinigius. Honorarus pasiimdavo Maskvos „Goskonkoncert“, kuris pasirūpindavo šokėjų sutartimis, vadybininkas.
Jeigu už spektaklį būdavo sumokama 10 tūkstančių JAV dolerių, aš gaudavau 100 dolerių. Į užsienį veždavomės savo maisto, norėjome sutaupyti dienpinigius ar nedidelį honorarą ir ką nors nusipirkti.
Užsienyje pasitaikydavo įvairių kuriozų. Maždaug 40 žmonių trupė gyvendavo penkių žvaigždučių viešbutyje. Kai visi kambariuose įjungdavo maisto šildytuvus ar vandens šildymo spirales, išmušdavo elektros saugiklius.
– Ar skiriasi gerbėjų dėmesys įvairiuose pasaulio kraštuose?
– Slavai mėgsta turėti dievukų. Tai jiems kraujyje. Kai šokau Maskvoje ir Sankt Peterburge, turėjau gerbėjų, kurie laukdavo po spektaklio, prašydavo autografo, įteikdavo gėlių, kviesdavo vakarienės.
Japonijoje gerbėjai reikšdami susižavėjimą mėgsta dovanoti suvenyrus. O štai Vietname žiūrovai, jei pasirodymas patinka, ne ploja, o čepsi.
– Kai kurių artistų ir choreografų karjeros pabaigą galima palyginti su mirtinu kryčiu nuo aukštos uolos.
– Meno žmonės yra jautrūs ir egocentriški. Jie pripratę prie liaupsių, garbinimo, tad pasitraukimas ne vienam tampa skaudžiu likimo kirčiu. Blogai, jei nėra šalia žmogaus, galinčio padėti.
Dabar iš teatro išėjusio žmogaus mėnesinės 230 eurų pašalpos neužtenka psichologo konsultacijoms. Tai nėra pensija. Su baleto artisto karjera atsisveikinęs žmogus negauna socialinių garantijų, nemokamo gydymo.
Buvę šokėjai pragyvenimui užsidirba įvairiai: vieni užsiima pedagogine veikla, kiti tampa juodadarbiais.
Labai skiriasi požiūris į baleto artistą Latvijoje ir Lietuvoje. Latvijoje artistas išeidamas iš teatro gauna pensiją, kuri yra 55 proc. buvusio atlyginimo, be to, turi socialines garantijas.
– Ar buvę scenos partneriai linkę bendrauti?
– Dažniausiai nebendrauja. Pasibaigus karjerai gyvenimas įvairiai pasisuka. Viena buvusi bendraklasė dirbo degtinės fabrike, kita – valytoja. Žmonės gėdijasi. O gal jaučiasi pavargę nuo dėmesio, nori ramybės.
Mano draugų ratas yra siauras. Su N.Beredina susitinkame, nes kartu dirbame Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, bet negaliu sakyti, kad artimai bendraujame.
– Gal buvę baleto artistai teatre gali lankytis nemokamai?
– Ne. Jei pakviečia, tai dažniausiai į repeticiją, bet ne į paskutinę, o į pusiau darbinę. Ir leidžia atsisėsti ne arčiau kaip 15-a eilė.
Pastaruoju metu situacija gerėja. Į pernai vykusį baleto 90-mečio minėjimą pakvietė visus buvusius baleto artistus, jiems įteikė padėkos raštus.
– Ar jūsų sūnų baleto artisto profesija neviliojo?
– Jaunėlis Kristijonas, kuriam dabar 26 metai, gal kiek ir norėjo šokti, bet mačiau, kad jo duomenys vidutiniški. Sužinojęs, kad nebus solistas, pasirinko kitą kelią – architektūrą.
Jis užsidegęs šoka lindihopą, dalyvauja konkursuose.
O dvejais metais vyresnis Dominykas tapo bioinžinieriumi.
– Ar eitumėte tuo pačiu keliu, jei galėtumėte laiką atsukti atgal?
– Nepaisydamas baleto tamsiosios pusės, manau, ši profesija buvo mano pašaukimas.
