- Erica, ką Jums reiškia Kalėdos?
– Man Kalėdos – meilė ir šviesa. Tai laikas, kai norisi būti su savo mylimais žmonėmis, kai norisi įvertinti prabėgusius metus, kai norisi dalintis su kitais. Tiesą sakant, vadovaudamasi šiuo požiūriu stengiuosi gyventi ne tik prieš Kalėdas, bet visus metus.
- Ar visi galime būti tais geraisiais Kalėdų seneliais, dalijančiais gerą nuotaiką ištisus metus?
– Žinoma, kad taip. Būdami vienas kitam geresni, su savimi nešiodamiesi mažiau sarkazmo ir cinizmo, o daugiau empatijos, mes kartu galime pakeisti pasaulį. Viskas prasideda nuo mūsų pačių. Tai prisiminti būtų gerai ir tiems, kurie tiki Dievu.
- Ar turite tam tikrų tradicijų, ritualų, kurie jums padeda išlaikyti gerą nuotaiką ištisus metus?
– Iš prigimties esu pozityvus žmogus. Man stiklinė visada pusiau pilna, o ne pustuštė. Aš tikiu, kad viskas grįžta bumerangu – gauni tai, ką duodi. Stengiuosi gyventi vadovaudamasi šiais principais. Ne visuomet pasiseka. Kartais jaučiuosi įskaudinta, tačiau tokias akimirkas stengiuosi priimti kaip gyvenimiškas pamokas, kurios padeda tapti stipresnei.
Taip pat visada stengiuosi sau priminti, kad tie, kurie skaudina kitus, patys kenčia didžiulį skausmą. Juk jiems tenka su savimi gyventi kiekvieną dieną.
- Atrodo, kad jūs visada gerai nusiteikusi. Tačiau ką darote, kai būna liūdna? Ypač dabar, kai už lango tamsu, niūru ir šalta?
– Dabar, kai žmonės aplinkui guodžiasi, kad šalta ir niūru, aš kažkodėl visada atsakau: „Na, bet bus dar šalčiau“. Ir tai tiesa. Nėra ko lyginti minus 2 laipsnių, su minus 20-čia. Be to, jeigu nori mėgautis keturiais metų laikais, turi išmokti džiaugtis šalčiu, lygiai taip pat kaip ir karščiu, lietum ar saule.
- Kokia dovana jums yra geriausia?
– Be jokios abejonės, mano vaikai. Mano vyras, mano šeima man yra pati didžiausia dovana. Mūsų šeimoje tvyro daug meilės, todėl mūsų namuose gera ir jauku. O kalbant apie materialias dovanas, geriausios yra tos, į kurias įdėta daug širdies, kurios yra labai gerai apgalvotos. Mano vyrui tai labai gerai sekasi.
Net ir maži dalykai gali būti labai malonūs. Niekada nepamiršiu, kaip mano visi trys vyrai padarė siurprizą – prileido vonią su putomis, uždegė daug žvakių. Buvo be galo miela.
- Ką patartumėte tiems žmonėms, kurie nežino, kaip per Kalėdas nudžiuginti savo artimuosius?
– Artėjant Kalėdoms siūlyčiau paskambinti visiems artimiesiems ir pasidalinti su jais, kaip laukiate švenčių, kai visi susitiksite tokia ypatinga, tik kartą metuose pasitaikančia proga. Papasakokite jiems, kad susitikimo ir pabuvimo drauge laukiate labiau nei bet kokių dovanų. Kartais tai, kas mums atrodo akivaizdu, kitiems gali būti ne taip aišku. Prieš Kalėdas daug žmonių jaučia spaudimą, nežino, nei kaip įtikti kitiems su dovanomis, nei kaip pasidžiaugti tomis, kurias gauna. Būkite kantrūs net ir su pačiais sudėtingiausiais giminaičiais. Rezultatai jus gali maloniai nustebinti.
- Kodėl, jūsų nuomone, svarbu dalytis gerumu ištisus metus, o ne vien prieš Kalėdas?
– Jei geri darbai daromi tik prieš Kalėdas, tai vaidyba. Tai nebūtų nuoširdu. Taip tik užsidėtum varnelę, kad parodei gerą širdį. Bet kokia to prasmė? Taip tik meluoji pats sau. Labai gera matyti, kai tavo net ir maži darbai ar dovanos gali priversti kitą nusišypsoti, nusijuokti ar net iš džiaugsmo pravirkti.
- Kas Jums įskiepijo norą dalintis, padėti tiems, kam labiausiai reikia?
– Tiesą sakant, niekada apie tai nesusimąsčiau. Kai augau Airijoje, mokykloje rinkdavome maistą vargingai gyvenančių šalių žmonėms. Taip pat dovanodavome senus drabužius benamiams.
Tačiau bene ryškiausias prisiminimas yra iš tų laikų, kai man buvo septyneri. Tąkart į mūsų duris pasibeldė benamis. Jis ieškojo kėdės. Paprašiau, kad palauktų, kol pakviesiu tėtį. Tėčiui pasakiau, kad prie mūsų durų stovi liūdnas vyras, ieškantis kėdės.
