G.Drukteinis buvo pakviestas suvaidinti švedų kompanijos „Statoil“ reklamoje, kurios siužetas sukosi apie kamščius ir juose įstrigusius vairuotojus. Vienas jų buvo būtent šis garsus šalies vyras.
Maža to, reklamai jis netgi „paskolino“ savo automobilį.
Savo neeilinius nuotykius jis ypač nuotaikingai penktadienį aprašė socialinio tinklo paskyroje.
„Vakar visą dieną praleidau A.Smetonos gatvėje, kur buvo filmuojamas reklaminis klipas apie „Statoil“ degalinių pavadinimo keitimą į „Circle K“ (bus transliuojamas Švedijoje), – buvau išnuomojęs kūrybinei grupei vieną iš savo amerikietiškų „tačkų“, kurią reikėjo ir pavairuoti.
Ir kai niūrus dunksojau už vairo banaliame nematomo vairuotojo vaidmenyje suformuotoje transporto kamščio scenoje (vėl kamščiai!), staiga gavau nors ir nedidelį, bet vis dėlto tikrą vaidmenį – švedų režisieriui ir operatoriui pasirodė, kad gerai vaidinu nuobodžiaujantį vairuotoją, o ir mano „litewski twarz“ yra kažin kaip išraiškingas (maždaug: „ne Mastrojanis, bet kažką turi“) – ir viena scena buvo perfilmuota pagal mane! (Papildomų „babkių“, deja, už tai nemokėjo.) Maiviausi visaip vaizduodamas nuobodulį, nekantrumą ir pasipiktinimą, kamera sukosi zvimbdama, o švedai šaukė: „Bravo! Perfecto! Ideal! Naturel! Holivudiske Etalon! Mikkelsen röker i hörnet!“ (čia, suprask, „Mikkelsenas rūko kampe ir krato sau ant batų“).
Tik štai ūmiai iškilo man tada klausimas – o kokiu tipažu mane savo profesionaliomis akimis išvydo švedai? Jaunu Džeku Nikolsonu? Imigrantu iš buvusios Jugoslavijos, kuris „didn’t make it i Sverige“? Graikijos konsulato darbuotoju? Kontrabandininku iš Ukrainos? Lenku, dirbančiu kurioje nors švedų mokykloje „kalifaktoriumi“? (Kaimiečiams atskirai paaiškinu – tokiu „blatnu“ terminu mieste yra vadinamas krosniakurys).
O štai man pačiam užsinorėjo būti kažkuo dramatiškesniu ir subtilesniu. Tipo, prieš daug metų iš sovietinio prekybinio laivo pabėgusiu jūreiviu, Latvijos rusu, ilgai Švedijoje dirbusiu juodus darbus, prasigėrusiu, apsivogusiu, bet radusiu savyje jėgų atsitiesti ir sugrįžti į visuomenės glėbį. Ir galiausiai prasimušusiu iki vandenvalos įrenginių inspektoriaus. Sukūrusiu gražią švedišką šeimą, pas kurią ir skuba klipe, tačiau transporto kamštyje jaučiantį kažkokią kitą nostalgiją. Ir tą keistą trauką. Sugrįžti atgal. Namo. Į Tėvynę…“ – savo istoriją ir pamąstymus dėstė G.Drukteinis.
Nors daugelis įpratę etiketo žinovą viešojoje erdvėje matyti nuolat pasitempusį, elegantišką, vilkintį kostiumą, išties reklamoje jam teko atsižadėti savo įvaizdžio.
Eilinio miesto žmogaus įvaizdį jam padėjo sukurti kiek kitoks kostiumas: plačios rudos kelnės ir tamsiai mėlyna sportinė striukė.