Pamenu, kai mano tėtis jam pažadėjo surasti kėdę, bet pirmiausia pakvietė išgerti puodelį arbatos. Kol vyras gėrė karštą arbatą, aš jį pavaišinau sausainiais, mama padarė sumuštinių, o po to tėtis atidavė jam vieną mūsų kėdžių. Atmenu, kaip tas vyras laimingas šaukė: „Aš turiu kėdę!“.
Tada mano tėtis pasakė tai, ką prisimenu iki šiol: „Niekas nenori gyventi gatvėje, bet tai gali nutikti kiekvienam mūsų“.
- Ar dažnai sulaukiate prašymų padėti?
– Kai gatvėje manęs kažkas paprašo pinigų, visada duodu smulkių monetų, jei tik jų turiu. Tos monetos prašančiajam reiškia kur kas daugiau nei man. Neteisiu tų žmonių. Tai ne mano darbas. Kai matau išmaldos prašantį vaiką, nuperku jam maisto. Net ir iš greitojo maisto restorano. Bent jau žinau, kad jo pilvas netuščias.
Šiemet per kasmetę Tarptautinė Kalėdų labdaros mugę Vilniaus Rotušėje darbuosiuosi prie Airijos stendo. Pardavinėsime airišką kavą, o visi surinkti pinigai bus paaukoti labdarai. Įvairioms labdaros organizacijoms atiduodu savo drabužius. Jei savo vaikų drabužių ir žaislų nepaskolinu draugams, juos taip pat atiduodu tiems, kam labiausiai reikia.
- Kaip skatinate sūnus daryti gerus darbus?
– Vaikai mokosi iš jiems rodomo pavyzdžio. Bezdžionėlė mato – bezdžionėlė daro. Kai sūnūs buvo mažesni kartą jie manęs paklausė, kodėl kai kurie žmonės mūsų prašo pinigų. Paaiškinau jiems, kad jiems jų reikia, kad jie neturi namų ar artimųjų, kurie jiems galėtų padėti.
Berniukai klausė manęs, kaip tai nutinka. Paaiškinau jiems, kad priežasčių gali būti pačių įvairiausių. Dabar kai sūnūs pamato benamį, jei tik turi, visada ir patys duoda pinigėlį.
- Ar jūsų sūnūs dar tiki Kalėdų seneliu? Rašo jam laiškus? Laukia jo atkeliaujančio?
– Mūsų berniukai žino apie Šv. Nikolą, paskleidusį Kalėdinę dvasią. Jie supranta, kad per Kalėdas mes šloviname jo gerumą ir dosnumą. Tačiau jie žino, kad didelis žmogus su raudonais ir baltais kailiniais, sugebantis Kalėdų naktį su maišu dovanų prasibrauti pro kaminą, realybėje neegzistuoja. Tiesą sakant, tai suvokus jiems palengvėjo.
Klausimų apie Kalėdas iš berniukų sulaukėme dar prieš porą metų. Dabar jie žino viską, tačiau esame susitarę, kad jie apie tai nepasakos mokykloje savo draugams. Vaikai apie tai turi išgirsti iš savo tėvų.
- Jūsų šeima tarptautinė. Ar kuriate savas kalėdines tradicijas, ar esate perėmę visko po truputį iš visur – Lietuvos, Kolumbijos, Airijos?
-Kuriame savo tradicijas. Įdomu tai, kad Kūčios – vegetariška vakarienė, o aš jau devynerius metus esu vegetarė. Todėl mūsų šeimai ši tradicinė vakarienė priimtina. Kalėdas kasmet švenčiame su mano šeima, o jiems patinka tradiciniai airiški patiekalai, tarp jų ir kalakutas, keptas kumpis.
Visus vegetariškus patiekalus šventinei vakarienei ruošiu aš. Sesuo atsakinga už mėsiškus valgius. Šventinei vakarienei visada gaminu ir kelis kolumbietiškus patiekalus. Pavyzdžiui, kepu kukurūzų miltų paplotėlius – arepas – su įvairiais pagardais arba ruošiu giso – keptų pomidorų, morkų ir paprikos patiekalą.
Taip pat visada verdu sriubą, pavyzdžiui, bulvių ir moliūgo. Į mano pareigas įeina paruošti ir orkaitėje keptas daržoves su rozmarinu ir čiobreliais, špinatų salotas, bulvių košę. Desertui visada valgome mano mamos paruoštą tradicinį Kalėdinį pudingą, į kurio sudėtį įeina truputis viskio. Taip pat gardžiuojamės ir tradiciniu Kalėdiniu pyragu su brendžio padažu.
- Koks kalėdinis vaikystės prisiminimas Jums įstrigęs labiausiai?
– Labai gerai pamenu, kai tėtis man išdrožė labai gražų medinį arkliuką ir padėjo jį už eglės netoli židinio. Kai visi grįžome po vidurnakčio mišių, mano tėvai ir vyresnės sesės puolė šaukti: „Pažiūrėkime ar mus aplankė Kalėdų senis!“.
Jie man leido pirmai praverti svetainės duris. O ten, prieblandoje, aš pamačiau tai, ką palaikiau elniu. Netekau žado, uždariau duris ir pasakiau jiems: „Jis vis dar čia!“. Visi buvo šokiruoti. O aš šaukiau: „Aš mačiau jį! Aš mačiau Rudolfą!“. Buvo labai linksma.
